Šachmatų lentą sudaro po 32 juodus ir baltus langelius. Ant jų išsirikiuoja po 16 juodų ir baltų figūrų.
A.Macijausko gyvenimas taip pat labai panašus į tą lentą: baltas langelis, juodas langelis.
Būna dienų, savaičių ir mėnesių, kai krepšininkas užsisklendžia savyje ir stengiasi išsilaižyti žaizdas.
Daugiausia - fizines, nes tokį užsidarymą paprastai lemia dar viena A.Macijausko trauma.
Tuomet 193 cm ūgio gynėjas pripažįsta vien artimiausių žmonių draugiją, o telefono ragelio nekelia net skambinant Lietuvos rinktinės treneriui Ramūnui Butautui.
Juodus langelius keičia balti. Tada A.Macijauskas tiesiog švyti.
Aikštėje jis vėl virsta krepšinio magu, kuris, lyg mostelėjęs burtų lazdele, smaigsto varžovus tritaškiais, aštriais proveržiais ir tampa rungtynių didvyriu.
Tuomet šaltakraujis lietuvis šypsosi kameroms ir fotoaparatams, dalija šmaikščius interviu ir net per rungtynes, trumpam prisėdęs ant suolo pailsėti, linksmina komandos draugus.
Dabar - vienas tų periodų, kai A.Macijauskui norėtųsi pasislėpti ir ramiai laukti, kol viskas baigsis: sugis dešinioji koja, o agentas Reedas Salvenas ir advokatai graikai išsiaiškins su Pirėjo „Olympiakos“.
Graikijos superklubas ketina atsikratyti vieno brangiausių savo krepšininkų, kuriam per likusius dvejus kontrakto metus turėtų sumokėti dar puspenkto milijono eurų - tiek pat, kiek jau išleido per pastaruosius du sezonus, nors A.Macijauskas beveik nežaidė.
Rodydami ryžtą nutraukti sutartį su lietuviu, „Olympiakos“ vadovai 7-uoju numeriu pažymėtus A.Macijausko marškinėlius net perleido komandos naujokui Nikolai Vujčičiui, nors karas dar tik prasidėjo.
A.Macijauskas jau seniai susitaikė su tuo, kad „Olympiakos“ jis nereikalingas ir tik pamatuotos ambicijos ir milijonai, kuriuos galėtų laimėti tame kare nugalėjęs graikus, neleidžia krepšininkui atsitraukti.
„Aišku, galima kalbėti apie ambicijas arba apie pinigus, - nesiginčija gynėjas. - Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia - galiojantis kontraktas, kuris varžo ne tik „Olympiakos“, bet ir mane. Niekas neklausia, noriu ar nenoriu pas juos žaisti. Yra sutartis, ir viskas“.
Šį kartą viskas truputį kitaip, nei buvo anksčiau.
Laukdamas, kol pasibaigs nežinia, A.Macijauskas nesislapsto ir nepasiduoda nevilčiai.
„Man viskas gerai. Tikrai! - žvaliu balsu įtikinėja. - Kas iš to, kad nervinsiuosi, vis tiek nieko nepakeisiu“. Žinoma, krepšininkas pavargo nuo įkyrių klausimų, kaip jam einasi, bet kantriai atsakinėja ir neparodo susierzinimo.
Jam skauda traumuotą dešiniąją koją, kurią susižeidė vasarą intensyviai rengdamasis naujam sezonui. Labiau skauda ne pačią čiurną, kurios šoninis raištis trūko, o kiti - smarkiai patempti.
Save dažniau primena žaizda, kuri atsirado nuo alergiją sukėlusio gipso, nors, paaiškėjo, kojos visai nereikėjo gipsuoti.
Dar prieš porą savaičių A.Macijauskas klibinkščiavo su ramentais saugodamas sugipsuotą koją ir guodėsi iškritęs mažiausiai trims mėnesiams.
„Viskas labai blogai. Viskas čia nuplyšę, reikės operacijos, - gulėdamas Suomijos ligoninės palatoje ir laukdamas, kol atslūgs tinimas, aiškino krepšininkas. - Kai susižeidžiau, tokio skausmo dar nesu patyręs. Žiauriai skaudėjo. Net nežinau, ką reikia daryti, kad taip skaudėtų“.
Praėjo pora dienų, ir A.Macijauskas jau tvirtino, kad trauma, paaiškėjo, nėra tokia rimta, kaip atrodė anksčiau.
