Balerina Neli Beredina prieš dešimt metų buvo atleista iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Tai - vienas skaudžiausių įvykių jos gyvenime.
Abchazijoje, Suchumio mieste, gimusi ir augusi, Maskvoje studijavusi balerina į Lietuvą atvyko 1975 metais. Čia ji švytėjo kurdama scenoje gražiausius savo gyvenimo vaidmenis, kol 1998 metais buvo atleista.
„Likau be darbo ir pensijos. Šios nepelnytos skriaudos pamiršti neįmanoma. Man ir dabar skaudu apie tai galvoti, nors jau praėjo dešimtmetis.
Kai mane atleido, man buvo 41 metai. Nors kai kurios balerinos baigia šokti sulaukusios 30 metų, būti scenos karaliene ir atlikti nesudėtingas partijas šokėja gali ir sulaukusi penkiasdešimtmečio“, - kalbėjo 51 metų N.Beredina.
Atleista iš teatro ji nusprendė likti Vilniaus mieste, o Lietuvą pasirinko tikrąja tėvyne.
***
Su N.Beredina susitikome jos dviejų kambarių bute, kurį scenos primadonai praeityje skyrė tuometė Kultūros ministerija.
Svetainėje iškabinti japonų ir lietuvių dailininkų paveikslai, kuriuose vaizduojama N.Beredina šlovės viršūnėje.
Baleto kostiumai ir bateliai, spektaklių nuotraukos, kiti su baletu susiję rekvizitai nėra eksponuojami dviejų kambarių bute. Jie supakuoti į dėžes, o šios pastatytos balkone.
„Man svarbi praeitis, bet aš nenoriu gyventi muziejuje. Juk gyvenimas tęsiasi. Dabar mane labiausiai džiugina mano mokiniai“, - teigė N.Beredina.
Šie metai - pirmieji, kai balerina turi savo baleto mergaičių klasę, už kurią jaučia didžiulę atsakomybę. Nors šokių laikotarpis baigėsi, Neli džiaugiasi, kad gali savo patirtį perduoti jaunajai kartai. Ji jaučiasi reikalinga.
Vis dėlto moteriai apmaudu, kad, būdamas dar jaunas ir jau išmestas už borto, buvęs baleto artistas pasijunta nesaugus.
Baleto šokėjai Lietuvoje pensininkais tampa sulaukę tokio pat amžiaus kaip ir kitų profesijų atstovai. Tik jiems, nutrūkus karjerai, mokama renta - 520 litų.
„Iš šių pinigų neatskaitomi socialiniai mokesčiai, todėl kreipdamasis į gydytoją buvęs šokėjas turi susimokėti. Jis neturi ir kitų socialinių garantijų“, - guodėsi pašnekovė.
N.Beredina, kad turėtų pinigų pragyvenimui, dirba pedagoge. Ji kasdien keliauja tuo pačiu maršrutu iš namų Šeškinės rajone į M.K.Čiurlionio bei B.Dvariono mokyklas, kur moko vaikus šokti.
Per abu darbus moteris uždirba apie 2000 litų, kurių vos užtenka pragyventi. Dabar ji baiminasi, kiek per šaltąjį sezoną reikės mokėti už šildymą.
***
Atėjusi į darbą buvusi teatro primadona stengiasi atrodyti džiugi, laiminga ir viskuo patenkinta.
„Noriu, kad manęs niekas niekada neklaustų apie sunkumus. Nemėgstu skųstis“, - sakė moteris.
Kas rytą pabudusi ji eina prie veidrodžio ir, ištiesinusi nugarą bei nutaisiusi nuotaikingą veidą, įtikinėja save: „Esu geriausia, gražiausia ir geidžiamiausia“. Tai padeda gerai jaustis.
„Tačiau dabar nėra geriausias mano gyvenimo laikotarpis“, - prisipažino N.Beredina.
Gatvėje ar parduotuvėje praeityje žymios balerinos jau seniai niekas neprašė autografo.
Tik kai kurie vyresnės kartos medikai, mėgstantys baletą, atpažįsta buvusią artistę.
