Našlei dar labai sunku tvardytis.
„Tebėra daug graudulio. Turime atspėti, ką Vytas dar būtų planavęs čia daryti. Juk visko nežinome, - pasakoja D.Kernagienė, vedžiodama mane po kiemą. - Per jo gimtadienį pasodinome kaštoną. Kaštonas - Vyto medis. Dar jis norėjo lazdyno raudonais lapais. Stengiamės, kad jo čia būtų kuo daugiau. Vytas mėgo žmones ir atvira širdimi ruošėsi čia juos priimti“.
Po Kernagių kiemą siaučia du mažyliai - Dalios ir Vyto anūkai Nojus ir Vėjas. O kalnelis kieme atrodo tikrai keistai. Tokio niekur neteko regėti. Užtat įdomu - kernagiška.
- Tikriausiai jūs sumanėte statyti namą? - klausiu Dalios, prisimindama liaudies išmintį, kad vyras - šeimos galva, o moteris - kaklas, sukiojantis tą galvą, kaip jai parankiau.
- Kartą sodo kaimynė Vyto paklausė: kodėl tu statai tą namą? Žmona nori, atsakė.
Jis visada viską suversdavo ant manęs. Iš tiesų jis pats labai norėjo namo. Paskui gimė anūkai. Jis norėjo, kad jie galėtų bėgioti čia po pievą.
Vytas visda buvo idėjų meistras. Ir tą kalnelį kieme sugalvojo. Sūnus vasarą jį apželdino. Man tokia krizė buvo vasarą, kad tik gėles sugebėjau susodinti.
Kažkada čia buvo Vyto tėvų sodas. Iš jo liko dvi senos obelys ir akmuo iš laužavietės. Vytas labai mėgo ugnį.
Nuo mūsų namų Antakalnyje iki sodo - 10 minučių kelio.
Jis dažnai čia atvažiuodavo vienas, užsikurdavo laužą ir sėdėdavo ant to akmens. Taip ilsėdavosi, mąstydavo. Mes pasidėjome kieme tą akmenį ir galvojame - gal Vytas rymo ir stebi, kaip mes čia gyvename.
Kernagis buvo keistuolis, jis visada ką nors sugalvodavo ne taip, kaip kiti. Nežinau galutinių Vyto idėjų, kaip jis čia planavo tvarkytis. Jam jau buvo labai sunku. Protu net nesuvokiau - jutau, kad kada nors TAI įvyks. Tik manėme, kad dar yra laiko, dar šiek tiek ištempsime.
Mudvi su Egle dažnai paliūdime, o sūnus - kietas, nedemonstruoja jausmų. Bet, žiūriu, jis viską čia daro taip, kaip tėvas būtų daręs. Aplink Vyto varstotą jis įsirengė dirbtuves, padarė tvorelę vijokliams. Užaugino žolę ir labai ją prižiūri, kieme pats įrengė apšvietimą.
- Ko gero, nujaučia, atspėja, kaip tėvas čia norėjo tvarkytis?
- Nežinau, ar tai genai, ar pavyzdys, ar tiesiog noras pratęsti tėvo buvimą. Dar labai skaudu kurti. Ką galėjau, padariau taip, kaip jis norėjo.
Kai Vytas sirgo, tą namą statėme beveik telefonu. Per chemoterapiją dvi tris dienas jis tik gulėdavo. Tada kartais važiuodavau čia, bandydavau ką nors daryti, išrinkau kažkokias plyteles, santechniką. Daugmaž.
Pasikvietėme skulptorių Romą Kvintą, kad padarytų židinį. Iš akmens, medžio, metalo. Tai buvo Vyto svajonė turėti ugnį namuose. Ugnį jis, sakyčiau, gerbė, mokėjo elgtis su ja. Jis matė tą židinį, dar buvo gyvas, kai R.Kvintas jį padarė.
Statybininkai įdėjo ne visai tokius langus, kokių norėjome. Jau apsiprantame su tokiais. Paskui paskambino - tai kokia spalva dažyti sienas? Nebuvo kada rinktis. Dramblio kaulo, sakiau.
Po to atvažiavome - toks šaltas statinys. Viskas sterilu - nesava, ne mūsų sielai. Mūsų širdies čia nebuvo. Mudu namui jau neturėjome laiko. Juk namo statybos - savotiška kūryba. Tuo metu mes kūrėme gyvenimą.
- Kas jus tada palaikė?
- Vaikai. Draugai. Jeigu ne jie, vargiai būčiau ištempusi. Ir mano, ir Vyto draugai man skambindavo, rašydavo SMS žinutes, teiraudavosi, linkėdavo. Jo sesuo Rasa kas vakarą su manimi susisiekdavo telefonu.
