Šiandien ji spinduliuoja pasitikėjimu ir gyvenimo džiaugsmu, tačiau buvo metas, kai Renata svėrė vos 20 kilogramų, ant jos galvos nebuvo likę nė vieno plaukelio, o gerklę gniaužė maldavimas: „Leiskite man numirti“.
Diagnozė sukėlė šoką
Renatai buvo 14-ka, kai grįžusi po vasaros atostogų Lenkijoje sulaukė senelių ir mokytojų nuostabos: „Kokia tu išbalusi!“ Renata jautėsi gerai – nieko neskaudėjo, tik valgė nedaug – nelabai norėjosi. Aplinkinių nerimas paskatino merginą pasidaryti kraujo tyrimus. Renata iki šiol puikiai prisimena tą dieną.
„Nuėjau pas gydytoją, padarė kraujo tyrimus ir po valandos liepė ateiti atsiimti atsakymo. Vos sugrįžau, iš karto paklausė: „Kur tavo tėvai, seneliai? Greičiau, tavo kraujas labai blogas, reikia į ligoninę vežti!“ Taip iš Eišiškių poliklinikos iš karto patekau į Santariškių ligoninės onkologijos skyrių“, – prisimena mergina.
Tai, ką ten išvydo, jai sukėlė šoką, tačiau ir tada Renata nenujautė nieko bloga.
„Iki tol nieko nežinojau apie vėžį. Dabar visi daug kalba apie šią ligą, rodo televizija, rašo laikraščiai, o tada viskas man buvo nauja ir nežinoma. Kai atvažiavau į ligoninę, gydytojai pasakė, kad tai bus tik sveikatos patikrinimas. Pamačiusi vaikus plikomis galvytėmis, baltus kaip popierius, klausiau mamos, į kokį čia košmarą patekau, prašiau išvežti mane iš ten, nes esu visiškai sveika“, – savo reakciją prisimena Renata.
Gydytojai pasakė, kad kol bus atlikti visi tyrimai, savaitę teks praleisti ligoninėje. Prabėgo diena, kita, trečia, kol žadėtoji savaitė virto ilgais devyniais nerimo ir laukimo mėnesiais.
„Kad sergu kraujo vėžiu, man pasakė mama. Prieš metus buvo miręs mano tėtis, todėl ji neturėjo su kuo pasikalbėti apie mane užklupusią ligą. Daug kalbėdavomės su ja, sakydavo, kad turėsiu visa tai iškęsti. Kartais man atrodydavo, kad neištversiu“, – į praeitį grįžta mergina.
Norėjo mirti
Sužinojusi diagnozę Renata jautėsi kaip košmariškame sapne. Mergina neslepia, kad pirmuosius mėnesius slėgė depresija: „Buvo labai blogai, jaučiausi kaip nesava“.
Išsivaduoti iš slogių minčių merginai labiausiai padėjo šeima: mama Regina, pora metų vyresnis brolis Vitoldas bei seneliai Helena ir Stanislavas.
„Esu jiems labai dėkinga. Atsimenu, senelė kiekvieną dieną važiuodavo po 70 kilometrų iš Eišiškių ir jau 6 ryto stovėdavo ligoninėje su šiltais pusryčiais. Ligoninės maistas buvo neblogas, bet vis tiek ne toks kaip naminis. Esu be galo jai dėkinga už visą tą šilumą“, – sako Renata.
Laikas ligoninėje sustojo. Dienos slinko labai lėtai, o sveikata vis prastėjo. Po chemoterapijos seansų pradėjo slinkti jos ilgi, garbanoti plaukai.
„Iš pat pradžių mama patarė juos nukirpti, bet aš neleidau. Sakiau jai, kad man bus kitaip nei visiems, plaukai tikrai nenuslinks. Deja... Kai kas kartą pakėlus galvą nuo pagalvės ant jos likdavo sruogų, nutarėme, kad nieko nebus, reikės kirpti. Kad lengviau būtų, mane nuskuto plikai. Iš viso plaukai gydymo metu slinko 3 kartus“, – prisimena Renata.
Šiandien apie tai ji kalba ramiai, be nuoskaudos ar virpulio balse, o tuo metu, kai atrodė, kad jau blogiau ir būti negali, silpstančią paauglę užpuolė dar trys ligos.
„Vienu metu kenčiau ne tik chemoterapijos seansus, bet dar ir sirgau sinusitu, otitu (ausų uždegimu) ir gerklės uždegimu. Jaučiau paniką, mano gyvybę palaikė tik aparatai. Burnytė buvo visa išopėjusi, negalėjau nieko valgyti, svėriau vos 21 kilogramą. Gydytojams ir seselėms sakiau, kad nebenoriu kankintis, prašiau jų, kad leistų man numirti“, – siaubingas akimirkas mena ji.
Iš ligoninės – į gražuolių konkursą
Gydytojai nesiliovė kovoti. Pamažu Renata ėmė stotis ant kojų. Po ilgų mėnesių ligoninėje Kalėdoms grįžo namo, tačiau... tik vienai dienai.
„Kūčių vakarą grįžau namo, o naktį pasidarė labai bloga. Kenčiau skausmą, mano būklė pablogėjo, todėl kitą dieną per pūgą mane vėl vežė į ligoninę“, – pasakoja ji.
Naujuosius metus mergina sutiko ligoninėje. Pasak Renatos, tai buvo viena smagiausių ir šilčiausių švenčių: „Jau galėjau vaikščioti, nebuvau pririšta prie lovos. Vaikščiojome vieni pas kitus į palatas, dalinomės maistu, žaislais, viskuo, ką turėjome“.
Renata kasdien stiprėjo. Po devynių ligoninėje praleistų mėnesių pagaliau sulaukė gydytojų verdikto: „Gali važiuoti namo“. Tiesa, medikai rekomendavo mokytis namuose, vengti žmonių susibūrimo vietų ir mėgautis ramybe. Tačiau Renata negalėjo nustygti vietoje. Nepraėjus nė metams po išėjimo iš ligoninės, ji užpildė rinkimų „Mis lenkaitė“ anketą.
„Iš tikrųjų ją užpildyti pastūmėjo teta. Išsiunčiau nuotrauką, joje buvau dar su trumpais, po chemoterapijos vos ataugusiais plaukais. Pakvietė į atranką. Komisija pasiteiravo, kodėl mano tokie trumpi plaukai. Negalėjau sakyti, kad sergu, nebūtų leidę dalyvauti, todėl atsakiau: „Ai, dabar tokia mada. Pamačiau žurnale, patiko ir nusikirpau“, – nekaltą melą prisimena Renata.
Komisiją toks atsakymas įtikino. Mergina buvo atrinkta į gražuolių tryliktuką.
„Gavau 13 numerį, – nusijuokia. – Nebuvo praėję nė metų, kai išėjau iš ligoninės. Tuo metu dar mokiausi namie, gydytojai nelabai leido bendrauti su žmonėmis, nes galėjau pasigauti visokių virusų. Dalyvaudama konkurse šiek tiek rizikavau. Mama irgi nelabai norėjo leisti dalyvauti jame, bet įtikinau, kad nieko bloga neatsitiks. Nenorėjau praleisti galimybės“, – sako Renata.
Gražiausios lenkaitės karūnos mergina negavo, tačiau neliko nepastebėta – ji iškovojo „Mis elegancijos“ titulą. Tai buvo dar vienas žingsnelis naujo gyvenimo link.
Mokykloje buvo pirmūnė
Į mokyklą Renata grįžo po trejų metų. Tiesa, visą tą laiką, kol gydėsi, ją lankė mokytoja, užsukdavo ir klasės draugai.
„Visą laiką save spaudžiau ir stengiausi gerai mokytis. Todėl grįžti į mokyklą nebuvo sunku. Iki egzaminų buvo likę dveji metai, mokiausi gerai, buvau pirmūnė“, – pasakoja mergina.
Išlaikiusi visus valstybinius egzaminus Renata pasirinko ekonomikos ir verslo pagrindų studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Tuo metu ji jau tvirtai žinojo – liga pasitraukė.
„Viskas užsimiršo. Kai išėjau iš ligoninės, nebebuvo to vidinio jausmo, kad aš sergu, tačiau dar beveik trejus metus gyvenau apimta nežinios. Dabar esu visiškai sveika. Turiu kasmet pasitikrinti sveikatą, tačiau liga jau – praeityje“, – šypsosi ji.
Renata nevengia kalbėti apie ligą ir savo patirtus išgyvenimus. Apie jos praeitį žino ir kurso draugai, ir kai kurie dėstytojai.
„Pirmame kurse susipažinau su matematikos dėstytoja Nijole Cibulskaite. Ji pasakė, kad organizuojamas renginys vėžiu sergantiems vaikams, ir pakvietė visus norinčiuosius prisidėti. Ji papasakojo apie sergančius vaikučius, jų išgyvenimus, o aš klausiausi ir mintyse galvojau: „Kaip viskas pažįstama, aš irgi tai patyriau“. Po paskaitos priėjau prie jos ir pasakiau: „Aš irgi sirgau vėžiu, dabar štai sveika stoviu prieš jus“, – prisimena Renata.