„Gal netgi operacijos neprireiks, - svarstė gynėjas. - Pamatytumėte, kaip dabar vaikštau, net nesuprastumėte, kad man kas nors yra. Koją, žinoma, dar skauda, bet labiau žaizdą nei pačią čiurną. Dabar man koja netrukdo gyventi. Nežinau, ar netrukdys žaisti krepšinio“.
Pirėjo klubo prezidentas Sokrates Kokkalis 2006-ųjų vasarą pats pasitiko kontrakto pasirašyti atvykusį A.Macijauską, apgaubė jį raudonais ir baltais dryžiais marginta „Olympiakos“ vėliava, pavaišino ne tik kava, bet ir prašmatnia vakariene.
„Tikimės susigrąžinti Graikijos čempionų titulą, o Eurolygoje irgi norime kuo toliau žingsniuoti. Tikimės, kad A.Macijauskas padės mums siekti šių tikslų“, - lyg mylimiausią sūnų apglėbęs lietuvį Graikijos žurnalistams aiškino „Olympiakos“ galva.
Pasigirdo kalbų, jog A.Macijauskui siūlomas graikiškas pasas, bet lietuvis, kaip įpratęs, viską nuleido juokais: „Būsiu Arvydonis Macijauskopoulos? Ne, ačiū“.
Praėjo dveji metai. Pirėjo klubas taip ir liko už nekenčiamiausio varžovo - Atėnų „Panathinaikos“ - nugaros.
Per „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“ rungtynes aikštės prieigose tarp sirgalių vyksta tikri karai - su dūminėmis ir garsinėmis bombomis, sproginėjančiais žiebtuvėliais, sulaužytomis ir gynybai bei puolimui panaudotomis tribūnų kėdėmis.
Ne tik skirtingų spalvų aprangą garbinantys sirgaliai, bet ir Atėnų bei jo priemiesčio Pirėjo klubai yra nesutaikomi priešai. Todėl laimėti yra garbės reikalas.
Tačiau pastaruosius dvejus metus, kai A.Macijauskas atvyko į Graikiją, šalies čempionate triumfavo „Panathinaikos“. Kaip, beje, ir ketverius metus iki tol.
Nekenčiamasis „Panathinaikos“ 2007-aisiais bučiavo Eurolygos taurę, o „Olympiakos“ net nebuvo finalo ketverto varžybose, nors jos vyko Atėnuose, nesvarbu, kad varžovų tvirtovėje.
Tiesa, šiemet „Olympiakos“ bent savotiškai atsirevanšavo, nes žaidė Eurolygos ketvirtfinalyje, o „Panathinaikos“ ten nepasirodė. Tačiau finalo ketverto turnyre jau nebuvo nė vieno Graikijos klubo.
Žinoma, ne vienas A.Macijauskas kaltas dėl „Olympiakos“ nesėkmių. Bet jis - labiausiai. Bent jau paslapčia Pirėjo klubo vadovai apie tai tikrai pagalvoja.
Iš mylimiausio sūnaus A.Macijauskas klubo prezidentui S.Kokkaliui tapo lyg sūnumi švaistūnu, kuris reikalauja daugiausia pinigų, bet pats atgalios neduoda.
Kai 2006-ųjų rugsėjį per ikisezonines rungtynes su Italijos Skafačio „Legia“ klubu Arvydui trūko kairės kojos Achilo sausgyslė, „Olympiakos“ garbingai pakėlė smūgį.
„Mace yra didis žaidėjas, jo netektis - didžiulis nuostolis. Bet turime dvylika gerų žaidėjų ir ieškosime, kuris jų gali pavaduoti Mace“, - nepanikavo tuometis „Olympiakos“ treneris Pini Gershonas.
A.Macijauskas meldė sveikatos, bet prireikė daugiau negu pusmečio, kol „Olympiakos“ marškinėliai vėl permirko lietuvio prakaitu.
Tą sezoną gynėjas suspėjo sužaisti tik dvejas Eurolygos rungtynes, o jo taškų vidurkis buvo neįprastai mažas - 7,5. Lietuvis neturėjo laiko įsibėgėti, nes į aikštę grįžo tik balandžio 3-iąją, o po dviejų dienų „Olympiakos“ buvo išspirtas iš Eurolygos.
Tačiau po Vitorijos „Tau Ceramica“ 0:2 pralaimėtos serijos P.Gershonas pagyrė vienintelį A.Macijauską: „Tik Mace aikštėje mirė dėl komandos“.
