Kalinio išpažintis: „Aš prekiavau merginomis“

Gąsdinimai „Tave parduos kaip lėlę“ kelia šypseną? Tuomet perskaityk Tado išpažintį iki galo ir neprarask budrumo. Ant prekeivių žmonėmis kabliuko užkibti lengva, išsivaduoti – beveik neįmanoma.

Iš tikrųjų mane vis dar kankina abejonės, ar viską pasakoti, nes bijau. Į visą šią istoriją yra įtraukti ne tik Šiaulių banditai, bet ir keli aukšti policijos pareigūnai, todėl tikrai neverta juokauti. Jei mano bylos iš karto nebūtų perėmusi Generalinė prokuratūra, minėti pareigūnai būtų sutvarkę taip, kad ji net nebūtų pasiekusi teismo, nes už tai jie gaudavo tikrai nemažą pelno dalį.

Kai buvau suimtas, pas mane atėjo vienas iš minėtų pareigūnų ir paaiškino, kaip kalbėti, kad visa kaltė kristų tik ant manęs, o už metus, praleistus kalėjime, pasiūlė tikrai nemenką kompensaciją. Priešingu atveju – jei kalbėsiu tiesą – nebus gyvenimo nei man kalėjime, nei mano artimiesiems laisvėje. Taigi ilgai negalvojęs sutikau su jo sąlygomis. Taip tapau ir nusikaltimo organizatoriumi, ir vykdytoju, mane nuteisė kalėti 5 metus ir 6 mėnesius.

Be policijos paramos būtų neįmanoma užsiimti tokiu „verslu“, nes atsidurtum už grotų vos pradėjęs veikti. Nors visame tame mechanizme buvau tik menkas sraigtelis, per kelerius šios veiklos metus nusipirkau butą Šiaulių centre ir prabangų automobilį, o kiek dar šiaip netaupydamas išleidau, net neskaičiavau, nors gaudavau tik 10 procentų. Pagalvokite, kokie sukdavosi pinigai.

Už vieną merginą buvo mokama nuo trijų iki penkių tūkstančių eurų (priklausydavo nuo prekinės išvaizdos). Ypač vertingas grobis – blondinės. Jas dažniausiai išveždavo į arabų šalis ne šiaip dirbti gatvėse, bet į elitinių prostitučių paslaugas teikiančias firmas arba privačius haremus.

Per metus vidutiniškai yra išvežama nuo 200 iki 500 merginų. Taip ratas vis sukasi. Pavyzdžiui, 2006 metais duomenų bazėje buvo per 600 merginų nuotraukų su visa informacija apie jas. Iš patirties galiu pasakyti, kad mažiausiai pusė jų dabar „uždarbiauja“ kur nors užsienyje.

Pirmajame etape yra pasitelkiami jauni gražūs vaikinai ir merginos, kurie turi surasti būsimųjų „prekių“. Todėl merginoms reikėtų pasisaugoti populiarių žmonių, kurie staiga užsinori tapti jų vaikinais ar geriausiomis draugėmis. Tokie žmonės vadinami verbuotojais.

Pabendravę su merginomis, tampa joms artimi: sužino visas jų baimes, paslaptis – viską, kas gali priversti važiuoti į užsienį užsidirbti pinigų. Visa tai kartu su pretendenčių nuotraukomis patenka į duomenų bazę. Vėliau prireikus šia informacija naudojamasi.

Pabendravę savaitę su mergina verbuotojai jau žino, ar kandidatūra tinkama. Nusprendus, kad mergina netinka, ji paprasčiausiai atstumiama, o medžiotojas pradeda ieškoti naujos aukos.

Merginų nuotraukos su išsamia dosjė yra siunčiamos elektroniniu paštu tiems, kurie tik gali jomis susidomėti. Prasideda vadinamasis aukcionas. „Prekė“ pažadama tam, kuris pasiūlys daugiausia. Taip pat merginos būna ir užsakomos. Pageidaujamos jų proporcijos ir bruožai atsiunčiami elektroniniu paštu. Ši informacija pateikiama verbuotojams ir jie turi ieškoti panašių į užsakovo norimą prekę.

Užsakoma prekė, kaip žinoma, yra brangesnė, todėl ir verbuotojams, suradusiems tokią merginą, mokama daugiau. Dėl šios priežasties jie stengiasi surasti tokią, kuri atitiktų užsakovo nurodytus kriterijus.

Už eilines merginas verbuotojai, neskaičiuojant išlaidų, gauna vos 300, o už užsakymą – 1000 eurų (apie 3500 litų). Aišku, ir vadinamoji „firma“ už užsakomą prekę gauna vos ne tris kartus daugiau nei už siūlomą, todėl ir verbuotojams mokėti daugiau, kad jie labiau stengtųsi, apsimoka.

Trečiasis etapas – vykdytojų, arba vadinamųjų torpedų, puolimas. „Torpedos“ – liūdnai pagarsėję, savimi pasitikintys, raumeningi vaikinai, kurie padeda verbuojamas merginas įvaryti į kampą taip, kad jos neturėtų kitos išeities, tik važiuoti svetur užsidirbti.

„Torpedos“ apie merginą, kurią reikia „apdoroti“, viską sužino iš duomenų bazės. Jie turi visą informaciją, kuri gali padėti spausti auką. Būna taip, kad kai tik akiratyje pasirodo „torpedos“, mergina kreipiasi pagalbos į policiją. Ten „firma“ turi savo žmonių, kurie atvykę ją įtikina, kad pareigūnai tikrai nepadės, o tik dar labiau komplikuos ir taip sunkią padėtį.

Taigi mergina turi problemą ir nežino, kaip ją išspręsti. Ji kreipiasi pagalbos į savo vaikiną ar geriausią draugę (verbuotoją). Tada verbuotojas papasakoja išgalvotą istoriją, pavyzdžiui, apie savo pusseserę, kuri buvo patekusi į bėdą, todėl išvažiavo į užsienį padirbėti kokiame viešbutyje ar restorane, o grįžusi po poros metų ne tik išsprendė savo finansines problemas, bet ir nusipirko butą, o dabar laimingai gyvena.

Paskui lyg netyčia užsimena, kad turi numerį to žmogaus, kuris padėjo tariamai pusseserei išvažiuoti ir užsidirbti. Taip mergina suintriguojama ir pati pradeda rimtai galvoti apie išvykimą į užsienį. Ji tikisi, kad galės pabėgti nuo problemos, o grįžusi ją išspręsti. Per kelias dienas verbuotojas surengia merginos ir to žmogaus, kuris padėjo jo pusseserei, susitikimą.

„Verslininkas“ – tai solidus vyras ar moteris, kuris padėjo tariamai verbuotojo pusseserei išvažiuoti ir užsidirbti, susitinka su mergina ir pakiša vizitinę kortelę, kurioje – neegzistuojančios firmos logotipas, išgalvotas vardas ir pavardė.

Kai „verslininkas“ išklauso merginos, jam pasidaro labai gaila, todėl pasiūlo ne tik apmokėti kelionę, bet ir duoti pinigų pradžiai, kad turėtų iš ko gyventi, kol gaus pirmąjį atlyginimą. Merginai nelieka nieko kita kaip tik džiaugsmingai sutikti su pasiūlytu padavėjos ar kambarinės darbu ir jo sąlygomis.

Taigi „verslininkas“ parūpina merginai bilietą į šalį, su kurios žmonėmis jau yra suderėta dėl jos per minėtąjį aukcioną. Taip pat jai pasakoma, kad tos šalies, į kurią vyks, oro uoste pasitiks žmogus, dažniausiai lietuvis – jis aprodys miestą, padės įsikurti ir supažindins su darbu.

Merginoms sakoma, kad jos dirbs padavėjomis kokiame nors restorane arba kambarinėmis viešbutyje. Dar labai dažnai meluojama, kad auklėmis.

Žmonės, vadinami „gidais“, pasitinka merginą svetimos šalies oro uoste. Ji galvoja, kad „gidas“ padės apsigyventi viešbutyje ar kur kitur, ir be didelių įkalbinėjimų atiduoda savo dokumentus, kurie esą bus reikalingi registruotis ar pan.

„Gidas“ nuveža merginą į kokį nors užkampį ir paaiškina, koks darbas iš tiesų jos laukia, taip pat primena, kad be dokumentų ji niekur nedings, ir pasako, kokį uždarbį ji gaus ir kad bus visiškai išlaikoma. Dauguma merginų iš nevilties dažniausiai sutinka su tokiomis „gido“ sąlygomis.

Jeigu mergina pasirodo užsispyrusi bei principinga ir nesutinka tenkinti vyrų aistrų, nors ir tikrai ne už grašius, „gidas“ pradeda kitokį įtikinėjimo būdą. Nors jam leista daryti viską, kad tik įtikintų merginą (svarbu tik, kad nepakenktų prekinei išvaizdai), tokiu atveju jis dažniausiai į pagalbą pasitelkia šantažą.

Apie kokią nors merginos silpnybę ar baimę, kuria galėtų pasinaudoti, jis sužino iš duomenų bazės. Joje, kaip jau minėjau, yra visa verbuotojų apie auką surinkta informacija.

Ką mergina turi būti padariusi, kad pasiduotų šantažui? Pavyzdžiui, gali būti tyčia įtraukta į nusikaltimą, gali būti padaryta nuotraukų, kurių, jos manymu, nieku gyvu niekas negali pamatyti. Čia viskas priklauso nuo merginos, jos baimių, moralės supratimo ir pan. Kai niekas nepadeda, į pagalbą pasitelkiami narkotikai ir tada viskas vyksta savaime. Kai mergina pagaliau suvokia, ką daro, jau būna per vėlu.

Yra įvairių šantažo būdų, todėl galima sakyti, kad 99 kartus iš 100 „gidas“ pasiekia savo tikslą.

Aišku, yra buvę pabėgimų, ir ne vienas, bet svetimoje šalyje be dokumentų ir pinigų ne kažin kur nubėgsi ar pasislėpsi. Kiek man teko dirbti su merginomis užsienyje, visi pabėgimai buvo nesėkmingi, o pabėgėlės tik pakenkdavo sau.

Štai toks nusikaltimo mechanizmas, kuriuo, kiek žinau, dar ir dabar naudojasi buvę mano bendražygiai.

Aš tikrai nesu angelas, bet man ir dabar sapnuojasi tos vargšės merginos. Per savo „karjerą“ šiame versle iš pradžių buvau „torpeda“, vėliau mane paaukštino – tapau „gidu“, dar vėliau man tapo pavaldūs visi „gidai“. Jų kartu su manimi buvo penki. Patikėkite, prisižiūrėjau visko. Su tais praeities vaizdais susiję košmarai kankina mane beveik kasnakt.

Taigi norėčiau padėti jaunoms merginoms nepakliūti į tokių kaip aš rankas. Jos jaunos, naivios ir nežino, į kokią mėšlo krūvą gali pakliūti.

Visam šiam „verslui“ vadovauja tikrai įtakingi, kitų akyse sąžiningi ir garbingi atrodantys žmonės. Deja, tiesa kitokia.

Kaip merginos galėtų viso to išvengti? Net nežinau, kaip atsakyti. Naivumas ir patiklumas buvo geriausi mūsų draugai.