N.Beredina kruopščiai planuoja ne tik viso mėnesio, bet ir kiekvienos dienos išlaidas. Ir vis tiek kartais tenka skolintis iš draugės.
Automobiliu balerina vyksta nebent į mišką, kur mėgsta leisti laiką uogaudama ir grybaudama. O į darbą nukakti miesto transportu jai - pigiau. Ji žino, kad tam per mėnesį išleidžia 60 litų, o kiek kainuotų automobiliu - bijo net pagalvoti.
Kol dirbo teatre, N.Beredina į užsienį vykdavo kelis kartus per metus, per dešimt metų aplankė 33 šalis.
Dabar ji užsienyje nebuvo jau seniai, nors labai to norėtų.
„Negaliu sau to leisti. Be to, aš visąlaik dirbu“, - atsiduso N.Beredina.
Kalbėdama apie socialinę neteisybę ir skurdą N.Beredina užsiminė, kad jai plyšta širdis dėl beglobių vaikų. Jeigu galėtų, ji įsivaikintų našlaitį iš vaikų namų, bet žino, kad negalėtų jo išlaikyti.
Ji išgyvena ir dėl to, ar sugebės padėti įgyvendinti gyvenimo svajones savo šešiolikmetei dukteriai Jekaterinai: „Noriu, kad bent ji taip neskurstų, kaip skurstame mes“.
***
Kino ir teatro legenda tapęs aktorius Donatas Banionis, daug metų gyvenęs Panevėžyje, prieš metus įsikūrė Vilniuje, prie sostinės savivaldybės pastatytame naujame daugiabutyje.
Sausį jį prislėgė žmonos Onutės mirtis, po kurios aktoriaus gyvenimas smarkiai pasikeitė.
Anksčiau jį į filmavimus dažnai lydėdavo žmona, kadaise dirbusi teatre režisieriaus asistente.
Per pastaruosius metus aktorius sulaukė trijų siūlymų filmuotis, bet visų jų atsisakė.
Puikiai vokiškai kalbančiam D.Banioniui austrai prieš metus siūlė nusifilmuoti viename istoriniame filme, ir jis iš pradžių sutiko.
Tačiau gavęs paskaityti scenarijų aktorius atsisakė, nes būtų turėjęs vaidinti kartu su vokiečių naciais žydus žudžiusį lietuvį, kuris dabar gyvena Amerikoje svetima pavarde.
Vaidinti kitame - latvių - filme D.Banionis dar pernai buvo sutaręs vykti į Latviją. Toje kelionėje jį, kaip ir dažnai anksčiau, būtų lydėjusi žmona.
„Bet po Onutės mirties atsisakiau ir šio pasiūlymo, nes nenorėjau vienas važiuoti“, - pasakojo aktorius.
Trečias pasiūlymas D.Banioniui buvo porą dienų filmuotis Taline ir dar dvi - Maskvoje.
„Nors buvau net neskaitęs scenarijaus, iš karto pasakiau, kad nenoriu vargti važinėdamas. Pagaliau jeigu nėra solidaus pasiūlymo, ko man trankytis traukiniais?
Man juk greitai sukaks 85 metai, sveikatos daug neturiu. Gal dar būčiau važiavęs, jeigu kartu būtų vykusi žmona“, - kodėl atsisakė trečiojo pasiūlymo, dėstė aktorius.
Jiedu su žmona kartu lankėsi ne tik daugelyje Europos valstybių, kuriose D.Banioniui teko filmuotis, bet ir Kinijoje, JAV, dar pernai vasarą kartu buvo Belgijoje.
1948 metų gegužę susituokę Banioniai kartu išgyveno beveik 60 metų - iki deimantinių vestuvių tebuvo likę keletas mėnesių.
„Ji mane lydėdavo, nes man to reikėjo. Kviesdavau ją kartu, kad būtų smagiau. Šiemet, po žmonos mirties, buvo pirma tokia vasara, kai manęs nebetraukė niekas“, - guodėsi D.Banionis.
***
Aktorius nesibaimina pavadinti save jau „išėjusiu iš rikiuotės“. Jam tenka nuolat gerti vaistus, skauda kojos. Šiemet kovą jam buvo įsiūtas širdies stimuliatorius.
„Pagaliau man filmuotis nebėra būtinybės. Aš gaunu padorią pensiją, prie kurios nereikia prisidurti uždarbiaujant.
O dabartinė vaidyba ir siūlomi vaidmenys man garbės nesuteiktų. Tai jau nebus nei Andrejaus Tarkovskio filmas „Soliaris“, nei Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, nei Konrado Wolfo „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“. O pastovėti epizoduose man pačiam neįdomu“, - aiškino D.Banionis.
Aktorius gauna ne tik padorią pensiją, bet turi ir pinigų, kurių liko Panevėžyje pardavus butą.
Tačiau D.Banionį nustebino vieno pažįstamo žodžiai, kaip neva pigiai galima 10 dienų atostogauti Kipro saloje - „tik“ už 6 tūkst. litų.
Aktorius sakė laikraštyje skaitęs, kad valdininkas, gaudavęs 5 tūkst. litų algą ir nesugebėdavęs iš jos pragyventi, pakeitė darbovietę ir dabar jo darbas bus atlyginamas 30 tūkstančių litų.
***
Išskirtinio dėmesio ir autografų prašymų D.Banionis sulaukia vis rečiau.
„Pastaraisiais metais vis mažiau filmuojuosi, jau atėjo nauja karta. Todėl dažniau mane atpažįsta vyresni žmonės. O klasikos filmų kino teatrai nerodo“, - aiškino aktorius.
Lietuvoje jį dažniau užkalbina atvykėliai rusai. Todėl nenuostabu, kad Rusijoje D.Banionis sulaukia daugiau dėmesio. Net įeinantį į Maskvos metro aptarnaujantys darbuotojai jį atpažįsta ir paprašo nemesti žetono - praleidžia nemokamai.
Prieš trejus metus Lietuvoje nutiko visai priešingas atvejis.
„Būdamas Panevėžio miesto garbės pilietis, turiu teisę važinėti miesto transportu nemokamai. Kartą pamiršau tai liudijantį pažymėjimą.
Jauna kontrolierė nenorėjo su manimi net kalbėtis ir jau buvo bevedanti į policiją, kol vyresni bendrakeleiviai mane užstojo. Panelė po to tiesiog numojo į mane ranka“, - pasakojo D.Banionis.
Vilniuje paprastai aktorius visą dieną praleidžia savo bute, išeina nebent į netoliese esančią parduotuvę.
Perdien skaitydamas knygas jis džiaugiasi, kad visi buto langai nukreipti į pietų pusę, o būste šildymą galima reguliuoti pačiam.
Kai statė namą, architekto sukurtame projekte nebuvo numatyta įrengti balkonų. Bet D.Banionio prašymu buvo padaryta išimtis - daugiaaukščiame išsikišo vienintelis balkonas.
Gretimame bute įsikūręs aktoriaus sūnus žinomas režisierius Raimundas Banionis. Kad nereikėtų vaikščioti į svečius per laiptinę, butus skiriančioje sienoje iškirsta anga ir įstatytos durys.
Tačiau sūnus daugiau laiko praleidžia prie Vilkokšnio ežero pasistatytoje viloje.
Bene vienintelis D.Banionio draugas, besisvečiuojantis jo namuose, - kitas žymus lietuvių aktorius Regimantas Adomaitis, o su savo kartos aktorėmis Gražina Balandyte ir Danute Juronyte D.Banionis vos ne kasdien pasikalba telefonu.
Vienas, be žmonos, jis šiemet nesiilsėjo ir prie jūros. Tačiau rugpjūtį aktorius svečiavosi pas G.Balandytę Palangoje.
Tuo metu jis dalyvavo ir muzikiniame projekte, kur vaidino kompozitorių Johanną Sebastianą Bachą, o jo kolega R.Adomaitis - kitą muzikos kūrėją Friedrichą Hšndelį ištraukose iš Paulo Barzo pjesės „Susitikimas“.
Šiemet gegužę aktoriui buvo įteiktas Auksinės gervės apdovanojimas už viso gyvenimo kūrybos nuopelnus. D.Banionis laiko jį svarbiausiu kūrybos įvertinimu.
Vis dėlto aktorius mano, kad jį lydėjo ne tik kūrybinės sėkmės, bet ir nesėkmės.
„Vienas vaidmuo iš dešimties pavykdavo, devyni - ne.
Tai nemažai priklausė nuo režisierių darbo. Aš juk vaidinau net 81 filme. O kas juos visus pamena?“ - susimąstė menininkas.
Tačiau D.Banioniui retai patinka ir dabartiniai kino filmai bei spektakliai. Tai - viena priežasčių, dėl kurių jis beveik nesilanko kine ir teatre.
„Nuėjus žiūrėti kino dairytis į laikrodį ir laukti, kada galėsi išeiti? Vakar buvau vieno kino festivalio atidaryme, į kurį buvau pakviestas kaip garbės svečias. Bet sėdėjau ir norėjau, kad tas filmas kuo greičiau baigtųsi. Aš tokio vien išoriniais efektais paremto meno nesuprantu“, - kalbėjo D.Banionis.
***
Neseniai kolegos Lietuvos radijo ir televizijos būstinėje apsidžiaugė vėl pamatę diktorę Dalią Stonytę.
Šią moterį sutikęs dainininkas Vytautas Juozapaitis pasakė, kad dažnai girdi jos balsą nakties radijo programoje, transliuojamoje po vidurnakčio iki ankstyvo ryto. Per ją leidžiamas kadaise padarytas įrašas.
Dainininkas apsidžiaugė išgirdęs, kad nuo šiol vėl galės girdėti 64 metų D.Stonytės balsą dažniau - ji pradėjo garsinti dokumentinius filmus.
„Labai džiaugiuosi, kad dar galiu šį darbą dirbti. Aš noriu grįžti pas klausytoją“, - teigė diktorė, kurios balso per dienines radijo laidas nebuvo girdėti jau septynerius metus - nuo 2001-ųjų.
Tais metais diktorių grupė buvo panaikinta. D.Stonytei tai buvo didelis smūgis.
***
Kai neturėjo pinigų, diktorė įsidarbino viename prekybos centrų Vilniuje ir dvejus metus skaitė prekių reklamą.
Nors buvusiai diktorei pavyko su darbdaviais sutarti dėl gero atlygio, pats darbas buvo alinamas ir atrodė beprasmis.
„Iš pradžių apsidžiaugiau, kad vėl turėsiu mikrofoną. Bet reklamos skaitymas nebuvo kūryba, tad jaučiausi baisiai. Improvizuoti man neleisdavo.
Visą dieną nuo 11 iki 23 valandos skaitydama prekių kainas kas septynias minutes vakare grįždavau namo visa išsunkta. Atsigauti reikėdavo daug laiko. Dirbdama radijuje taip nepavargdavau, nors tekdavo budėti prie mikrofono ištisas naktis“, - pasakojo diktorė apie sunkų savo gyvenimo laikotarpį.
Nustojusi dirbti prekybos centre, nuo 2004 metų D.Stonytė ėmėsi garsinti knygas akliesiems. Nors moteris už tai gauna mažus autorinius honorarus, dvasiškai jaučiasi pakylėta - atsigauna garsindama geras knygas.
Vis dėlto didžiausia jos svajonė - grįžti pas radijo ir televizijos klausytoją, todėl moterį nudžiugino galimybė vėl garsinti filmus.
***
Kai susitikome su viena žymiausių Lietuvos diktorių, iš karto krito į akis, kaip D.Stonytė saugo savo balsą - stengiasi nekalbėti eidama rudenėjančia gatve, kavinėje prašo pašildytų sulčių.
Ji žino, kad galima užkimti nuo vieno graikinio riešuto ar šokolado gabalėlio - nuo jų apsivelia balso stygos.