Sakoma, skaudžiausia mirtis - vaiko. Tada - sutuoktinio. Tarytum stuburą tau perpjauna - arba kojų nejauti, arba galvos. Bet suprasti tokią netektį turbūt gali tiktai tas, kuris pats tai patyrė.
Iš tikrųjų kol sugebėjau suvokti, kad esu viena ir reikės gyventi vienai, turėjo praeiti laiko. Buvo tokių momentų - ne tai, kad nenorėjau gyventi, - tiesiog buvo per skaudu gyventi.
Tie pastarieji metai, kuriuos išgyvenome drauge su Vytu, mudu labai suartino. Labai. Mes gyvenome kaip jaunystėje. Mudu buvome tiktai dviese. Apie viską kalbėdavomės.
- Ar jaučiate, kad čia, naujame name, prasideda kitas jūsų gyvenimas? Gyvenimas be Vyto.
- Tai pajutau visai neseniai. Aš niekaip negalėjau peržengti šių namų slenksčio. Čia atsikrausčiau tik rugpjūčio pabaigoje, nes ilgai negalėjau palikti anų namų. Juk kiekviename kampelyje ten - mūsų gyvenimas. Ten pragyvenome 24 metus. Eidavau ir glostydavau sienas - atrodė, dar pagaunu jį, jo kvapą.
Sūnus tiesiog gudriai mane čia atviliojo. Sutvarkė aplinką, kai kur paklijavo sienas apmušalais, kad būtų jaukiau. Dar nesukabinau paveikslų, neišdėliojau mūsų mėgstamų daiktų. Po truputį, detalė po detalės, gal ir susidėlios šie namai. Mes dar nesusitaikėme su netektimi, mūsų gyvenime dar yra chaoso.
Liko Vyto svarstyklės. Prieš kokius šešerius metus jis nusipirko antikvariate žalvarines, labai senas. Sutvarkė, išblizgino. Dabar tokios gražios. Norėjo, kad jos ant židinio stovėtų. Ir padėjome ant židinio.
Liko Vyto nurodymai. Pavyzdžiui, ant spintos priklijuotas lipdukas: „Jeigu reikės žvyro keliui, skambinti Jonui“. Kaip jis tai pajėgė užrašyti kelios savaitės prieš mirtį, nežinau. Jis pasirūpino viskuo.
Aš labai norėjau tą savo žmogų ištraukti. Žinojau, kad jo padėtis labai sunki, bet gal - ne beviltiška. Mes tikėjome, kad dar kiek nors pratempsime. Kokios trys dienos prieš mirtį jis pasakė - viską palieku tau. Visą šilumą, visus jausmus, namus, vaikus.
- Vieną dieną kalbantis telefonu jūs pasakėte: „Gal jau metas man pradėti gyventi. Gyventi sau“.
- Pasakiau. Bet ką tai reiškia? Turiu išmokti gyventi viena. Užsiimti tuo, kas patinka, - dirbti mėgstamą darbą, rūpintis vaikais, mama. Be jo. Gerai, kad yra vaikai - ir labai geri vaikai. Mane labai palaiko. Bet sūnus išeis į savo namus. Aš čia liksiu viena.
Laiptinėje į antrą aukštą ant sienos tiksi didelis laikrodis. Ko jau ko, bet jo negali nepastebėti - taip ir prikausto žvilgsnį. Ir tarsi sugelia širdį.
- Puikus laikrodis, - sakau. - Kažkoks mistiškas, lyg ką nors reikštų. Toks jausmas, kad jis čia - ne šiaip sau.
- Mudu su Vytu gimę tais pačiais metais: jis - gegužės 19-ąją, aš - 23-iąją. Gimtadienius švęsdavome kartu. Tas laikrodis - jo paskutinė dovana man. Net jo vietą buvo numatęs. Iš tiesų čia jis puikiai tinka. Pakabinau.
Keistas sutapimas - aš jam taip pat ruošiausi dovanoti laikrodį, jau buvau nužiūrėjusi. Tokį didelį, kurį būtų galima pakabinti aukštai, ant namo lauko sienos. Ištapytas, senoviškas. Bet tą dieną jo nenupirkau.
Grįžtu namo - ir Vytas įteikia man šitą. Na, galvoju, nieko sau. Sumanėme vienodai, tik aš dar neapsisprendžiau. Kažkokia mistika. Dabar gali sakyti kaip nori - gal man laiko liko, o jam - nebuvo likę.
