Zina ir Liuda Fatejevaitės vėl dainuos (video)

Žiūrėkite videoreportažą.

Žavios jų šypsenos ir skambūs balsai akimirksniu papildydavo gerbėjų gretas. „Kai nulipdavome nuo scenos, daugelis sakydavo: oi, kokios jūs mažytės, tikros coliukės, o taip garsiai dainuojate“, - šypsosi jaunystės laikus prisiminusios seserys dvynės Zina ir Liuda Fatejevaitės (59 m.).

Šiandien Z. ir L.Fatejevaitės būtų vadinamos tikrų tikriausiomis žvaigždėmis, o kiekvienas jų pasirodymas viešumoje būtų aprašomas spaudoje. „Bet tais laikais žvaigždžių nebuvo. Buvome paprastos dainininkės. Dirbome savo darbą, ir tiek“, - kuklinasi Z.Fatejevaitė.

Kur jos beveik du dešimtmečius dingusios? Kodėl nedainuoja? Grįžusi iš smagaus pasibuvimo su Zina ir Liuda galiu pasakyti: niekur jos nedingusios. Laimingai ištekėjusios už gerų vyrų ir gražiai sau gyvena Vilniuje: Liuda - nuosavame name netoli Europos parko, Zina - Karoliniškėse. Puikiai atrodo, gerai jaučiasi ir netgi vėl pasiryžusios dainuoti.

„Norėtume naujai perdainuoti savo senąsias dainas ir atgaivinti mūsų brolio Valiaus Fatėno - kompozitoriaus ir atlikėjo, o šiuo metu ir verslininko - kūrinius. Mums tai būtų didelis džiaugsmas“, - artimiausius planus dėsto energingoji sesuo Liuda.

Ji ką tik atsisakė darbo šeimos versle - sako jaučianti, kad vėl atėjo laikas dainuoti, pagyventi savo malonumui. Tačiau viską nori padaryti labai gerai. „Ne tas amžius, kad galėtume sau leisti apsijuokti“, - ištaria ji nedvejodama.

Seserų Z.ir L.Fatejevaičių gyvenimas - jei ne kino filmo, tai bent televizijos laidos verta istorija. Beveik visa darbščių Suvalkijos ūkininkų šeima sovietmečiu buvo ištremta į Sibirą. Lietuvoje liko (basa pabėgo per sniegą) tik būsima Zinos ir Liudos mama. Vėliau (gal iš baimės, gal iš meilės - kas dabar žino) ištekėjo už vaikino ruso.

„Taip atsirado mūsų „marga“, bet daininga šeimyna“, - sako be dainavimo gyvenimo neįsivaizduojanti Zina.

Seserys dainavo nuo vaikystės, o vėliau savo grožiu ir talentu pavergė visus to meto muzikos mėgėjus. Pasiekusios šlovės viršūnę (gastrolės po užsienį, koncertai tuometėje Ostankino televizijoje), netikėtai paliko sceną.

Kalta pasirodė meilė, dėl kurios Liuda pasiaukojo šeimai - vyrui Algiui, sūnui Rolandui, dukteriai Deimantei ir, kaip dabar juokauja, „pati save nutrėmė prie puodų“.

Dukterį leido į vidurinę, muzikos ir sportinių šokių mokyklas ir globojo tol, kol ji aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą ir išvažiavo studijuoti į Hamburgą. „Jai ten gerai sekasi, labai patinka, tiesa, žento vokiečio parvežti kol kas nežada“, - šypsosi laiminga motina.

Jos sesuo Zina norėjo toliau dainuoti, bet likusi be scenos partnerės tapo vienos ministerijos tarnautoja, vėliau dirbo Lietuvos kino studijoje, kur filmams parinkdavo muziką. „Sykį nuėjau į turgų, bet neradusi reikalingo odinio dirželio pasipiktinau ir nutariau pati juos gaminti. Pas odininkus pasimokiau odos sukirpimo, dekoravimo, aplikavimo ir įsteigiau nuosavą odinės galanterijos įmonę. Pati modeliavau ir siuvau diržus, apyrankes, rankines, veždavau jas į Lietuvos, Latvijos dailės galerijas ir visai neblogai sekėsi“, - nesenus laikus prisimena buvusi ryžtinga verslininkė. Šiuo metu ji dirba Nacionaliniame dramos teatre, rūpinasi jau suaugusiais savo vyro vaikais, o nutaikiusi progą važiuoja į sesers Liudos „kaimą“ šalia Vilniaus.

Abi seserys neslepia noro grįžti į sceną ir dalyvauti kuriame nors muzikiniame projekte, tik abejoja, ar gerbėjai jas atpažins. Patikinu, kad tikrai atpažins... Juolab kad abi mažai pasikeitusios - kaip kadaise yra smagios, dailios, lieknos. Be to, iki šiol išsaugojusios skambius, gražius balsus. Iki šiol retsykiais padainuoja labdaros vakarėliuose, koncertuose. Kai tik gali, repetuoja, treniruoja balsą.

„Kažkada mūsų dėstytojas sakydavo: „Pabudote, atsikėlėte ir dainuokite“. Bet mūsų net raginti nereikia - jeigu dainininkas esi širdimi, dainuoti nenustosi niekada“, - neabejoja Liuda. Todėl net dirbdama namų ūkio darbus ji iš visos širdies traukia dainas. Namiškiai kartais ją užtai net bara.

„Vietos namuose dabar daug. Kaimynai toli - galiu šaukti, kiek tik noriu. Tik gaila, kad negaliu sau pritarti pianinu - kraustantis į naują namą jis netilpo nei pro duris, nei pro langus“, - gailisi savo jaukius namus aprodydama Liuda.

Mūsų atvykimo proga abi seserys dėvi rožines koncertines suknutes, avi aukštakulnes basutes, skoningai pasidažiusios. „Zina, lėk žaibu prie veidrodžio ir pašiaušk plaukus. Taip, kaip šukuodavomės kadaise“, - pamačiusi, jos manymu, netinkamai susišukavusią seserį, įsakmiu balsu sukomanduoja Liuda. Zina po minutės grįžta persišukavusi. „Nors ir dabar galite eiti į sceną“, - leidžiu sau pasakyti ir prašau padainuoti kurią nors iš senųjų dainų.

Abi džiaugsmingai sutinka ir pakviečia į kambarį, kur įrengti Liudos dukters Deimantės apartamentai. Kai mergina išvyksta į Hamburgą, kambarys virsta jos mamos ir tetos Zinos repeticijų vieta.

Čia stovi muzikinis centras, stalčiuose - krūvos garso kasečių bei kompaktinių plokštelių su Lietuvos muzikos estrados aukso fonde įrašytomis Z. ir L.Fatejevaičių įdainuotomis dainomis: „Šoksim rylio“, „Laumės juosta“, „Gimtinės aidai“, „Širdies daina“, jųdviejų hitu tapusi „Dievo rykštės“.

Nors kai kuriuos šios kultine tapusios dainos žodžius seserys supainioja, jų balsai tebeskamba puikiai. „O juk jos nesame dainavę beveik tris dešimtmečius“, - atsiprašinėdama ištaria Liuda.

Kada ir kur jos pradėjusios dainuoti? Viskas prasidėjo tada, kai dvylikametės sesutės pradėjo dainuoti Marijampolės estrados kolektyvuose. Su užsidegimu traukdavo Robertino Loretti (jis buvo jų Dievas) dainas, populiariąją klasiką. „Išeidavome į sceną, susikibdavome už rankučių ir dvi sesutės coliukės uždainuodavome“, - su ilgesiu atsidūsta Zina.

Taip ir augo dainuodamos. Žinoma, pasitaikydavo ginčų dėl tekstų, muzikos, kai kas netgi klausdavo, ko jos visą laiką taip ginčijasi, bet sesės atsakydavo, kad tai - tik kūrybiniai ginčai. Noras dainuoti nugalėdavo viską. Į atmintį įstrigo 1966-ieji, kai prieš respublikinę dainų ir šokių šventę juodvi dalyvavo konkurse, kurio vertinimo komisijoje sėdėjo pati Nely Paltinienė. „Ji taip gražiai dainuodavo, o mes jai taip pavydėjome, kad net apsakyti neįmanoma“, - šiandien nebijo prisipažinti Liuda.