„Jeigu griežčiau smuiku, nutrūkusią stygą galėčiau pakeisti nauja. Bet juk balso nenusipirksiu“, - paaiškino D.Stonytė.
Ji tiki, kad dirbdama radijuje ir televizijoje dar galėtų būti naudinga.
Kartą moteris troleibuse norėjo, bet taip ir neišdrįso įsiterpti į paauglės dukters ir motinos ginčą dėl vieno žodžio kirčiavimo.
Mergaitė buvo neteisi, bet argumentavo, jog taip tą žodį kirčiuoja vienas televizijos vedėjų.
1964 metais D.Stonytė ir dar trys žmonės buvo atrinkti dirbti diktoriais iš kone pusės tūkstančio pretendentų.
Kurį laiką ji nebuvo leidžiama į eterį, nes sovietų saugumas sužinojo, kad jos dėdė Jonas Stonys dirba „Amerikos balso“ radijo diktoriumi. Per porą metų mergina baigė aktorystės studijas Kauno valstybiniame dramos teatre, galėjo tapti ir dainininke, nes turėjo puikų sopraną.
Niekas nebūtų per daug nustebęs, jeigu taip būtų nutikę, nes D.Stonytė užaugo operos choro dainininkės ir dramos aktoriaus šeimoje. Bet kai tik vėl tapo įmanoma, D.Stonytė grįžo dirbti diktore radijuje.
„Aš myliu mikrofoną, o jis myli mane. Ir jis mane maitina“, - sakė D.Stonytė, šiam darbui atidavusi net 33 metus.
Sėdėdama radijuje prie mikrofono diktorė visada įsivaizduodavo klausytoją, kuriam praneša naujienas.
Po laidos ji dažnai sulaukdavo skambučių: „Kaip jūs taip perskaitote, kad man atrodo, jog tai skaitote tik man?“
Diktorė patyrė, kad dėl balso žmogų galima įsimylėti. Jai ne kartą skambindavo ir kviesdavo į pasimatymus.
Radijo klausytojai diktorių nemato, bet jie pagal balsą atpažįsta moterį parduotuvėje, turguje ar pašte.
„Kur aš girdėjau šitą balsą?“ - kartais išgirsta klausimą D.Stonytė.
***
Dainininkė, poetė, kompozitorė, publicistė 75 metų Lilijana Ablėnaitė - viena pirmųjų profesionalios lengvosios muzikos atlikėjų.
Prieš keturias dešimtis metų įrašyta pirmoji dainininkės plokštelė sulaukė didelės sėkmės. Tūkstantiniai jos užsakymai praeityje buvo kartojami kasmet.
O šiemet pavasarį moteris išleido savo albumą „Miškų dvasia“ ir pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip vyriausia atlikėja, išleidusi savo muzikos kompaktinę plokštelę.
Į albumą pateko tik dalis L.Ablėnaitės 1967-2007 metų repertuaro. Moteris planuoja išleisti dar vieną albumą. Tokiu atveju ji pagerintų savo pačios rekordą.
Dainininkė mano, kad dar galės dainuoti daugiausia pusmetį ar metus. Jos ligos istorijoje įrašyta, kad dėl aukšto kraujospūdžio turi „aukštą rizikos laipsnį“. Todėl ji skuba gyventi.
Per kompaktinės plokštelės pristatymą šiemet pavasarį „Žinijos“ draugijoje buvo eksponuojami ir Lilijanos piešiniai, skaitomi eilėraščiai.
Ji nori parodyti profesionaliems tapytojams savo paveikslus, kurių daug dabar dulka darbo kabinete, išleisti eilėraščius, kurių per porą metų parašė apie tris šimtus. Bet be paramos negali to padaryti.
„Suskliaudusi ausis sėdžiu ir laukiu patarimo“, - prasitarė L.Ablėnaitė, kai su ja susitikau.
***
Moteris spalvinga rudenine apranga ir atviru veidu, kuri pasiūlė pasikalbėti jos įkurtame pagyvenusių žmonių klube „Salve“, manęs netikėtai paklausė, ar nenorėčiau pavalgyti.
Ir mes nukulniavome į greta esantį bistro, kur siūlomas nebrangus, bet gardus maistas. L.Ablėnaitė jį pavadino naminiu.
Moteris nėmaž neužsigavo, kad užsakymus priimantis barmenas jai, kažkada vadintai Lietuvos estrados karaliene, pasiūlė pačiai pasiskaityti dienos valgiaraštį, kai ji pasiteiravo, ar paruoštas jos mėgstamas žuvies patiekalas.
Kai dviese prisėdome prie vieno stalelių ir pradėjome kalbėtis, padavėjas atnešė neužsakytos sriubos.
„Ką nors prie mūsų dar pasodinsite?“ - guviai pasiteiravo L.Ablėnaitė.
„Juk nevalgysite čia vieni kaip karaliai“, - šiurkščiai atšovė padavėjas.
Po pietų grįžome pas ponią Lilijaną į pagyvenusių žmonių klubą, kur ji man išvirė kavos, o sau - arbatos. Jai, turinčiai per aukštą kraujospūdį, kava gali pakenkti.
Lilijana visą gyvenimą buvo azartiška darboholikė. Tokia ji yra ir dabar, gal dėl to tiksliai nepamena, kada tapo pensininke.
„Gal maždaug prieš 20 metų?“ - suabejojo to paklausta.
Po studijų Kūno kultūros institute L.Ablėnaitė buvo profesionali sportininkė, žaidė Lietuvos moterų tinklinio rinktinėje, treniravo tinklininkus.
Ji bandė tapti ir mokslininke - dešimt metų dirbo Lietuvos sociologijos ir filosofijos institute, bet buvo iš jo atleista, nes augindama dvi dukteris ir prižiūrėdama insulto ištiktą motiną per mažai laiko skyrė moksliniam darbui.
Tuo metu dainininkė jau daug koncertavo. Bet per gastroles susirgo plaučių uždegimu ir pusę metų taip negalavo, kad medikai jau nesitikėjo, jog pacientė išsikapstys.
O vėliau kaip dainininkės jos jau niekas nebekvietė, tuo tarpu dėstyti kūno kultūrą moteris neturėjo sveikatos.
Buvusi atlikėja dirbo bibliotekoje, tuo pat metu siūlė savo dainas įrašų studijoms, dainavo „Neringos“ kavinėje, folkloro ansambliuose. Neturėdama darbo užsidirbdavo ir kaip dailininkė „Dvarčionių keramikos“ fabrike, teko imtis net masažuotojos amato, rengti aerobikos kursus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kartu su folkloro kolektyvais gastroliuodama Italijoje L.Ablėnaitė Milane apsilankė sinjorų namuose, kur pamatė biliardo stalus, rankdarbių ir šokių sales. Išvydusi, kaip laimingi garbingo amžiaus žmonės šoka tuo metu populiarią lambadą, lietuvė nusprendė panašiai organizuoti pensininkų laisvalaikį Lietuvoje.
Ji įkūrė „Bočių“ organizaciją, buvo įsteigusi ir Pensininkų pagalbos namus Vilniuje, bet labdaringą veiklą po kelerių metų teko nutraukti, nes savivaldybė nustojo skirti paramą. Tuo metu pati L.Ablėnaitė jau gyveno tik iš kuklios pensijos.
Vėliau apleistų kareivinių patalpose be veiklos nenurimstanti moteris įkūrė pagyvenusių žmonių šokių salę, kur lankytojai rinkdavosi ketverius metus.
O kai neteko ir šių patalpų, savivaldybė siūlė net buvusių slėptuvių ir tualetų pastatus, kol prieš pusantrų metų visuomenininkė surado tinkamas. Buvusio sporto klubo patalpose L.Ablėnaitė savo rankomis padarė remontą ir įkūrė pagyvenusių žmonių klubą, kur iš pradžių buvo rengiami šokių vakarai, po to - folkloro, jogos, estradinio dainavimo būreliai.
Dabar jam irgi sunku išsilaikyti, tuo tarpu pati L.Ablėnaitė gyvena iš pensijos ir džiaugiasi, kad šią vasarą ji padidėjo iki 640 litų.
Jos kūrybiniai darbai skiriant pensiją neturėjo jokios įtakos, buvo svarbus tik darbo stažas. O juk iš tų pinigų mažiausiai 200 litų per mėnesį tenka sumokėti už telefono pokalbius, kurių neišvengsi ėmęsis visuomeninės veiklos.
„Man malonu matyti, kaip žmonės džiaugiasi, švyti jų akys“, - aiškino pašnekovė, kodėl užsiima nepelninga veikla.
Ji pati niekur neatostogauja, nevyksta, nes tam neturi pinigų.
„Pensininkai jaučiasi nuolat skriaudžiami. Jeigu jums papasakočiau, kokį siaubą patyriau ligoninėse... Atėjau pas gydytoją sirgdama plaučių uždegimu, o jis manęs net neapžiūrėjo“, - pasakojo buvusi Lietuvos estrados karalienė.
Atsakydama į klausimą apie dabartinį gyvenimą moteris paskaitė savo eilėraštį „Senatvė“, kurį parašė prieš metus: „Neišdrįsčiau šokti nuo tilto,/Nedrįsčiau išgerti nuodo,/Užsinert neišdrįsčiau kilpą,/Bet velniškai skurst atsibodo.
Kai drebi dėl kiekvieno grašio,/Kai į knygą žvelgi lyg į ikoną,/Kai jau niekas tavęs nebeprašo/Nei kapeikos anei duonos
Ir kas dieną mąžta galios,/Ir jėgos tampa lyg vaiko,/Viskam pabaigt trūksta valios,/Kažkam pradėt - nebėr laiko.
Ir taip esi lyg vežimas/Be arklio ir be šeimininko./Stovi, ir nieks nežino,/Ar būsi dar kam reikalingas“.
***
Kas negirdėjo dainų „Skinsiu raudoną rožę“, „Dar širdyje ne sutema“, „Krantų gėlė“, „Ten, kur aukštas klevas“?
Jas parašė lengvosios muzikos kūrėjas Algimantas Raudonikis - 700 muzikos kūrinių autorius.
Po rudeniniame peizaže surengtos fotosesijos kompozitorius nesunkiai užkopė laiptais į penktame aukšte esantį savo butą prestižiniame sostinės Antakalnio rajone.
Buto svetainėje ant stalo gulėjo būsimų koncertų afišos, skelbiančios apie artėjančias A.Raudonikio 75-ąsias gimimo ir 50-ąsias kūrybinio darbo metines. Sausio 30 dieną kompozitoriui sukaks 75 metai.
Balandį jubiliejinis jo kūrybos koncertas įvyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O per ateinantį pusmetį kompozitorius su valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ ir įvairiais dainininkais apvažiuos bene visą Lietuvą.
Tokius jubiliejinius koncertų turus A.Raudonikis rengia nuo savo penkiasdešimtmečio.
***
Kartais įžymių autorių dainos prisimenamos, bet jų kūrėjai būna pamiršti. A.Raudonikiui taip nenutiko.
Iki 60 metų dirbęs Krašto apsaugos ministerijos Garbės sargybos orkestre ir išlydėtas į pensiją jis nepajuto, kad gyvenimas iš esmės pasikeistų.
Dainų šventės, festivaliai, dalyvavimas įvairiose komisijose ir tarybose - visa tai tebėra A.Raudonikio visuomeninės pareigos.
Buvęs Vilniaus meras Algirdas Vileikis, A.Raudonikio kaimynas, ilgai negalėjo atsistebėti vis matydamas 74 metų muziką vilkintį kostiumą ir energingai kur nors žingsniuojantį su aplankais ir lagaminėliu.
Vieną kartą neiškentęs jis paklausė: „Tu dar dirbi kur nors?“
„Taip, aš - pensininkas. Bet kol kas aš dar neturiu laiko sėdėti ant suolelio. Pilna reikalų. Be to, reikia kurti muziką ir naujas dainas“, - atsakė kūrėjas.
Impozantiškos išvaizdos kompozitorių atpažįsta sostinės gatvėse ir net Gariūnų turgavietėje.
„Kai 1967 metais parašiau dainą „Skinsiu raudoną rožę“, priešais esančio namo langai atsiverdavo po vidurnakčio ir iš jų sklisdavo ši daina - žmonės dažnai ją traukdavo švęsdami“, - pasakojo pašnekovas.
A.Raudonikiui buvo įsimintina ir išvyka su žmona į jos tėviškę Rokiškį.
„Užėję į restoraną pavalgyti pamatėme tris įkaušusius vyrus, jau užsikniaubusius ant stalo. Staiga vienas atsilošęs užtraukė „Raudoną rožę“, tuoj pat atsigavo ir kiti ten sėdintys ir kartu dainavo šią dainą.
Girtuoklis nedainuos prastos dainos“, - šypsojosi tai pasakodamas kompozitorius.
Kartais jis ir dabar girdi savo dainas skambant per radiją. Bet jį liūdina, kad dabar Lietuvoje dažniau leidžiama amerikietiška, o ne lietuviška muzika.
***
Įprastai kompozitorius dienas leidžia prie darbo stalo, nukrauto natomis, gausybe užrašų knygučių ir kitų popierių, tvarko savo gausios kūrybos archyvą.
„Ponas Dievas vis tiek kada nors pašauks“, - paaiškino A.Raudonikis.
Jis neretai sėda ir prie darbo kambaryje stovinčio fortepijono - kasmet dar parašo po mažiausiai dešimt dainų.
Visi A.Raudonikio pomėgiai tebėra susiję su muzika. Laisvalaikį jis dažniausiai leidžia įvairiuose koncertuose ir spektakliuose.
Muziko gyvenime sutapo darbas ir pomėgiai. Gal todėl jis niekada nesirgo depresija, jo neapimdavo prasta nuotaika. Toks yra ir dabar.
„Gal kartais užplaukia liūdesio debesėlis. Bet visą gyvenimą nebuvau iš tų, kurie pasiduotų depresijai. Tokiu atveju įsijungiu televizorių. Baiminuosi, kad pastaruoju metu gal net per dažnai tai darau. Mažiau laiko praleidžiu prie darbo stalo“, - apgailestavo dainų kūrėjas.
Savo bute A.Raudonikis gyvena vienas, nes žmona mirė, o vaikų jis neturi. Kompozitoriaus neaplanko ir mokiniai, nes jis nedirbo pedagoginio darbo. Tačiau vienatvė neslegia, nes dažnai užsuka draugai.
Pedantiškai tvarkingas vyras sugeba pats sutvarkyti namus ir pamaloninti save karštais patiekalais. Švara spindinčiame bute namų tvarkytoja nereikalinga.
Sovietmečiu A.Raudonikis 22 metus dirbo kūrybinį darbą ir gyveno iš honorarų, kurie per mėnesį sudarydavo apie 300-500 rublių. Tuo metu tiek daug uždirbdavo net ne visi ministrai.
Kompozitorius neatsisakydavo jokių užsakymų, todėl jų netrūkdavo.
„Jeigu sykį atsisakysi, - antrąkart nepasiūlys. Man sekėsi, aš tikrai neturiu ant ko pykti. Buvo nesunku gyventi. Buvau ir, tikiuosi, dabar tebesu gerbiamas“, - pasakojo A.Raudonikis.
Kompozitorius dabar gauna pakankamai didelę pensiją, kad leistų sau nueiti ir į restoraną, ir pailsėti prie Baltijos jūros.
Gal po ilgai skambėsiančių gimimo ir kūrybos jubiliejui skirtų koncertų kūrėjas pusmetį pailsės.
Išlydėdamas mane jau laiptinėje kompozitorius žvaliai pasiūlė tą vakarą įsijungti televizorių, kur jį bus galima pamatyti vienoje tiesioginio eterio laidoje.