Druskininkų meras 43 metų R.Malinauskas su keturiasdešimtmete žmona Daiva - apmąstymų kelyje.
Iš šalies atrodo, kad šiai šeimai nieko netrūksta: pora augina tris vaikus, turi erdvius namus, jų poreikių nevaržo pinigai, žmona nedirba, neseniai baigė vadybos mokslus.
Tačiau pastaruoju metu į D.Malinauskienės širdį buvo įsismelkęs nerimas, o veide galima buvo įžvelgti vienatvės šešėlių.
„Iš esmės nieko netrūksta. Galime pramogauti, lepintis, vaikus lepinti. Vis dėlto yra lašas, kurio iki visiškos pilnatvės stinga“, - teigė D.Malinauskienė.
Galbūt už šių mįslingų mero žmonos žodžių slypi šeimą ištikusios krizės priežastys?
„Neatsakysiu, koks tai lašas. Tai sunkiai suformuluojama. Šios temos nenoriu liesti. Tegu lieka klaustukas. Žmonės turės peno pakalbėti: ir ko gi jai trūksta?“ - toliau kalbėjo D.Malinauskienė.
Daiva yra sulaukusi piktų anoniminių skambučių, kad vyras kur nors nuėjo, ką nors netinkama padarė, šalia jo kas nors buvo.
„Vyras patrauklus, simpatiškas - jam tenka bendrauti su jaunomis, dailiomis moterimis, o pikti liežuviai ramybės neduoda“, - neslėpė D.Malinauskienė.
Praleisti negirdomis tokias kalbas mero žmonai nelengva. Ji ne kartą su sutuoktiniu apie tai kalbėjosi.
„Nėra taip baisu, kaip galbūt atrodo. Tai - mūsų su vyru reikalai, ir mes juos dviese sprendžiame. Dar anksti apie tai ką nors sakyti“, - „Gyvenimo būdui“ tvirtino D.Malinauskienė.
Mero žmonos laimės receptas - atleisti ir nepasiduoti. Šį receptą ji surado šiemet keliaudama po Indiją.
Iš Indijos parsivežti meditacinės muzikos įrašai Daivai padeda nuvyti liūdnas mintis.
Lėti ritmai, dažnai pasikartojantys motyvai, žemas dainininko balso tembras - lyg balzamas keturiasdešimtmetės sielai.
„Man ši muzika labai patinka - ji ne slopina, o nuramina. Kai nėra nuotaikos, kas nors sunervina, užsidedu kompaktinę plokštelę. Pasigirsta dieviškos muzikos garsai, ir man pasidaro geriau. Galvoje nelieka sumaišties, jokių liūdnų minčių“, - tikino D.Malinauskienė.
Pasiklausiusi šios muzikos ir mintimis grįžusi į Indiją, moteris savęs klausia: ar iš tikrųjų yra dėl ko krimstis ir save graužti, ar rūpesčiai, slegiantys pečius, yra rimti.
„Esu daug kur buvusi, bet niekur nepatyriau tiek įspūdžių, kiek Indijoje. Į šią kelionę aš leidausi be savo vyro. Todėl pabuvau, kur norėjau, pamačiau, ką norėjau. Mano nuotaika buvo gera“, - tikino savarankiškos patirties keliauti įgijusi druskininkietė.
Dviejų savaičių kelionė po Indiją, kurią padovanojo sutuoktinis, Daivai buvo kupina ieškojimų ir atradimų.
„Indiją pajutau visa siela. Po šios kelionės išmokau į viską žiūrėti pozityviau, daug ką atleisti“, - teigė D.Malinauskienė.
Ją sužavėjo Indijos gyventojų mokėjimas džiaugtis akimirka, sugebėjimas net skurstant jaustis laimingiems.
„Indai yra jausmingi. Jeigu jie kuo nors susižavi, neslopina savo emocijų. Mes, vakariečiai, to jau nebemokame pajusti“, - įsitikinusi pašnekovė.
Po viešnagės Indijoje moteris kur kas aiškiau ėmė suvokti tikruosius savo norus.
Iš Indijos Daiva į namus grįžo ne tuščiomis: parsivežė sau ir dukteriai po šilkinį sarį, kelis rankų darbo kilimėlius, žaliosios arbatos, įvairių aštrių prieskonių.
Lietuvę sužavėjo ryškiaspalviai Indijos moterų apdarai - mėlynos, raudonos ir geltonos spalvos deriniai.
Vienu sariu, šiugždančiu tarsi popierius, mero žmona apsijuosia būdama viena namuose Druskininkuose. Beveik septynių metrų audeklą Daiva išmoko susijuosti vos per kelias minutes.
Sariu apsijuosti nėra lengva. Vienas audinio galas yra tvirtinamas prie juosmens, o kitas turi būti laisvas - jį galima persimesti per petį ar palikti laisvą kaip vėduoklę.
Iš stalčiaus D.Malinauskienė dažnai išsitraukia ant kaktos klijuojamų lipdukų rinkinį, vaškinių dažų, skirtų vokams ir blakstienoms.
Užsiklijavusi ant kaktos vadinamąją trečiąją akį, D.Malinauskienė tampa labai panaši į indę.
Indijos šventyklose besimeldžiantiems žmonėms tokią akį išpiešia budistų vienuoliai. Ji piešiama natūraliais dažais, pagamintais iš džiovintų augalų. Ištekėjusiai moteriai trečioji akis vaizduojama kaip raudonas brūkšnys.
Juodaplaukė, žalsvaakė Daiva, viešėdama egzotiškoje šalyje, ryškiai apvesdavo vokus vaškiniu pieštuku. Indai į lietuvę turistę žvelgė kaip į tautietę.
„Į mane pasižiūrėję indai vyrai nustėrdavo, negalėdavo atitraukti žvilgsnių. Didžioji dalis indų yra rudakiai, tad jiems, laikiusiems mane inde, buvo keista, kad mano akys yra žalios“, - įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
D.Malinauskienę Indijoje supo dėmesys. Užėjusią į suvenyrų parduotuvę lietuvę iškart apspisdavo prekeiviai vyrai.
„Vyrai Indijoje moka atspėti moters norus. Jie sugeba įtikinti, kad esi gražiausia moteris pasaulyje. Jie tol kalbina, kol suvirpa tavo širdis ir nusiperki jų siūlomą prekę“, - pasakojo D.Malinauskienė.
Lietuvė nusipirko rankų darbo kilimų, siuvinėtų stiklo karoliukais. Ji neatsispyrė ir vėriniams, apyrankėms. Kai papuošalus užsideda ant riešo, judėdami jie žvanga.
„Nežinau, kiek papuošalų turi indės, bet jos mėgsta puoštis - apsikarsto grandinėlėmis, apyrankėmis. Nežinau, ar viskas yra auksas, kas auksu žiba, bet būnant Indijoje man kilo noras puoštis, rūpintis savimi“, - prisipažino druskininkietė.
Dviejų savaičių kelionė D.Malinauskienei prasidėjo nuo Indijos sostinės Delio. Ten ji matė ir daug prabangos, ir skurdo.
Čia būriai elgetaujančių vaikų ištiestomis rankomis prašė turistės išmaldos: „Madame, madame“.
Daivai buvo skaudu žiūrėti į suluošintus žmones, kurie prausiasi prie gatvėse įrengtų vandens čiaupų.
Indijoje Lietuvę stebino architektūros šedevrai, muziejuose eksponuojami meno kūriniai, karalių rūbai ir papuošalai, retų ginklų arsenalas, rytietiškos turgavietės, kurių prekystaliai lūžta nuo dirbinių iš sidabro, aukso, šilko.
Didelį įspūdį moteriai paliko ne tik Delis, bet ir Džaipuro bei Agros miestų įžymybės. Viena įspūdingiausių Indijos vietų D.Malinauskienei pasirodė Tadž Mahalio statinys, kurį imperatorius pastatė kaip mauzoliejų savo mylimai žmonai.
Keliautoja aplankė ir ne vieną Indijos kaimą. Vėliau druskininkietė mėgavosi poilsiu vakarinėje Indijos pakrantėje - Goa kurorte.
Po kelionės į Indiją pasikeitė ir D.Malinauskienės mitybos įpročiai, todėl ji tapo gerokai energingesnė.
Dabar Daiva stengiasi valgyti kuo daugiau daržovių, dažniau renkasi vištieną, kalakutieną, kartais - žuvį. Gardindama valgį moteris naudoja indiškus prieskonius.
Taip valgant susireguliavo moters svoris. Prieš kelionę ji svėrė 58 kilogramus, dabar - 50.
Daiva svajoja dar kartą nuvykti į Indiją - į Šiaurę, prie Gangos upės.
„Indija įsigeria į tavo pojūčius, kūną ir sielą“, - tikino mero žmona.
Moteris pasakojo, kad Indijoje yra šventyklų, į kurias ateina melstis vyrai, pernelyg dažnai trokštantys svetimų moterų. Po maldų jiems palengvėja.
Ar D.Malinauskienė norėtų į tokią šventyklą nuvesti savo vyrą? Išgirdusi šį klausimą, moteris garsiai nusijuokė ir susimąstė.
Idijoje stiprybės pasisėmusi Druskininkų mero žmona niekam nepatiki nuoskaudų.
„Kad ir kaip būtų blogai, privalai šypsotis“, - tvirtino D.Malinauskienė, šypsena lyg skydu apsiginkluojanti nuo apkalbų, žvilgsnių ir piktavalių žmonių.
- Daiva, žvelgiant iš šalies į jūsų šeimą, atrodo taip: vyras turtingas, įtakingas, matomas, žinomas, garsaus tėvo garsus sūnus. O jo žmona - žavi, miela, bet ją retai išvysi viešumoje - lyg būtų slepiama?
- Lyg uždaryta į stiklinį bokštą? Ne, aš neuždaryta. (Juokiasi.)
Bet tikrai mažai reiškiuosi. Net į pobūvius ne visada einu, jeigu tai neprivaloma. Kai prieš aštuonerius metus Ričardas tapo meru, iš pradžių net varžydavausi, jausdavau baimę, kai reikėdavo kur nors eiti drauge.
Daugelį metų nebuvau dirbusi žmonių kolektyve, auginau vaikus, gyvenau gana uždaroje erdvėje. Bet tai nereiškia, kad buvau uždaryta arba man uždrausta išeiti. (Vėl juokiasi.)
Dabar jau yra kitaip: daugiau būnu viešumoje, daugiau bendrauju.
Turbūt esu ir labiau matoma, ir labiau girdima.
- Bet buvimas šešėlyje kartais tapatinamas su užguitumu.
- Gal kam iš šalies taip ir atrodo, bet nesu užguita.