Mergina nedvejodama prisidėjo prie renginio organizatorių. Jo metu koncertavo garsios grupės, buvo renkami pinigai televizoriams, kompiuteriams ir kitoms dovanoms, skirtoms mažiesiems ligoniukams.
„Aš pati prisimenu, kaip laukdavome dovanų. Ne tiek jų, kiek žmonių, kurie aplankytų, nes buvo labai nuobodu. Dabar palatose televizoriai stovi, o tada savo iš namų turėjome atsivežti. Nebuvo kaip dabar ir specialios nuskausminimo aparatūros. Kol darydavo kaulų čiulpų punkciją (tai procedūra, kai į krūtinkaulį ar dubens kaulus įduriama adata ir paimama nedaug čiulpų ištirti. – Aut.), labai skaudėdavo“, – prisimena Renata.
Mėgaujasi gyvenimu
„Po ligos pradėjau gyventi iš naujo“, – sako Renata. Kraujo vėžys ją anksti subrandino, tačiau mergina prisipažįsta, kad kartais kyla noras susigrąžinti vaikystę.
„Kai išėjau iš ligoninės, daug suaugusių žmonių sakė, kad su manimi įdomu pasikalbėti, kad esu brandesnė nei mano bendraamžiai, bet aš nenorėjau tokia būti. Norėjosi nors truputį susigrąžinti tai, ko netekau“, – šypteli ji.
Turėdama laisvo nuo studijų laiko išvaizdi mergina nusprendė išbandyti jėgas „Olialia“ mergaičių atrankoje. Užpildė anketą ir netrukus buvo pakviesta papildyti seksualių gražuolių gretas.
– Nebijojai aplinkinių reakcijos, kad štai dar viena blondinė?
– Ne. Mano artimieji žino, kad nesu blondinė. (Nusijuokia.) „Olialia“ mergaitės nėra blondinių būrys. Tai – tiesiog galimybė būti pastebėtai ir gerai praleisti laiką.
– „Olialia“ mergaičių įvaizdis – seksualus. Dažnai tenka pozuoti su apatiniais ar seksualiais drabužėliais. Ar tai tavęs netrikdo?
– O koks skirtumas? Palangoje vaikštome tik su bikiniais, tai kodėl negalima taip įsiamžinti nuotraukose? Manau, jeigu kūnas gražus, nėra priežasties jo slėpti ar gėdytis.
– Sutiktum nusifotografuoti nuoga?
– Man gražu, kai kūnas yra šiek tiek paslėptas. Nors, atrodytų, menkniekis, bet man taip seksualiau. Visiškai nuoga fotografuotis tikrai nenorėčiau.
– Kaip į tavo sprendimą tapti „Olialia“ mergaite reagavo mylimasis, artimieji?
– Draugas mane palaiko, sako, kad kol yra galimybė, naudočiausi ja. Mama džiaugiasi, kad esu laiminga, kai grįžtu po renginių ar fotosesijų, pasakoju, kaip viskas įdomu buvo. Ir mano senelė, nors kita gal priekaištautų, ką čia išdarinėju, palaiko ir džiaugiasi dėl manęs. Ji labai šiuolaikiška, sako, kad jeigu man gerai, smagu, tai ir jai gerai.
– Ar daug dėmesio skiri savo išvaizdai?
– Daugiausia jo skiriu plaukučiams, o šiaip, kaip ir visos merginos, pasilepinu masažu, manikiūru, pedikiūru, bet šiaip ko nors specialaus tikrai nedarau. Plastikos chirurgų pagalbos tikrai nereikia. (Juokiasi.)
– Ką planuoji veikti ateityje?
– Dabar mokausi trečiame kurse. Baigusi universitetą norėčiau savo ateitį sieti su ekonomikos mokslais, o visa kita būtų tik papildoma veikla. Šiaip apskritai nemėgstu planuoti. Man gerai taip, kaip yra šiandien.
– Įveikei vėžį. Ką galėtum pasakyti žmonėms, kurie kovoja su šia liga?
– Mano šūkis – „Reikia tikėti pergale!“. Linkėčiau būti optimistais ir tikėti, kad viskas bus gerai. Tačiau iš patirties žinau, kad kalbėti lengviau nei tai padaryti. Kartais užtenka pamatyti žmogų, kuris irgi sirgo, bet įveikė ligą. Gal kas nors, perskaitęs mano istoriją, užsibrėš tikslą pasveikti. Jeigu man pavyko, kodėl negali pavykti ir jiems?