Amžinoji maištininkė (nuotraukos)

“Kadangi esu suaugusi, mama nieko nebegali padaryti, – kikena ekstravagantiškai atrodanti moteris. – Tik jai labai baisu, kad kuo senesnė darausi, tuo labiau iš proto einu. Užuot mažinusi tatuiruočių ir auskarų skaičių, jį tik didinu”.

Savo išskirtinį stilių Nino pradėjo kurti, kai jai buvo 15-ka. Tuo metu su tėvais ji gyveno Gruzijos sostinėje Tbilisyje, kur drįstančių išsiskirti jaunuolių buvo ne tiek ir daug – vos apie šimtą. Kad jaustųsi saugiau, pankai, gotai, metalistai ir kitų subkultūrų atstovai rinkdavosi kartu. Nino turėjo draugų, kurie prireikus ją gindavo, tačiau kartais tekdavo ir pačiai gelbėtis iš pavojingų situacijų.

“Nežinau, ar reikėtų pasakoti... – nusijuokia ji. – Kartą sėdėjome su draugėmis centre ir prie mūsų priėjo gatvės “bachūrai”, kuriuos tais laikais vadinome reperiais. Pradėjo kabinėtis, kad mūsų drabužiai kitokie, žiogelių per daug... Kai pareiškė, kad už tai dar ir išprievartaus, mano nervai neišlaikė. Supykau. Išsisegiau iš džinsų didžiausią segtuką ir bedžiau iš visų jėgų nesitaikydama”.

Nino priekabiautojui smeigė tiesiai tarp kojų! Tada prapliupo isterišku juoku.

“Nieko negalėjau padaryti – juokinga buvo! Bet kvatodamasi atsiprašiau ir pasakiau, kad netyčia taip išėjo. Prie manęs prišoko nelaimėlio draugai, ėmė piktintis, kodėl taip pasielgiau. Pradėjo grasinti susidorojimu. Tada jau teko skambinti draugams. Atvažiavo, ir jie tarpusavyje viską išsiaiškino”, – pasakoja ji.

Likimo ironija, tačiau po savaitės Nino vėl sutiko savąją auką su bičiuliais.

“Sėdėjau su kita kompanija, nusisukusi – jie manęs nepažino. Pradėjo kabinėtis. Aš atsisukau ir paklausiau: “Vėl jūs čia?!”, o tas vaikinas visas persigandęs pamokė draugus: “Ei, nelendam prie jos, ji žiogelį turi! – juokiasi prisiminusi. – Man draugystė yra šventas reikalas ir dėl draugų galiu kiekvienam gerklę perkąsti. Turbūt kaltas mano gruziniškas kraujas”.

Nino tėtis gruzinas, mama – lietuvė. Mergina kartkartėmis aplankydavo giminaičius Lietuvoje, o sulaukusi 19-kos visam laikui persikėlė čia gyventi.

1999-aisiais – didžiojo persikraustymo metais – Nino turėjo vienintelę draugę, kuri “pankavo”. Jos vaikščiodavo kartu su kitais pankais, mezgė naujas pažintis, nors tada jaunoji maištininkė jau buvo susidomėjusi kita – gotų subkultūra.

Lietuvoje, kaip ir Gruzijoje, neformalaus jaunimo pirmaisiais jos gyvenimo Vilniuje metais buvo nedaug, todėl skirtingų subkultūrų atstovai nesipešdavo, priešingai – kartu filosofuodavo, keisdavosi nuomonėmis apie gyvenimą, skaitydavo poeziją.

“Šiais laikais neformalams gyventi lengva. Jie gali nesunkiai rasti bendraminčių, ieškant stilių išryškinančių drabužių nebūtina klaidžioti po dėvėtų drabužių parduotuves. Dabar vienintelė kliūtis – pinigai”, – samprotauja Nino.

Viena pirmųjų Lietuvoje gočių prisimena laikus, kai dėl maištaujančių, tačiau nieko apie įvairių subkultūrų požiūrį, vertybes ir gyvenimo būdą nenusimanančių jaunuolių nešvarių darbelių į aplinkinių nemalonę patekdavo ir tikrieji gotai.

“Buvo metas, kai jauni žmonės, nieko nežinantys apie gotus, masiškai jais tapdavo ir skleisdavo savo gyvenimo filosofiją, kuri neturėjo nieko bendra su tikrąja gotų kultūra. Per juos patyrėme labai daug problemų, – atsiduso Nino. – Tie gotais tapę neprižiūrimi vaikučiai eidavo gerti į kapines, išsidirbinėdavo, versdavo kryžius”.