Praėjusį sezoną „Olympiakos“ vėl pasitiko su naujomis viltimis. Brangiausias klubo pirkinys, kuriam 2006-ųjų vasarą Pirėjo klubas įsipareigojo sumokėti 9 mln. eurų per ketverius metus, atrodė sveikas ir kupinas jėgų.
Tarpsezoniu Macas atsisakė atstovauti Lietuvos rinktinei per Ispanijoje vykusį Europos čempionatą, bet ir nesišildė saulėje.
Ta vasara jam mažai skyrėsi nuo ligtolinių, nes pajūryje jį muštravo buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas. Taip buvo ir kelerius metus prieš tai, tik šįsyk nei vienas, nei kitas negavo žalių rinktinės marškinėlių.
Kai rugpjūčio pabaigoje A.Macijauskas Atėnuose išlipo iš lėktuvo, prie savęs jis meiliai glaudė tamsiaplaukę moterį, tuo aiškiai parodydamas, kokia svarbi jam yra Viktorija Buder.
Krepšininkas toliau šeimininkavo Atėnų priemiestyje Glifadoje, kartais visiškai pamiršdamas mobilųjį telefoną, nes mylimoji buvo šalia, o Vuliagmenės kyšulyje dažnai dingsta ryšys.
Energija, kurios vasarą įsikrovė savarankiškai dirbdamas su A.Kosausku ir kitais bičiuliais krepšininkais, sezono pradžioje prasiveržė su trenksmu. A.Macijauskas lyg žaibas Eurolygoje kirto varžovus, o jo žaidimo stilius buvo akivaizdžiai pasikeitęs.
Jam jau nebetiko Kalašnikovo pravardė, nes jis ne tik šaudė iš toli, bet ir veržėsi po krepšiu nevengdamas provokuoti pražangų staigiais judesiais ir, žinoma, kaip visada vedė varžovus iš proto kandžiu liežuviu.
Jau per pirmąsias Eurolygos sezono rungtynes su Vitorijos „Tau Ceramica“ A.Macijauskas surinko 30 naudingumo balų (21 taškas, 6/9 dvitaškių, 7 perimti kamuoliai).
Dar skaudžiau gėlė Bolonijos „Virtus“ (33 naudingumo balai, 24 taškai, 8/8 dvitaškių, 8/9 baudų, 6 atkovoti kamuoliai), Sopoto „Trefl“ (41 naudingumo balas, 27 taškai, 6/9 dvitaškių, 9/9 baudų, 8 išprovokuotos pražangos).
„Mus nužudė A.Macijauskas“, - po to, kai lapkričio pabaigoje A.Macijauskas įmetė 32 taškus, pripažino Kauno „Žalgirio“ treneris Rimantas Grigas. Kauniečiai Pirėjuje pralaimėjo 74:90, o Macas surinko 30 naudingumo balų (5/8 dvitaškių, 4/5 tritaškių, 10/11 baudų).
Už įspūdingą žaidimą lietuvį įvertino ir Eurolyga, paskelbusi jį naudingiausiu 2007 metų lapkričio žaidėju.
Baltasis periodas truko trumpai. Daug trumpiau, negu prieš tai buvęs juodasis. Jau sausio pradžioje tuomet ryškiausia „Olympiakos“ žvaigždė vėl atsidūrė medikų globoje. Priežastis - tos pačios kairės čiurnos trauma. Vos spėjo ją išsigydyti, suskaudo nugarą. Karuselė vėl įsisuko.
Dėl šių negalavimų A.Macijauskas praleido paskutines ketverias pirmojo Eurolygos etapo rungtynes ir beveik nežaidė „Top 16“ varžybose.
Į aikštę kartais sugrįždavo, bet ne tam, kad gąsdintų varžovus, o kad pramankštintų savo sustingusius sąnarius.
„Top 16“ turnyro pabaigoje per dvikovą su Madrido „Real“ A.Macijauskas žaidė tiktai 6 min., pelnė 4 taškus ir surinko vos 3 naudingumo balus.
Ketvirtfinalyje su Maskvos CSKA lietuvis iš viso buvo „minusinis“ - serijoje, kurią būsimajam čempionui „Olympiakos“ komanda pralaimėjo 1:2, A.Macijauskas per du mačus iš viso žaidė 17 minučių ir surinko minus 2 naudingumo balus. Trečiosiose rungtynėse jis nedalyvavo.
Arvydui skaudėjo nugarą.