Marijampolėje baigusios vidurinę mokyklą, 16-metės seserys pradėjo mokytis tuometėje Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o ją baigusios gavo paskyrimą į... Operos ir baleto teatrą. Kadangi norėjo dainuoti, kaip suvalkiečiai sako, „tik dvieje“, pasiryžo paskambinti garsiojo ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovui Teisučiui Saldauskui.

„Atsimenu, stoviu telefono būdelėje, skaitau ant popieriaus parašytą tekstą, prašau, kad priimtų dainuoti, o pati virpu kaip epušės lapas“, - juokiasi Zina. T.Saldauskas joms liepė ateiti padainuoti, o klausydamas jų skaidrių diskantų suko ūsą ir kartojo: „Įdomu, įdomu...“ Ir priėmė. „Tai buvo tokia sėkmė! Juk „Vilniaus aiduose“ tada dainavo tokios žvaigždės! Zina Jurgutytė, Benediktas Gadeikis... Ir mes buvome tarp jų“, - tuometį išbandymą mena Zina.

Su „Vilniaus aidais“, vykdydamos koncertinius planus, seserys apvažiavo visą Sovietų Sąjungą. Vargdavo traukiniuose, autobusuose, gyvendamos viešbučiuose apsinuodydavo maistu, užtat beveik nustojo valgyti. Sykį skrendant į Almatą dingo jų koncertiniai drabužiai, tad scenoje dainavo vilkėdamos tuos, su kuriais atskrido.

Gal tapusios garsios ėmė varžytis dėl gražesnių batelių, drabužių, šukuosenų? Abi patikina, kad niekada. Koncertinius drabužius visiems filharmonijos dainininkams kūrė talentingi to meto stilistai, dizaineriai. Visi artistai atrodė dailiai, buvo išskirtiniai. Zina iki šiol savo spintoje kaip didžiausią relikviją saugo tamsiai mėlyną baltais žirneliais suknutę bei ryškiai žalią kostiumėlį, prie kurio avėdavo tokios pat spalvos ilgaaulius.

„Taip pasipuošusios išeidavome į sceną ir labai gražiai atrodėme“, - neleidžia abejoti kičo niekada nemėgusi Zina.

Sykį jos, 18-metės, Klaipėdoje koncertavo kareiviams. Dailiomis suknutėmis, storapadžiais aukštakulniais bateliais... Kareivėliai kad ims ploti. Staiga atsistojo salėje sėdintis karininkas ir kad sukomanduos: „Otstavit!“ („Baigti!“).

Pirmasis svarbus jųdviejų pasirodymas įvyko 1974 m. Lietuvos televizijoje, muzikinėje laidelėje „Pro bobutės akinius“. Maestro Mikalojus Novikas merginoms pasiūlė linksmą smagią dainelę apie nenuoramas studentes „Dievo rykštės“, kurią sudainavusios tapo žinomos (dabar sakytume: pabudo garsios) visoje Lietuvoje.

Paskui, 1975-aisiais, buvo pirmasis spalvoto vaizdo Lietuvos televizijos įrašas iš televizijos kiemelio, kuriame surengė savo koncertą. Iki tol visos laidos ir koncertai buvo rodomi nespalvoti.

Netrukus pasipylė kvietimai koncertuoti, dainuoti: „Buvo be galo malonu, kad kviečia, kad žmonėms patinka. Iš laimės skraidėme kaip ant sparnų“, - pasakoja Liuda ir priduria, kad ant žemės nuleisdavo griežti dainavimo dėstytojai, negailėję pylos už ne taip išdainuotą natą, netinkamą intonaciją. „Vos įrašą padarai - tuoj perklausa. Išgirsti savo „kliurką“ ir sėdi iki ausų paraudusi - tokia gėda. Labai bijodavome tų įrašų. Ir kai įdainavome „Dievo rykštes“, labai savikritiškai tą dainą įvertinome“, - neslepia Liuda. Kitaip, matyt, jų dainavimą įvertino kompozitorius M.Novikas, Zinai ir Liudai parašęs labai daug dainų, kurias dainuodamos jos nepaprastai išpopuliarėjo. Koncertuoti kviesdavo taip dažnai, kad jos net pačios stebėdavosi: „Ir vėl mus? Kodėl mus?“

Dažniausiai gastroliuodamos gyvendavo viešbučiuose. Būdavo, pareina namo, o ten - pilnas kambarys gėlių, net nežinodavo, nuo ko jos. Nosies dėl to neužriesdavo, kas jas atnešė - nesidomėdavo, nes labiausiai rūpėdavo ne gerbėjai, o kaip geriau padainuoti. Sykį vienas vyras tiesiai šviesiai pasakė jaunystėje buvęs ją įsimylėjęs. „Man tokia gėda pasidarė. Juk ne dėl to lipdavau į sceną“, - kuklinasi Liuda.

Ne sykį einant gatve sustodavo automobiliai ir pasipildavo pasiūlymai: „Dievo rykštės, kur jus pavežti?“ „Nelabai maloniai jautėmės taip pavadintos, bet gal iš tiesų scenoje atrodėme nesutramdomos?“ - svarsto gerbėjų dėmesį prisiminusi Zina.

Tiesa, vienas toks pasivažinėjimas Liudai buvo lemtingas. Kartą važiuodama į Marijampolę susistabdė pakeleivingą geltoną „moskvičiuką“, kurį vairavo aukštas garbanius didelėmis akimis, sutikęs ją pavėžėti. Vėliau Liudą jis pamatė „Dainavos“ restorane, kur seserys uždarbiavo naktinėje programoje (tuo metu čia dainavo maestro Antanas Šabaniauskas, šoko operos ir baleto teatro artistai). Užsimezgė draugystė, nors dažniems susitikimams nebuvo laiko - visą surydavo koncertai, gastrolės. Nutarė susituokti.

Kokia buvo sesers Zinos reakcija? „Ji į mūsų draugystę žiūrėjo labai įtariai ir vienos į pasimatymus iš pradžių neišleisdavo. Eidavo kartu, nes mes juk buvome neatskiriamos“, - juokiasi Liuda. Tiesa, vaikinai seseris dvynes lengvai atskirdavo. „Matyt, pabendravę pamatydavo mūsų charakterio skirtumus. Zina - švelnesnė, moteriškesnė. Aš - temperamentingesnė ir labai linksma“, - šypsosi nesutramdomu charakteriu garsėjanti Liuda.

Tuo metu seserys nuomojosi kambarį, ir kai būsimasis Liudos vyras ateidavo jos aplankyti, rasdavo sėdinčią ilgiausiais nagais, išsipusčiusią. Zina dažniausiai tvarkydavosi po namus, plaudavo grindis.

„Mūsų šeimininkė sakydavo: „Va, į kurią seserį reikia žiūrėti, o ne į tą baltarankę“. Bet Algis vedė Liudą - jau tada pamatė, kad ji bus gera žmona, mama ir puiki šeimininkė“, - gražių žodžių seseriai negaili Zina.

Priduria, kad sesuo labai mėgdavo puoštis, o ji buvusi tikra pelenė. Net tapusi profesionalia dainininke Zina nenorėjo nei puoštis, nei dažytis, o sykį prieš koncertą nugrimuota verkė kruvinomis ašaromis. Liuda jai sakydavo: „Tu kažkokia nereali...“ Ant žemės nusileido tik sulaukusi 40-ties, sutikusi savo žmogų.

Jųdviejų pažinties istorija tik patvirtina kalbas, esą dvyniai panašūs ne tik išoriškai - jų panašus net likimas. Mat Zina, kaip anksčiau jos dvynė sesuo, su būsimuoju vyru susipažino... pakeleivingoje mašinoje.

„Važiavau troleibusu iš koncerto, bet teko persėsti. Kadangi buvo vėlu, susistabdžiau mašiną ir paprašiau pavežti. Sėdžiu ir galvoju: „Gal nieko neatsitiks“. Atsitiko! Ji ištekėjo už vairuotojo ir su juo gyvena beveik 20 metų.

„Mano vyras Gediminas - labai įdomi asmenybė. Fizikas, vertėjas, verčiantis knygas ir straipsnius iš japonų kalbos“, - savo antrąja puse didžiuojasi Zina.

Atgimimo laikotarpiu keletą dainų seserys yra įdainavusios ir su jaunesniuoju broliu Valiumi - kompozitoriumi ir dainininku, prieš porą dešimtmečių muzikavusiu su grupe „Veidrodis“. Tuometėje Lietuvos televizijos laidoje „Metronomas“ kartu su broliu atlikusios jo kūrybos dainą „Viltis“, užėmė pirmąją vietą ir teisę pasirodyti itin populiarioje Ostankino televizijos laidoje „Šire krug“ („Platesnį ratą“).

Jau tada Ostankino televizijoje buvo sumontuoti skaitmeniniai vaizdo ir garso pultai, kita technika. „Pamačius, kokias geras sąlygas jie turi, pasakiau: „Pas jus tikriausiai ir gaidžiai lakštingalomis gieda“, - juokavusi Liuda.

Atlikęs dvi Valiaus kūrybos dainas „Viltis“ ir „Žiemos akvarelė“, Fatėnų tercetas sveikinimų sulaukė iš tuomet dar mažai žinomo dainininko Filipo Kirkorovo, ėmė bendrauti. „Kadangi Lietuva garsėjo savo gražiais audiniais, jis skambindavo mums ir prašydavo atsiųsti medžiagų drabužiams“, - dar vieno spalvingo biografijos fakto neslepia Zina.

Kai kurie seserų dainų įrašai saugomi Lietuvos televizijos ir radijo fonotekoje, videotekoje. „Labai gaila, bet tais laikais trūkstant kino juostos daugelis mūsų pasirodymų buvo paprasčiausiai ištrinta“, - šiandien gailisi Zina.

Seserys Z.ir L.Fatejevaitės labai atidžiai stebi televizijas užkariavusius muzikinius projektus, sako visuose pastebinčios perliukų. Pasak Liudos, tie, kurie nėra perliukai, dar išlavės. Tokia lavina naujų dainininkų - labai gerai. „Mokinukėms“, perdainavusioms garsiąją jų dainą „Dievo rykštės“, Z. Ir L.Fatejevaitės linki tokios pat sėkmės, kokią jos patyrė kadaise. „Sveikiname tai, ką jos daro. Mums dėl to labai malonu“, - tikina abi.

Kitąmet 60-mečio jubiliejų švęsiančios energingos moterys be darbo nesėdi nė minutės. Liaunutė, lieknutė Zina iš odos kuria papuošalus, paveikslus, interjero detales. Iš pirmo žvilgsnio baltarankė Liuda prieš ketverius metus rekonstruodama sodo namą kartu su vyru glaistė sienas, klijavo plyteles ir parketą, o iš atlikusio parketo laisvalaikiu pagamino... masyvų pietų stalą. O šią vasarą iš betono išliejo fontanėlį.

„Moterys viską gali. Aš irgi galiu, nes viską darau su malonumu. Koks skirtumas, ar tai dainavimas, ar namų dekoravimas? Juk tai - ta pati kūryba“, - įsitikinusi Liuda.

Zina jai, žinoma, neprieštarauja. Suradusi pusdienį laisvo laiko, lekia pas seserį, žiūri, ką jai padėti. „Vos pravėrusi sesers kiemo vartelius pajuntu, kaip nuostabiai kvepia mudviejų sodintos gėlės, kaip noksta obuoliai. Pasijuntu kaip kadaise vaikystės kaime“, - gražiausių savo gyvenimo metų ilgesio neslepia Z.Fatejevaitė.