***
Viktorija Streiča (29 m.), aktorė:
„Kad ir kur būčiau, jaučiuosi gerai: ir Rygoje, ir Kaune. Mano mama -
lietuvė, tėtis (garsus režisierius Janis Streičas. - Red.) - latvis,
todėl jaučiuosi ypatingai. Negaliu sakyti, kad esu pusiau lietuvė,
pusiau latvė. Greičiau - kad mano širdyje telpa visa Lietuva ir visa
Latvija. Dėl to esu dvigubai už kitus turtingesnė.
Rygoje gimiau, augau, o Vilnius visada atrodė sapnų šalis. Buvau
susižavėjusi Lietuvos teatru, net maniau, kad čia - Europos teatro
sostinė. O Latvijoje būti savimi trukdė žinoma pavardė - daug kas
žvelgė į mane lyg pro didinamąjį stiklą, dažnai per dantį patraukdavo ir
pavadindavo „kinematografo karaliaus dukra“. Lietuvoje nuo šios
problemos išsilaisvinau, o brolis iki šiol kankinasi. Nors yra puikus
režisierius, kuria muzikinius vaizdo klipus, bet etiketės „Streičo
sūnelis“ neišvengia.
Prieš septynerius metus atsiradau Lietuvoje. Manau, kad neatsitiktinai.
Kadangi mama ištekėjusi už latvio, ir dar 20 metų vyresnio, juokais
sakydavau: „Ištekėsiu už vyresnio lietuvio“. Taip ir atsitiko. Dar
vienas Lietuvoje nutikęs svarbus dalykas - dukrelės Dominykos Emilijos
gimimas. Kadangi į Rygą grįžti nesiveržiu, draugai juokauja, kad
užaugusi ten grįš duktė.
Apie lietuvį vyrą pagalvodavau, o artistės karjeros Lietuvoje
neprognozavau. Rygoje studijavau aktorystę, vaidinau teatre, o būdama
ketvirtame kurse nutariau magistro diplomą įgyti Lietuvos muzikos ir
teatro akademijoje. Baigiant mokslus režisierius Jonas Vaitkus pasiūlė
vaidmenį „Trijų grašių operoje“ Klaipėdos dramos teatre, o aš, kupina
jaunatviško maksimalizmo, sutikau ir net pasilikau Lietuvoje.
Čia sutikau nemažai žmonių, kurie davė darbo, padėjo siekti karjeros.
Svarbiausia - turiu mėgstamą profesiją. Jos nekenčiu prieš premjerą,
bet po premjeros tokios mintys praeina. Po gimdymo atostogų grįžau į
mylimą Kauno muzikinį teatrą. Spektaklyje „Kabaretas“ suvaidinusi Sali
Bols supratau, kaip smarkiai jo pasiilgau“.
***
Indrė Jonušytė (27 m.), rašytoja:
„Atėnuose gyvenu apie metus. Prieš tai buvo Rodo, Santorino salos.
Esu gyvenusi Londone, lankiusis Pietų Prancūzijoje, bet labiausiai
patinka Graikija, ypač - Atėnai. Neskubus gyvenimo tempas, judrios,
tačiau jaukios ir žalios gatvės. Jau nekalbu apie šilumą, ranka
pasiekiamą jūrą, puikų maistą. Graikai - gana šilti, atviri, bendrauti
mėgstantys žmonės, beveik nevartojantys alkoholio, užtat geriantys labai
daug kavos. Atėniečiai rengiasi panašiai kaip italai ar prancūzai, daug
važinėjančių motoroleriais ir motociklais, nes automobilių
statymas ir jų spūstys - didelė problema.
Dirbu Atėnų senamiestyje, juvelyrikos parduotuvėje, kur tapau dešiniąja
savininko ranka: bendrauju su juvelyrais, užsakovais, pirkėjais,
rūpinuosi reklama. Bosas dažnai pasidžiaugia turintis ne tik geriausią,
bet ir gražiausią visoje gatvėje pardavėją.
Apie širdies reikalus nesinori kalbėti. Gal todėl, kad neseniai
išsiskyriau su draugu - 10 metų vyresniu graiku gydytoju, kuris,
atrodo, tenorėjo turėti gražų paukštelį auksiniame narvelyje. Tačiau
liūdėti nėra kada - manęs nepamiršta seni bičiuliai, o ir naujų -
visas būrys. Tačiau net gražiausias didmiestis turi šalutinį poveikį:
čia greitai sužinai, koks vis dėlto esi vienišas.
Neseniai įsigijau namus - nedidelį nuomojamą butuką jaukiame Ilisijos
mikrorajone netoli Lietuvos ambasados. Baltas, kaip ir kiti,
daugiaaukštis stūkso ant kalno, todėl iš didelės terasos matyti kone
visi Atėnai, juos supantys kalnai. Vaizdas išties įkvepiantis.
Nenuostabu, kad jo paveikta rašau jau penktą knygą, pradėjau tapyti.
Ketvirtąjį romaną „Baltas šešėlis“ parašiau gyvendama Graikijoje. Jis,
pirmųjų skaitytojų nuomone, - vaizdingas, jausmingas, kupinas erotikos.
Džiaugiuosi, kad nuo pirmojo romano „Rožių sala“ man neblogai sekasi
stiprius veikėjų jausmus atskleisti per dėlionę primenantį siužetą.
Pradėti rašyti paskatino mama - irgi rašytoja Tilė Vakarė. Dabar jau
negaliu nerašyti, kaip ir gyventi - be romantikos, meilės, kelionių.
Todėl į klausimą, ar Atėnai - ilgam, negaliu atsakyti. Juk nežinia, ką
žada likimas“.
***
Zita Čepaitė (51 m.), rašytoja, lietuvių laikraščio „Infozona“
redaktorė:
„Neslėpsiu, išvažiuojant iš Lietuvos buvo užvaldę dvejopi jausmai -
gailestis sau ir noras pasiliekantiems parodyti, ką sugebu. Ne tiek
pačiai įrodyti, kad išgyvensiu, kiek pasakyti, kad ne visi renkasi
prisitaikėlių ragaišį. Iš tikrųjų metusi „prestižinį darbą“ iškeliavau
į nežinią.
Londone teko pereiti tikrą išbandymų ruožą - susitikinėti su įtariais
darbdaviais, dirbti valytoja. Nežinau, kiek būčiau kentusi, bet
redaktorės darbas mane susirado pats. Vos atvykusi į Londoną laikraščio
redakcijai nusiunčiau savo CV. Praėjo pusmetis, paskambino direktorius
ir pakvietė pokalbio. Žurnalistinis darbas nebuvo naujiena, o per tą
laiką buvau spėjusi perprasti gyvenimo Londone subtilybes.
Teko megzti ryšius su žmonėmis ir ieškoti informacijos. Juk čia nėra
naujienų agentūrų, o apie tai, kas vyksta Anglijos lietuvių gyvenime,
turi susigaudyti pats. Bet tai - gera patirtis, kuri jau duoda
didivendų.
Ieškodami informacijos apie Lietuvą į mane kreipiasi britų laikraščių
žurnalistai, atsakingi įvairių institucijų asmenys. Neseniai lankiausi
Skotland Jarde, kur buvau pakviesta aptarti mūsų laikraščio ir
britų policijos bendradarbiavimo galimybių.
Dėl to, kad esu svetimšalė, Londone jaučiuosi normaliai. Patinka, kad
niekam iš esmės nerūpiu - gal tik keliems draugams, kuriuos čia
sutikau. Vieni anksčiau, kiti vėliau atvykę iš Lietuvos duonai
užsidirba įvairiai. Susitikę bendraujame su tokiu džiaugsmu, kokio
Lietuvoje nepastebėjau.
Gal yra laimingesnių už mane, kuriems viskas po kojomis voliojasi, bet
man visko tenka siekti rimtai dirbant. Tačiau tikėjimas, kad žmonės
linkę ne tik griebti sau, bet ir dalytis, pirmiausia, aišku,
supratingumu, žmogiškumu ir šiluma, mano širdyje gyvas ir vis stiprėja.
Nevažiavau į Londoną ieškoti medžiagos knygai, kaip daug kas mano. Bet
pradėjau ją rašyti, ji jau susikračiusi galvoje. Reikėtų kokių 4-5
laisvų mėnesių, bet jų kol kas nenusimato. Rašymas - būdas pasidalyti
tuo, ką teko patirti, pamatyti, suprasti. Kiti dalijasi pinigais, man
lemta patirti įdomių dalykų ir apie juos papasakoti kitiems“.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė