***
Rūta Mikelkevičiūtė (34 m.), televizijos laidų vedėja:
„Patekusi į spūstį visada susierzinu, bet greitai nusiraminu
pagalvojusi, kad ne vien man tai tenka kęsti. Vilniuje neliko gatvių,
kur nesusidarytų automobilių eilės.
Esu iš tų žmonių, kurie iš užmiesčio kas rytą traukia į miestą, o vakare
- atgal. Tiesa, kol kiti kantriai stovi eilėje magistralėje, aš savo
galingu automobiliu galiu pasukti į duobėtą kaimo keliuką ir sutrumpinti
kelionės laiką. Ką mąstau, kai greitkelyje kas nors iš dešinės
aplenkia? Susinervinu: „Gudruolis mat atsirado...“ Bet pagalvoju: o
gal žmogus skuba į ligoninę, pas sergantį vaiką? Ir man taip yra buvę.
Pirmą kartą į tikrą spūstį patekau prieš aštuonerius metus Paryžiuje,
kur nuvažiavau dirbti. Mašinai vis pavažiuojant ir stojant išsėdėjau
joje beveik dvi valandas. Iš nevilties nežinojau, ką daryti. O
prancūzai nesinervino. Ilgiau pagyvenusi Paryžiuje pastebėjau, kad ten
mašinų sparnai aplamdyti, bet prancūzai dramos dėl to nedaro.
Tiems, kurie burnoja ir keikia spūstis Vilniuje, palinkėčiau nuvažiuoti
į Maskvą. Sykį nuskridusi ten filmuoti pagerinau sėdėjimo spūstyje
rekordą - mašinoje praleidau keturias valandas. Skambinau laukiantiems
pašnekovams, atsiprašinėjau, bet jie nenustebo - ten tai įprasta.
Ką galima nuveikti mašinai įstrigus spūstyje? Moterims - susišukuoti,
pasidažyti ir net persirengti, kaip ne sykį dariau. Moterys tokiais
atvejais nekreipia dėmesio, o vyrukai juokiasi. Kartais skubant tenka
„prašokti“ per geltoną. Žinoma, nepamirštant stovintiems prie raudonos
pasiųsti oro bučinį. Į pikčiurnas nekreipiu dėmesio. Pastebėjau: kuo
mašina „mandresnė“, tuo vairuotojas nervingesnis. Jei esu geros
nuotaikos, net tokiam nepagailiu oro bučinuko.
Ką darysime ateityje? Taip ir gyvensime - spūstyse. Juk keliai
nepaplatės, namai nebus griaunami. Galbūt reikėtų daryti kaip per
olimpiadą Pekine - vieną dieną leisti važiuoti mašinoms poriniais
numeriais, kitą - atvirkščiai. Gal paleisti tramvajų ar statyti metro?
Bet visuomeninis transportas - ne išeitis. Visi į jį netilpsime, manęs
(manau, ir daugelio kitų) į jį niekas neįsodins. Važiuodama
visuomeniniu transportu tapčiau priklausoma nuo jo grafiko, be to,
mašinoje tiek daug visko vežiojuosi - niekur nesutalpinčiau. Dviračiu
važiuoti nenorėčiau - bijočiau kur nors palikti, nes galiu netekti. Be
to, dviračiu ilgai neprivažinėsi - dažnai lyja, šalta.
Keletas patarimų į spūstį patekusiems vairuotojams. Pirmiausia -
nesinervinti ir atlikti darbus, kuriems versdamiesi per galvą
pritrūkstame laiko. Pavyzdžiui, paskambinti seniai matytai draugei, o
mylimam žmogui parašyti meilią žinutę. Jeigu su mylimuoju
spūstyje atsidūrėte dviese, šį laiką skirkite meilei“.
*
Lidija Rasutis (51 m.), laidų vedėja, dainininkė:
„Kaip jaučiuosi patekusi į spūstį? Apima labai bjauri nuotaika. Kai
nuo Tauro kalno leidžiuosi į Vilniaus centrą ir pamatau mašinų eilę, net
bloga pasidaro. Daugelyje miesto sankryžų taip blogai sureguliuotas
eismas, taip blogai dirba šviesoforai! O policininkai, užuot reguliavę
eismą, stovi pakelėse ir gaudo tuos, kurie neprisisegę diržų.
Kai prasideda spūstys - ryte arba apie ketvirtą valandą po pietų, -
stengiuosi kojos iš namų nekelti. Bet kartais prireikia kur nors
išvažiuoti. Per spūstis įvyksta daug avarijų, todėl stengiuosi
nekalbėti telefonu, nors, žinoma, kalbu. (Juokiasi.) Įsijungiu radiją,
klausausi muzikos, kuri ramina. Dažnai ir pati dainuoju. Mašina -
labai gera vieta repeticijoms, pasiruošti koncertams.
Neseniai žinomas dainininkas ir geras šeimos draugas papasakojo tokią
istoriją. Sako, važiuoju ties Lukiškių aikšte ir matau, kaip kažkoks
beprotis priekyje juda. Daugybė lempučių blyksi, visu garsu groja
muzika ir girdėti, kaip kažkas kartu su juo rėkia. Privažiuoja arčiau
ir pamato, kad tas žmogus... esu aš. (Juokiasi.)
Ar kas nors panašaus yra Amerikoje? Pavyzdžiui, Niujorke visą parą
spūstys. Čikagoje tik ketvirtą valandą ryto gali laisvai važiuoti. O
Floridos valstijoje, kur gyvena tėvai, spūsčių būna labai retai. Rečiau
nei Vilniuje. Gal kad miestai ten didesni, o gyventojų - mažiau?
Visą vasarą praleidau Vilniuje, bet spūsčių nebuvo, ir tai man labai
patiko. Bet atėjo ruduo, ir košmaras prasidėjo. Kas nuo jo išgelbėtų
Vilnių? Gal metro. Bet daug kas sako, kad jo nutiesti neįmanoma, nes
po dabartiniu Vilniumi - senasis Vilnius“.
*
Erika Klimenko-Taja (26 m.), dainininkė:
„Vairuoju nuo 19 metų, bet tokių spūsčių, kaip dabar, anksčiau nebuvo.
Su šeima gyvenu šalia Vilniaus, Riešėje, todėl jų negaliu išvengti.
Nekenčiu spūsčių! Kadangi neprivalau dirbti nustatytų darbo valandų,
jei tik galiu, stengiuosi jų išvengti arba visai į Vilnių nevažiuoti.
Jei būtų metro, palikčiau mašiną prie namų ir niekada nevažiuočiau.
Žinau keliukų, kuriais galiu spūstis apvažiuoti, bet ir kiti juos žino.
(Juokiasi.)
Su vyru dažnai svarstome - gal jam nusipirkti motociklą, nes mašinoms
mieste vietos neliko. Nemokamų aikštelių neliko, o jei statysi mokamose,
tai bus nežmoniški pinigai. Patekusi į spūstį stebiu žmones - kaip jie
vairuoja, elgiasi su kitais. Vasarą buvo piktesni, labiau skubėdavo,
atėjus rudeniui, matyt, suprato, kad niekur nenulėks, tad tapo ramesni.
Laukdama eilės pervažiuoti sankryžą klausausi muzikos arba tvarkau
reikalus telefonu. Kalbuosi su prodiuseriu dėl naujo albumo „Lopšinės“,
derinu viršelio dizainą. Juokauju, kad automobilis - mini biuras,
kuriame sėdėdama irgi galiu nemažai nuveikti. Bet tikrai - ne
kosmetikos kabinetas, kuriame kitos vairuotojos dažosi, lakuojasi nagus.
Aš mašinoje nebent tik lūpas blizgiu perbraukiu. Kita vertus - jeigu
jos netrukdo eismui, nesukelia kitiems vairuotojams nepatogumų, tegu
dažosi.
Abu vaikai prie spūsčių jau įprato ir kai juos vežu į baseiną Jaunimo ir
moksleivių rūmuose, kantriai sėdi savo kėdutėse. Vyresniajam sakau:
„Esi toks pats eismo dalyvis, turi laukti“. Mažajam nė aiškinti
nereikia - jis turi žaisliukų, savo veiklos.
Manau, kad reikėtų griežčiau išduoti vairuotojo pažymėjimus būsimiems
vairuotojams ir juos labiau kontroliuoti. Dabar važinėja visi, kas
netingi - su reikalais, be reikalų, o miestas dūsta. Abiem rankomis
balsuočiau už metro. Jis eitų po žeme, niekam netrukdytų, o kelionė iš
užmiesčio būtų pigus malonumas“.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė