Laisvalaikiu — manekenė

Jeigu pavyksta — sėkmė garantuota. Grožio pasaulyje besisukančios moterys neslepia, kad drabužių demonstravimas joms — puikus laisvalaikio leidimas, nuostabi galimybė pasisemti gražių emocijų.

„Dar mokydamasi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse buvusiame Kauno eksperimentiniame madų ceche gavau pasiūlymą demonstruoti madas. Važinėjau po Lietuvą pristatydama kolekcijas, šiek tiek užsidirbdavau. Vėliau trejus metus dirbau manekene Vilniaus modelių namuose. Tai buvo nelengvas darbas. Niekas nieko nemokė — nei vaikščioti podiumu, nei šypsotis, nei ypatingai elgtis. Laukdama matavimų su kitomis manekenėmis mažame kambarėlyje sėdėdavau visą dieną. Tuo metu iš įvairių kino studijų jau gaudavau siūlymų filmuotis, dažnai tekdavo atsiprašinėti iš darbo, kol nusprendžiau studijuoti aktorinį meną Maskvoje ir nedvejodama palikau modelio darbą.

Kaip žemė ir dangus skiriasi darbas, kurį kaip modelis dirbau anksčiau ir ką retkarčiais darau dabar. Anksčiau tai buvo kasdienybė, dabar — šventė. Dizaineris kviečia pristatyti jo modelį, jei sudomina idėja, sutinku. Smagiausia, kad tokiuose pristatymuose dalyvauja pažįstami ir draugai iš kino, teatro, muzikos pasaulio, su kuriais nebūtų progos susitikti.

Prieš kurį laiką su aktorėmis, televizijos žvaigždėmis pristatėme Vidos Simanavičiūtės ir Aleksandro Pogrebnojaus kolekciją. Šie madų dizaineriai dar kartą kvietė su jų modeliais nusifotografuoti vienam žurnalui. Fotografavausi kartu su A.Pogrebnojumi, nes jis tuomet mane vadino savo mūza.

Ne kartą fotografavausi žurnalams su „Karališkojo tigro“, „Eksos“ ar „Šiltos mados“ kailiniais. Su visų laikų garsiausiomis Lietuvos manekenėmis buvau pakviesta demonstruoti „Karen Millen“ modelių. Prieš kelerius metus salone „Domus galerija“ su žinomais žmonėmis pristatėme Julijos Žilėnienės kolekciją „Šokoladas“.

Naujausi įspūdžiai — iš Vilniaus bendrijoje „Strazdelio namai“ surengto dizainerio Seržo Gandžumiano teatralizuoto madų šou, kuriame pristačiau du modelius. Nebuvo įprasto podiumo — veiksmas vyko kieme, vaidinome kaimynus. Prieš tai reikėjo gerokai pasiruošti — važiuoti į matavimus, repetuoti išėjimus, o man — net prisijaukinti šuniuką, kurį turėjau vesti per kiemą. O kur dar aksesuarų, grimo, batelių parinkimas! Bet tai buvo didelis malonumas, o rezultatas — geresnis, nei įsivaizdavau. Su S.Gandžumiano drabužiais dalyvavau ir prabangaus fotoalbumo fotosesijoje — pabuvau fotomodeliu.

Jei siūlo pasirodyti su manekenėmis, atsisakau — amžius nebe tas. Sutinku dalyvauti tik tuose madų šou, kur nė viena nekompleksuoja, kad yra storesnė ar plonesnė, kad turi daugiau raukšlelių nei kita. Labiausiai patinka Ramunės Piekautaitės kūryba. Pristatydama naujausią kolekciją ji mane visada pakviečia. Kelis kartus skolinausi iš Ramunės drabužių renginiams vesti, kino festivaliams.

Pristatymus, vakarėlius renkuosi labai kruopščiai. Sulaukiau tokio amžiaus, kai einu tik ten, kur noriu, o ne ten, kur reikia“.

„Atgimimo laikais įsteigiau „Madų ir poezijos“ teatrą, pirmoji Lietuvoje — „Mobilinos“ modelių mokyklą. Ir pačiai tekdavo pabūti modeliu. Domėjimasis mada neatslūgo.

Įsimintinesnis mano, kaip modelio, pasirodymas prieš porą metų įvyko Vilniuje per dizainerės Audronės Bunikienės kolekcijos pristatymą. Po to buvo surengta fotosesija, kuri išspausdinta populiariame žurnale moterims. Pavasarį tai pasikartojo Taujėnų dvare. Du įsimintini pasirodymai — tokio solidaus amžiaus, būnant neidealios figūros!

Esu įsitikinusi, kad bet kokio amžiaus moteris gali būti daili. Tik daugeliui pasirūpinti savimi pritrūksta laiko, o kartais — ir drąsos. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad tai daryti galima ir net būtina.

Prisipažinsiu: žingsniuojant podiumu būna neramu. Bijai sugadinti dizainerio darbą, nes nesijauti tobula. Bet vis tiek būna smagu, nes norisi žaismės. Įdomu žiūrėti į savo atvaizdą, prie kurio padirbėjo dizaineris ir makiažo specialistas. Prieš pasirodymą tave rengia, padaro šukuoseną, makiažą. Jaučiuosi maloniai, kai tiek žmonių manimi rūpinasi. O maloniausia, kai kuris nors dizaineris pastebi, išskiria iš kitų. Vyras Anatolijus, sūnūs Jonas ir Pranas, nors kartais ir pasijuokia, į šitą pomėgį žiūri atlaidžiai. Jiems, tikiuosi, dėl to atrodau dar gražesnė, įdomesnė.

Savo stilių kuriu pati, padeda bičiulės iš buvusio „Madų ir poezijos“ teatro. Garsiems dizaineriams neturiu nei lėšų, nei laiko. Be to, ir mano kurti modeliai neprasti. Per pusmetį atsikračiau 20 kg svorio. Kitaip atrodau, jaučiuosi ir kitokius drabužius galiu dėvėti. Tapau jaunatviškesnė. Pasikeitimai prasidėjo pablogėjus sveikatai. Gydytojai diagnozavo tam tikrus sutrikimus, patarė mažiau valgyti, daugiau judėti. Atsikračiusi tiek kilogramų negaliu vėl apsileisti. Gal jau laukiu naujų pasiūlymų demonstruoti drabužius? Tegul tik kviečia — mielai sutiksiu. (Juokiasi.)“

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė