Todėl dabar A.Balyka stengiasi kuo daugiau laiko praleisti šalia artimųjų, atidėjo svarbias išvykas į užsienį.
Atikvariniais dirbiniais prekiaujančios įmonės „Atradimai“ savininkas A.Balyka niekada neskaičiavo nei savo, nei kitų turtų. Todėl 47 metų turtuolis tarp kolekcininkų jautėsi savas, nematė tarp jų konkurentų ar priešų.
Vilnietis A.Balyka tikino nesivaikantis pinigų. Versle į priekį jį veda smalsumas - jį vyras patenkina rinkdamas antikvarinius daiktus, vykdamas į jų parodas ir aukcionus. Kolekcininką džiugina ir pažintys, kurias jis užmezgė svetur ieškodamas brangių senienų.
Kolekcininko šeimos triaukščio namo, kuriame jau penkiolika metų veikia ir antikvariatas, durys visuomet yra atviros senoviniais daiktais besidomintiems žmonėms. Jas varsto ne tik kolekcininkai, bet ir interjero dizaineriai.
Čia keičiamasi meno vertybėmis, vyksta sandoriai, domimasi antikvariato naujienomis.
Daug metų rinkdamas ikonas, senus baldus, sidabro skulptūrėles bei indus A.Balyka tuo užkrėtė ir savo šeimą.
Pirmąja kolekcininko talkininke prieš penkiolika metu tapo jo bendraamžė žmona Janina. Augindama vaikus, rūpindamasi namais moteris rasdavo laiko ir sutuoktinio verslui. Jis buvo pasinėręs į ikonų paieškas, o ji antikvariatą papildė pirkdama senovinius baldus.
Užaugę tarp antikvarinių daiktų, tėvų pėdomis dabar seka ir jų sūnūs.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto verslo vadybos studentas Ornaldas eina tėvo įkurtos bendrovės „Atradimai“ direktoriaus pareigas.
Jaunėlis sūnus Aertonas - dar moksleivis, tačiau dažnai lydi tėvą į antikvarinių daiktų aukcionus užsienyje. Vaikinas ateityje norėtų studijuoti meno istoriją.
„Dabar daugeliui jaunuolių rūpi motociklai, automobiliai ir brangūs drabužiai, o mano atžalas traukia meno vertybės. Jie turi kolekcionavimo gyslelę, man padeda rasti vertingų antikvarinių daiktų“, - džiaugėsi A.Balyka.
Tėvas su sūnumis yra lankęsis garsiausiuose Europoje vykstančiuose aukcionuose. Kolekcininko atžalas sužavėjo meno vertybių istorija ir galimybė uždirbti nemažai pinigų.
Pirkti ir parduoti antikvarines vertybes aukcionuose atžalas pratinantis tėvas viliasi, kad ateityje ramia širdimi galės jiems perduoti verslą.
Garsųjį kolekcininką antikvariniai daiktai supo nuo jaunystės - jų buvo pilni senelės namai Vilniaus senamiestyje.
Domėtis senienomis Andrejus pradėjo prieš 25 metus. Lankydamasis pas senelę anūkas skaitydavo senas knygas apie Vilniaus istoriją. Jam labiausiai įsiminė viename leidinyje regėtos potvynio nuotraukos. Jose vaizduojami Arkikatedros bazilikos požemiai ir jais plaukiančios valtys.
A.Balykos senelė turėjo ir keletą ikonų. Jų istorijos žadino anūko smalsumą.
„Didžiąją mano kolekcijos dalį iki šios vagystės sudarė ikonos. Jas įsigydavau ne iš bažnyčių. Tokių ikonų istorija yra labai įdomi. Ant kiekvienos jų nurodyta, kas ir kam dovanoja. Pavyzdžiui, į kelionę išlydėdama dukterį motina ją palaimina ir duoda šventojo paveikslą, kad atžalą apsaugotų nuo negandų“, - pasakojo Andrejus.
Nors pastaruoju metu A.Balyka savo namuose buvo sukaupęs per tris šimtus ikonų, jos neapsaugojo šeimos nuo plėšikų ir jų smurto.
Šios ikonos tapo dideliu plėšikų grobiu. Be jų, banditai dar pagrobė per 100 tūkstančių eurų, sidabrinių antikvarinių daiktų rinkinį, savigynai išduotą pistoletą „Beretta 84F“, laikrodžius ir visus kolekcininko žmonos papuošalus iš aukso, sidabro, perlų.
Tąnakt, kai plėšikai šeimininkavo vieno turtingiausių Lietuvoje kolekcininkų namuose, jis pats nakvojo savo bute Paryžiuje.
Į Prancūzijos sostinę vilnietis savaitei buvo išvykęs atsirinkti naujų antikvarinių daiktų.
Policininkais persirengę banditai apie pusę pirmos nakties Vilniaus pakraštyje sustabdė kolekcininko 22 metų sūnaus Ornaldo automobilį. Jo rankas užpuolikai surakino antrankiais. Po to vaikiną uždarė į bagažinę ir nusivežė į netoliese esantį mišką.
Mušdami auką lazda ir sukiodami jai rankų pirštus banditai atėmė namo garažo durų pultą.
Apie pusę trijų nakties penki policininkų uniformomis vilkintys, kaukėti ir radijo ryšio priemones turintys nusikaltėliai, pasinaudoję pagrobtu durų pultu, pateko į tamsoje skendintį triaukštį A.Balykos namą.
Tuo metu lojo kieme pririštas šeimininkų šuo Kumo. Nuo lojimo pabudusi kolekcininko žmona Janina nieko bloga nenujautė.
47 metų moteris pakilo iš lovos pasižiūrėti pro langą, ko nerimsta neseniai sutuoktiniui per gimtadienį dovanotas retos japonų veislės keturkojis.
Janina nespėjo prieiti prie lango, kai į jos kambarį antrajame namo aukšte įsiveržė du plėšikai.
Vienas jų grasindamas pistoletu liepė moteriai nejudėti ir nešaukti, o kitas virve surišo rankas ir kojas.
Tuo metu, kai du plėšikai tramdė ligotą moterį, likusieji grūmėsi su jaunėliu 17 metų sūnumi Aertonu jo kambaryje trečiajame aukšte.
Iš miegų pašokęs Aertonas priešinosi banditams.
Šie jam smogė į veidą ir mikliai virvėmis apraizgė kūną.
Banditai į sūnaus kambarį netrukus atnešė surištą ir iš išgąsčio alpstančią motiną. Su krūties vėžiu kovojanti J.Balyko plėšikų paprašė stiklinės vandens ir vaistų, nes ją pykino. Įsibrovėliai įvykdė jos prašymą. Jie taip pat teiravosi apie moters sveikatą.
Plėšikai kolekcininko namuose šeimininkavo beveik dvi valandas: iš kambarių šlavė antikvarines vertybes. Janinos jie klausinėjo, kur padėti pinigai, papuošalai. Ji viską pasakė.
Apiplėšimo įkarštyje miške vyresnįjį A.Balykos sūnų sergėję banditai apie pusę keturių ryto jį parvežė į namus, užnešė į trečiąjį aukštą ir paguldė šalia brolio bei motinos.
Surištos aukos girdėjo plėšikus kalbant ir lietuviškai, ir rusiškai. Kolekcininko artimieji mintyse skaičiavo, kiek tą naktį jų namuose viešėjo nekviestų svečių: galėjo būti dešimt, o gal net penkiolika.
Apie pusę penkių ryto pašaliniai balsai ir žingsniai nutilo.
Spalio 10-ąją, apie penktą valandą ryto, J.Balyko telefonu paskambino savo sutuoktiniui. Tuo metu jis iš Paryžiaus ruošėsi skristi į Berlyną.
Janina vyrui virpančiu balsu ištarė: „Įvyko didelė nelaimė. Bijau net sakyti“.
Andrejus buvo linksmai nusiteikęs, todėl sulaukęs ankstyvo skambučio pamanė, kad žmona negali užmigti ir vedžioja augintinį Kumo.
Tačiau Janinos balsas buvo liūdnas. Andrejus sunerimo: „Sakyk greičiau, kas atsitiko“.
Sužinojęs apie apiplėšimą sutuoktinis žmoną ramino: „Tai - smulkmena, svarbiausia, kad jūs visi esate gyvi“.
Bet kai Janina paaiškino jam apiplėšimo detales, vyras sunerimo.
Kolekcininko artimieji dabar naktimis krūpčioja išgirdę šuns lojimą. Jiems vis atrodo, kad į namus gali įsiveržti kaukėti plėšikai.
Ornaldui per užpuolimą buvo nubrozdintos rankos ir kojos, Aertonui - mėlynės po akimis.
Nors kolekcininko sūnums žaizdos užgijo, sieloje liko randai. Jiems fizinės traumos - ne tokios skaudžios kaip dvasinės.
Tėvas su sūnumis dažnai kalbasi apie košmarišką naktį. Aertonas prasitarė, jog būtų lengvai išsilaisvinęs iš virvių. Jis prieš išeinant paskutiniam plėšikui norėjo jį užpulti, bet paskutinę akimirką susilaikė nuo tokio žingsnio.
Andrejus savo artimuosius patikino, kad jie elgėsi teisingai: verčiau atiduoti visus turtus plėšikams nei paaukoti gyvybę.
Po apiplėšimo praėjus mėnesiui A.Balyka vis dar jaučia kaltę, kad dėl jo sukurto verslo nukentėjo artimieji, kad jie jaučiasi įbauginti, naktimis neužmiega.
„Laimė, kad nusikaltėliai dar baisiau nepasielgė su mano šeima - neišprievartavo žmonos, nenužudė jos ir sūnų. Jų tikslas buvo kitas. Todėl gaivindami žmoną, nešdami jai vandens, plėšikai rūpinosi, kad ji išliktų gyva“, - svarstė A.Balyka.
Garsus kolekcininkas įsitikinęs, kad jo namuose plėšikavo tie, kurie pas jį yra lankęsi ne kartą.
Nusikaltėlių surišti Andrejaus artimieji girdėjo, kaip banditai vaikštinėjo po namus ir rinko ikonas tiksliai žinodami, kur jos padėtos. Ikonų buvo visur: A.Balykos darbo kabinete, sūnų kambariuose, buvusioje sporto salėje įrengtame antikvaro salone.
„Bendravau su skirtingais žmonėmis: kai kurie klientai yra buvę nusikaltėliai, sėdėję kalėjime. Ir buvę mokyklos draugai yra viešėję mano namuose, tačiau ne visiems likimas gerai susiklostė: vieni turi aukštojo mokslo diplomų, kiti baigė kitokius - gyvenimo universitetus.
Bet jeigu buvę nusikaltėliai nori valgyti su sidabriniais įrankiais, aš juos sveikinu - jų gyvenimas gerėja“, - kalbėjo humoro jausmo nepraradęs pašnekovas.
Šeima iki šio apiplėšimo niekuomet nejautė pavojų grėsmės.
A.Balyka visuomet buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo verslas negali kelti pavojaus nei jam, nei artimiesiems. Juk jis prekiauja vienetiniais daiktais, kuriuos nugvelbus sunku būtų parduoti. O bandant parduoti išaiškėtų nusikaltimas. Todėl Andrejus ir jo šeima jautėsi saugūs savo namuose. Jie nenujautė, kad gali būti sekami.
„Pavojais tikėdavau tiek, kiek ir bet kuris kitas gatve einantis žmogus. Juk bet kam plėšikas gali iš rankų išplėšti rankinę.
Iš mano namų pinigus pagrobę nusikaltėliai juos iškart galėjo išleisti, o ikonų jiems nepavyks parduoti. Jos yra retos, atspindinčios skirtingus siužetus. Tikiu šimtu procentų, kad jos kada nors atsiras“, - įsitikinęs A.Balyka.
Vilnietį pažįsta dauguma Rusijos ir Vakarų Europos kolekcininkų. Visi kolekcininkai yra solidarūs, todėl turbūt praneštų pamatę pagrobtas ikonas.
Vogtas antikvarinis daiktas - lyg uždelsto veikimo bomba. Jį nupirkus ir eksponuojant parodoje, užgriūtų nemalonumai.
Senienas renkantys žmonės būna atsargūs: jie domisi, iš kur gautas daiktas. Jei jį norintis parduoti žmogus pasakoja, kad jam labai reikia pinigų, tai sukelia įtarimą.
Taip pat keistai skamba, jei žmogus nori atsikratyti močiutės paliktos ikonos.
Rimti kolekcininkai senienų dažniausiai įsigyja ne iš atsitiktinių prašalaičių, o aukcionuose.
Atsigavęs po šeimą ištikusios nelaimės A.Balyka vėl ketina dalyvauti antikvarinių daiktų aukcionuose Paryžiuje, Briuselyje, Roterdame.
Per apiplėšimą didžiulio turto netekęs kolekcininkas toliau tęs savo verslą, kuris atsirado ne dėl noro kuo greičiau praturtėti, o iš vieno didžiausių jo gyvenimo pomėgių rinkti širdžiai mielus senovinius daiktus.
„Gyvenimas tęsiasi, nereikia nieko bijoti. Po šio apiplėšimo užsieniečiai kolegos stebėjosi, kodėl aš ikonų nelaikiau bankų seifuose.
Juk aš niekuomet neslėpiau, ką turiu. Antikvarinius daiktus norėjau kasdien matyti, kitiems rodyti“, - paaiškino prabangiems sostinės viešbučiams ir net Vilniaus valdovų rūmams eksponatų iš savo kolekcijos pardavęs A.Balyka.