Tačiau skaudėjo ir širdį, nes įpusėjus sezonui atleistą P.Gershoną, kuris iki tol liaupsino gynėją, pakeitė Graikijos krepšinio legenda Panagiotis Giannakis.
Graikas perbraižė „Olympiakos“ žaidimo schemas, kuriose kažkodėl nebeatsirado vietos lietuviui.
Sezono pabaigą Macas praleido gydydamasis nugarą Vokietijoje, nors stuburo išvaržos operacijos ir pavyko išvengti.
Vos pasibaigus sezonui imta kalbėti, kad graikai lietuviui nedviprasmiškai pareiškė: „Liksi „Olympiakos“, gausi visus pinigus (4,5 mln. eurų!), bet likusius dvejus metus sėdėsi ant suolo“.
Prieš daug metų, karjeros priešaušriu, rungtyniaudamas Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje A.Macijauskas „ant trijų raidžių“ pasiuntė tuometę Bolonijos „Kinder“ žvaigždę Predragą Danilovičių.
„Iš jo liko tik pavardė ir kontraktas“, - į pasipūtusio serbo pastabas atkirto vaikiško veido rubuilis, kuris jau tada atkreipė varžovų dėmesį ne tiktai aštriu liežuviu ir autoritetų nepaisymu, bet ir taiklia ranka bei staigiu metimu.
Rubuilis pakeitė mitybos įpročius, sulyso, vaikiškas veidas įgavo aštresnių bruožų, kuriuos kartais dar paslepia barzda.
Tačiau jo ranka liko tokia pat taikli, o liežuvis - toks pat aštrus. Ir autoritetų jis vis dar nebijo. Todėl karas su „Olympiakos“ A.Macijauskui - tarsi dar viena pramoga.
Žinoma, ji gali kainuoti labai brangiai, nes žaidžiama iš milijonų.
Pastarąją vasarą A.Macijauskas vėl lakstė pajūrio pušynais, bet ir vėl nevilkėjo žalios aprangos. Kol Lietuvos rinktinės kandidatai plušo Palangoje, A.Macijauskas treniravosi Klaipėdoje.
Jis jau buvo pasikalbėjęs su R.Butautu, nors iki tol kelis mėnesius neatsakinėjo į rinktinės trenerio skambučius ir žinutes.
Macui skaudėjo nugarą ir jo karjera kabėjo ant plauko.
R.Butautas jau žinojo, kad ir šiemet nepavyks perkalbėti A.Macijausko - vasarą gynėjas nutarė skirti reabilitacijai ir rengtis naujam klubų sezonui, o ne Lietuvos rinktinei. Kol ši kovojo Pekino olimpinėse žaidynėse, „Olympiakos“ gynėjas toliau plušo pajūryje.
„Buvau žiauriai gerai pasirengęs sezonui“, - patikino A.Macijauskas. Žodžiais jis nesisvaido, todėl tas „žiauriai gerai“ turbūt reiškia, kad ir ateinantį sezoną iš jo buvo galima tikėtis stebuklų krepšinio aikštėje.
Net ilsėdamasis Macas neatitrūkdavo nuo sporto. Jo poilsis - tinklinis, futbolas ar žvejyba. Dar - šachmatai, kuriems labiausiai reikia ne raumenų, o smegenų.
Prieš tris savaites per dar vieną treniruotę A.Macijauskas žaisdamas krepšinį vėl sukniubo ir griebėsi už dešiniosios čiurnos. Jam labai skaudėjo, bet netrukus jis jau šypsojosi. „Viskas bus gerai“, - nuolat kartojo gynėjas.
„Apie Maco traumą sužinojau tik iš laikraščių. Jis niekada nesiskundžia. Niekada“, - patikino vienas geriausių A.Macijausko draugų Vilniaus „Lietuvos ryto“ puolėjas Donatas Zavackas.
Apie tai, kas vyksta su „Olympiakos“, A.Macijauskas iš viso nepasakoja. Ne dėl to, kad turėtų ką slėpti, o todėl, kad neturi ko pasakyti.
Guostis - ne jo būdui. Pyktis irgi nepadės.
A.Macijauskas vėl treniruojasi. Ir gana intensyviai, nes vėl turi tikslą įrodyti, kad yra geriausias. Tas užsispyrimas visuomet išstumdavo jį į priekines eiles, nors gyvenimas kaišiojo pagalius į ratus. Bet gyvenime, kaip ir šachmatų lentoje, juodą langelį visada keičia baltas.