Buvo laikas, kai M.Stasiulis krepšinio kamuolį galėjo pagainioti tik lauko aikštėje. Pupinių kaime (Telšių r.), iš kurio kilo radijo ir televizijos laidų vedėjas, nebuvo krepšinio salės.
„Žiemą su draugais žaisdavome stalo tenisą, o vos atšildavo, jau sausio pabaigoje, pradėdavome krepšinio sezoną. Paprašydavome ir kas nors su traktoriumi lauke nustumdydavo sniegą, kad mes galėtume žaisti.
Įsivaizduoju, kad atrodėme kaip velniai pragare - balos, purvas. Bet mums tai buvo visai nesvarbu, nes labai norėdavome žaisti“, - pasakojo 28-erių M.Stasiulis. Radijo stoties M1 programų direktorius ir dabar su draugais kas savaitę žaidžia krepšinį.
- Lioleko ir Boleko kalbos maniera - visiškai tokia pat kaip krepšininkų Kšyštofo ir Darjušo Lavrinovičių. Atidžiai stebite dvynius? - „Lietuvos rytas“ paklausė M.Stasiulio.
- Aš apskritai krepšiniu tiesiog gyvenu. Esu visiškai pamišęs dėl krepšinio, todėl žinau, ką daro Lavrinovičiai. Tie du personažai atsirado labai natūraliai, nes brolius gera parodijuoti.
Nieko bloga apie juos nepasakome, tik perėmėme kalbėjimo manierą, tam tikrą požiūrį į gyvenimą, paprastumą. Bet iš pradžių dėl parodijos vis tiek graužė sąžinė.
Tik kai sužinojau iš kitų krepšininkų, kad broliai normaliai į tai reaguoja, nurimau.
Lavrinovičiai gal ir nepretenduoja tapti mokslininkais, bet jie labai nuoširdūs, o tai - svarbiausia.
Kai krepšininkai parvažiuoja ir eina iškėlę galvą, būna nemalonu. Po galais, tik dėl žiūrovų tu esi tas, kas esi! Taip, talento reikia, bet šiuo atveju sportas patenkina žmogaus aistrą linksmintis.
Jei tu mūsų nelinksminsi, mes tave išstumsime iš savo „perkamiausių sąrašų“. Todėl sportininkai dėl žmonių turi labai stengtis.
- Jūsų personažas Saulėnas parodijuoja sportiniu kostiumu vilkintį ir intelekto nesužalotą lietuvį. Kaip pats žiūrite į žmones, kuriems sportinis kostiumas - ir kasdienis, ir proginis drabužis?
- Manau, kad ne tik Lietuvoje yra dažnai vilkinčių sportinę aprangą. Bet vieni su sportiniu kostiumu atrodo stilingai ir madingai, o kiti - vulgariai.
Kinijoje pasiūta sportine apranga su trimis juostelėmis rengiasi pasitikėjimo nekeliantis žmogelis. Sportinis kostiumas jam - patogiausias rūbas. Toks žmogus daug nemąsto, todėl visą dėmesį sutelkia į savo kūną, o laisvas drabužis padeda greičiau judėti.
Nekalbu tik apie tai, kad su tokiu drabužiu lengviau muštis arba bėgti nuo policijos. Tiesiog tie „treninginiai“ jaunuoliai yra aktyvūs. Jie nuolat juda ir, jei mūvėtų kostiumines kelnes, jas akimirksniu suplėšytų. Sportinis kostiumas jiems - kaip gyvūnėlio kailis, kuris niekada neplyšta.
O Saulėnas, pajutęs, kad kažkas atkreipė į jį dėmesį, savo sportinį kostiumą išdabino „Swarovski“ kristalais. Dabar jo kostiumas blizgantis - estradinis, todėl Saulėnas su juo atrodo ne taip vulgariai.
- Kuo papildytumėte olimpinių žaidynių programą?
- Saulėnas siūlytų alaus gėrimo konkursą. Bet aš - ne, nes tai su sportu sunkiai siejasi, nors kai kam ir atrodo kitaip.
Kažkada Saulėnas norėjo rengti „bambaliadą“, kurioje visos rungtys būtų susijusios su bambaliu: mesti bambalį į tolį ir aukštį, bėgti su bambaliu.
Būtų visai įdomu, aišku, nepopuliarinant alaus gėrimo. Tiesiog bambalis yra kaip personažo kultūros dalis, daiktas, kurį jis nuolat nešiojasi.
Man keista, kai į olimpiadą įtraukiamos kai kurios sunkiai suvokiamos rungtys, pavyzdžiui, akmenslydis.
Arba dailusis čiuožimas. Nesuvokiu, kaip galima įvertinti šokėjų pasirodymą. Patys ne kartą dėl to subjektyvumo esame nukentėję ir nervų prisigadinę.
O vasaros žaidynėse man beveik visos sporto šakos yra suprantamos.
- Baigėte lietuvių kalbos ir literatūros bei literatūrologijos studijas.
Ar tautiniuose kūriniuose daug kalbama apie sportą?
- Taip staigiai prisimenu tik vieną nedorą pavyzdį iš Jono Biliūno „Kliudžiau“. Ten rašoma apie snaiperį, šaulį iš lanko.
Kalbant apie pasaulio literatūrą, sportininkai minimi riterių romanuose. Ten sportas vertinamas kaip tam tikra karo forma.
Galbūt, pavyzdžiui, mūsų buriuotojai Gintarei Volungevičiūtei įtaką darė ir Homero „Odisėja“, nes joje kalbama apie žmones, kurie plaukė jūromis.
Literatūroje sportas - visiškai užmirštas reikalas, nors ir sakoma, kad sveikame kūne - sveika siela.
Bet iš esmės sportas nėra dvasingas dalykas.
Taip, sportui reikia labai daug dvasios pastangų, susikaupimo ir tam tikros filosofijos.
Bet pirmiausia tai yra fizinis dalykas, raumenų veikla, o psichologija prasideda daug vėliau.
Pažiūrėkime į Lietuvos sportininkus. Turime žemu balsu lemenantį Arvydą Sabonį, kuris labai paprastai, aiškiai, keliais sakiniais pasako tą ar aną.
Turime inteligentą Šarūną Marčiulionį, kuris puikiai rezga sakinius, nes mokėsi žurnalistikos.
Bet paklausykite, kaip kalba Gintaras Einikis arba Arvydas Macijauskas - lyg ir nieko tokio, bet nieko nepasako.
Dabar žurnalistai labiausiai mėgsta Lavrinovičius. Gražu žiūrėti, kaip jie atsigauna bendraudami.
Broliai suvokia, kad žurnalistai su jais žaidžia, ir pasiduoda tam žaidimui, sugeba būti saviironiški. O tai - didelė vertybė.
- Su kuria sporto garsenybe norėtumėte išgerti alaus?
- Ir kodėl į galvą lenda krepšininkai? Tikriausiai su karjerą jau baigusiu „Žalgirio“ krepšininku, kuris papasakotų įdomių užkulisinių istorijų.
Prie Rimo Kurtinaičio būtų visai neblogai prisėsti, bet su sąlyga, kad jis daug papasakotų apie tų laikų „Žalgirį“: kaip sovietmečiu treniruodavosi, kaip linksmindavosi.
Dabartinėse Eurolygos rungtynėse daugelis ano „Žalgirio“ žaidėjų greičiausiai pridustų, nes požiūris į gynybą, puolimą, taktiką ir apskritai profesionalumas smarkiai pasikeitė.
Gal tik Arvydas Sabonis būtų toks pat geras.
Kai pažiūri kurias nors to „Žalgirio“ rungtynes, neabejoji, kad į bet kurį krepšinio laikotarpį įkeltas Sabas vis tiek būtų supergeras. O kiti atrodytų vidutiniškai.