Dėl tokių chuliganiškų išpuolių Nino ir pačiai ne kartą teko išklausyti piktų moralų: “Prieidavo žmonės ir įžūliai baksnodavo: “Va, čia buvo jūsiškiai – irgi juodai apsirengę, pridirbo visokių nesąmonių!” Bet ten buvau ne aš, kodėl turiu atsakyti už svetimas klaidas? Tikrieji gotai yra intelektualūs, artistiški, visiškai nepiktybiški ir neagresyvūs. Mes tiesiog gyvename savo pasaulyje. Ten, kur mums patinka”.

Nino – menininkė. Gruzijoje ji baigė tapybą, tačiau Lietuvoje jos diplomo niekas nepripažino, todėl vėliau mokslus tęsė Maskvoje – tarptautinėje mokykloje mokėsi stilistės-vizažistės amato. Būtent Maskvoje ji ir pradėjo dirbti – ant žmonių galvų skutinėjo įvairius raštus, pynė egzotiškas kasytes.

“Šių dalykų manęs niekas nemokė. Esu savamokslė, bet, manau, man neblogai sekasi”, – šypteli ji. Dabar Nino oficialiai darbo neturi, tačiau užsiima savotiška labdara – be užmokesčio dirba pogrindžio kabaretinio stiliaus grupės “Comedia d’el Arte” vadybininke. Ji yra padėjusi ne vienai ne tik Lietuvos, bet ir užsienio alternatyviai grupei. Gotė imdavosi organizuoti renginius net žinodama, kad jie bus nuostolingi.

“Man didelė garbė dirbti su “Comedia d’el Arte”. Jų stilius ir atliekamos muzikos skambesys yra unikalūs Lietuvoje. Net užsienyje nežinau panašių grupių, – muzikantus gyrė Nino. – Jų pasirodymai teatrališki. Su grupe visada ant scenos lipa arlekinas. Visi pasirodymai tik gyvi, su cirko elementais. Galiu drąsiai sakyti, kad Pabaltijo šalyse jie yra vienintelė grupė, rengianti tokius pasirodymus”.

Nino apgailestauja, kad šie muzikantai yra žinomi tik pogrindžio publikai, o masinė auditorija Lietuvoje tebegyvena “Yvos” ir “69 danguje” amžiuje.

“Blogiausia, kad lietuviai nesuinteresuoti populiarinti gabių alternatyviosios muzikos atlikėjų. O tokių vien Vilniuje yra tikrai nemažai ir būtent jie galėtų išgarsinti Lietuvą, – samprotauja Nino. – Bet kam investuoti į talentingą jaunimą ir dirbti lavinant auditorijos skonį, jeigu pakanka paimti dvi blondines, padažyti, sušukuoti, nuvesti į studiją, pasitelkus kompiuterį sutvarkyti balselį ir įrašyti “kompaktą”, kuris, be abejo, bus išpirktas dideliu tiražu. Manau, kad muzikantai Lietuvoje pataikauja kaimo žmonėms”.

Ne lietuvių skoniui ir pati Nino. Ji guodžiasi, kad čia jos nemėgsta, tačiau myli užsienyje. Tiesa, neseniai nuo tokios meilės merginai net tulžis sukilo – vokiečiai be Nino žinios panaudojo jos fotografijas neaiškaus renginio reklamai. Žinoma, honoraro irgi nesumokėjo.

Mergina yra nusifilmavusi gruzinų filme “Angelo skrydis”, jos veidas papuošė ne vieną reklaminį plakatą, taip pat ir amerikiečių gotiškos industrinės muzikos grupės “Blood Jewel” vaizdo klipą, o dabar ji svarsto galimybę priimti vienos alternatyvių modelių agentūrų pasiūlymą.

“Internete apstu tinklalapių, kuriuos reklamuoja nestandartinio grožio jaunimas. Yra daug žmonių, kurie ieško atitinkamo stiliaus ar veido reklamuoti netradicinius drabužius, kitas prekes, renginius. Kartais alternatyvius modelius kviečia į madų šou, – darbo privalumus vardijo Nino. – Galbūt turėčiau nesutikti, nes nebesu tokia jauna? Vis dėlto manau, kad esu išskirtinio grožio ir turiu tai, ko neturi kiti!”

“Jeigu rengiuosi išskirtiniais drabužiais norėdama pabrėžti savo individualumą, dar nereiškia, kad esu bloga ar išprotėjusi”, – sako Nino.

Iš tiesų po ekstravagantiška išvaizda ir akį rėžiančiais drabužiais slepiasi rūpestinga 2,5 metų Jonuko mamytė. Nors Nino yra užkietėjusi gotė, o berniuko tėvelis prijaučia metalistams, sūnui juodu savo stiliaus neprimeta. Berniukas savo išvaizda niekuo neišsiskiria iš kitų tokio amžiaus vaikų. Tiesa, jis, kaip ir mama, turi keistą gamtos dovaną – ilgus it vampyriuko iltinius dantis. “Daugelis mano, kad mano iltys dirbtinės, bet jos natūralios.

Vaikystėje draugai juokdavosi, pravardžiavo mane vampyre. Iš pradžių man tai labai nepatiko, bet vėliau situacija pasikeitė. Pradėjau domėtis vampyrizmu ir man tai netgi ėmė patikti, – iltimis spigina pašnekovė. – Bet neišsigąskite, aš kraujo negeriu! Iki tokio iškrypimo nepriėjau. Man tai susiję su romantizmu, kurį turi vampyrai, ir vienatve, kurią jie jaučia gyvendami tarp žmonių”.

Nino pasakoja, jog žmonės, viešajame transporte išvydę du vampyriukus, garsiai pasamprotauja, kad greičiausiai sesuo su broliuku kur nors važiuoja, todėl per daug nesistebi. Tačiau sužinoję, kad ta jiems grėsmingai atrodanti, plaukus išsiskutinėjusi, auskarais apsikarsčiusi būtybė grėsmingai žydrais akių lęšiais gali būti mielo, malonios išvaizdos vaikučio mama, pašiurpsta ir ima plakti liežuviais.

“Teko išgirsti netgi tokių spėjimų, kad vaiko tėvai yra ufonautai ar satanistai. Kai apkalbinėja mane, nebereaguoju – seniai pripratau. Bet kai esu su savo vaikučiu ir kas nors laido tokias replikas, mane suima pyktis. Negaliu pakęsti, kai žmonės kišasi ten, kur jiems tikrai nederėtų”, – žmonių nesupratingumu piktinasi ji.

Nino netgi turi teoriją, kodėl žmonės kabinėjasi prie jos išvaizdos: “Manau, kad daugelis jų turi menkavertiškumo kompleksą. Jiems patinka, kaip atrodau, bet bijo tai pripažinti, todėl patys to nesuprasdami rodo neigiamą dėmesį, nors iš tiesų mane palaiko”.

Dėl savo originalios išvaizdos gotė ne kartą buvo patekusi į ne itin malonias situacijas, tačiau iki šiol jai visuomet pavykdavo išsisukti. Anot jos, prieš agresyviai nusiteikusius priekabiautojus geriausiai veikia psichologinė gynyba.

“Čia, Lietuvoje, buvo netgi tokių atvejų, kad į mašiną bandė įsitempti, bet vis tarsi iš dangaus atsirasdavo pagalba. Iš esmės užpuolikai visada bando išgąsdinti, todėl turi sugriauti jų planus. Patekusi į beviltišką situaciją nepuolu bėgti, tiesiog ramiai stoviu ir šypsausi. Tai išmuša juos iš vėžių. “A, tai tau dar juokinga?!” – kartą paklausė vienas tokių. Atsakiau: “Taip, juokinga, nes jūs, trys vyrai, apstojote vieną moterį ir bandote kažką įrodyti. Gerai, jūs nusitempsite mane į mašiną, išprievartausite, ką jūs iš to laimėsite?”

“Pasitenkinsim!” – nepasiduoda jie. “Ir kas toliau, jūs manote, kad jums tai taip lengvai baigsis? Nenubausti niekas nelieka. Prisiminkite mano žodžius”, – pagąsdinau ir jie susimąstė. Nesu fanatiškai tikinti, bet tikiu, kad yra jėgos, kurios už blogą darbą atlygina dvigubai”, – sako ji.

Nino tiki teigiamos energijos galia, todėl savo draugams gamina apsauginius amuletus. Pinigų už juos neima – esą viskas turi būti daroma nuoširdžiai, atiduodant dalį savo teigiamos energijos. “Gaminant amuletus – tai pats svarbiausias dalykas.

Dar geriau, jei skleidi pozityvumą galvodamas apie žmogų, kuriam skirtas amuletas, tada garantuotai suveiks, – tikina Nino. – Buvo atvejis, kai paskambino draugas, papasakojo, kaip jam blogai, ir paprašė pagalbos. Pagal visas taisykles padariau jam amuletą, išsiunčiau, ir ką – problemų kaip nebūta. Galima sakyti, kad tai tiesiog sutapimas, o galbūt visa galia slypi žmogaus tikėjime, bet aš manau, kad tokie dalykai veikia”.

Nino tiki ir Dievą, bet bažnyčioje lankosi retai.

“Einu tik tada, kad tikrai to noriu. Kartais užklystu į bažnyčią norėdama pasiklausyti mišių, kartais vargonų muzikos, kuri man labai patinka, – pasakoja Nino. – Tiek dvasininkai, tiek paprasti tikintieji į mane bažnyčioje reaguoja labai ramiai. Aišku, žiūri, bet niekada neprieina arčiau ir nepamokslauja.

Pasitaiko, kad einant gatve užkalbina vienuoliai. Mes šiltai pasišnekučiuojame, pasidalijame nuomonėmis. Labai smagu. Gerbiu visas religijas ir įvairius žmones. Esu tolerantiška”.