Vytas labai norėjo vykti į Malaiziją. Jis ten buvo daug kartų, bet norėjo nuvežti ir mane. Sakė: Šopyte, jeigu tu nori pamatyti rojų, važiuojam. Daugiau kaip pusmetis iki ligos jis pradėjo agituoti mane, draugus. Sakė: aš jums paskolinsiu kelionei pinigų. Jis buvo labai keistai užsidegęs.
Išvykti į Malaiziją jam nepavyko. Ir kai jis mirė - tada prisimeni daugelį smulkmenų - pamaniau, kad jam norėjosi rojaus ramybės.
- Ką Vytas planavo veikti naujuose namuose laisvalaikiu?
- Draugai gavo varstotą, kai jam buvo blogai. Jis planavo užsiimti medžio darbais. Padarysiu taburetę, tau bus garbė, kad sėdėsi ant Kernagio taburetės, pokštavo Vytas. Jis mokėjo ir mėgo meistrauti. Taip pailsėdavo. Tą bruožą paveldėjo ir sūnus.
Rūsyje Vytas sugalvojo sau ir man įrengti darbo kambarius. Dabar čia suvežiau jo daiktus. Ateinu į jo kambarį, pakvėpuoju jo kvapu, bet dar negaliu tų daiktų tvarkyti. Galiu tik apkabinti juos ir būti, būti.
Nupirksiu senovinę skrynią ir ten sudėsiu jo drabužius. Smokingas tiesiog suaugęs su manimi. Aš jį lygindavau du kartus per savaitę - tai buvo jo darbo drabužis.
Kai Vytas mirė, man atrodė, kad niekada negalėsiu gyventi šitame dideliame name. Viena. Čia buvo šalta, nyku, jokio savo potėpio. Darau viską, bet čia jo nerandu. Ir tas laikrodis, ir tos svarstyklės, ir jo daiktai, ir drabužiai - rodos, pilna kernagiškos dvasios. Vis permetu akimis, bet niekaip jo nerandu.
Susikviečiau vaikus, taip pat Vyto seserį Rasą, kuri prižiūri 91 metų jo mamą, ir pasakiau, kad čia - mūsų visų namai. Kažkada Vytas šį sodą buvo pavadinęs Kernagyne. Kaip yra Žaldokynė, taip - ir Kernagynė, sakė.
Anūkai jam buvo kažkas tokio - labai daug. Gal trys savaitės prieš mirtį jis pasakė: „Žinai, Šopyte, mums trūksta vaikų“. Kuria prasme, paklausiau. „Mergaičių ir berniukų - sesučių ir broliukų. Anūkų. Reikia daug vaikų, kad tas mūsų namas būtų užpildytas vaikais. O aš sėdėsiu lauke ir žiūrėsiu, kaip jie maudosi baseine, kad kuris nors nemurktelėtų“.
Dabar čia dažnai su manimi - Nojus ir Vėjas, kuriuos reikia padėti prižiūrėti. Jie labai prie manęs prisirišę.
- Jūs - labai moteriška. Tarsi - sukurta šeimai, iš tų moterų, kurios dėl šeimos padarys viską.
- Gal aš turiu per stiprų motinystės instinktą? Turėjau pasiaukoti šeimai, nors kažkada esu gavusi ne vieną gerą darbo pasiūlymą. Kai dukteriai buvo dveji metai, vienas garsus kazachų režisierius man siūlė sukurti kostiumus filmui pagal mano mėgstamą apysaką - Ray Bradbury „Marso kronikos“. Ši knyga man paliko įspūdį visam gyvenimui.
Dvi savaites režisierius važinėjo pas mane, sėdėdavome mašinoje ir kalbėdavomės. Aš vis sakydavau - dar ne, dar negaliu palikti mažylės. Ir to darbo atsisakiau. Aš labai daug ko atsisakiau, kad namuose būtų šilta. Kad vaikams būtų gera. Kad Vytui būtų gera. Aš mačiau, kiek daug jis dirba.
Vytas išgyveno visokių momentų, ir aš žinojau, kaip jį paremti, patarti. Žinojau, kad jam reikia mano patarimo, palaikymo, buvimo šalia. Mano sėdėjimo šalia ir tylėjimo. Ir aš labai daug ko atsisakiau. Taip susiklostė, kad aš tai dirbdavau, tai ne.
- Savo temperamentu Vytas jus tiesiog užgoždavo, nustelbdavo. Ar visada buvote tokia rami, tyli?
- Kai Vytas mirė, mane apėmė panika. Mūsų buvo tam tikras gyvenimo būdas. Jis tiesiog buvo gimęs veiklai. Jis visą laiką ką nors veikė, skubėjo, vaikščiojo ir viską darė greitai. Esu sakiusi, jog aš turbūt reikalinga tik tam, kad, kol jis iš virtuvės eina į kambarį, bėgčiau iš paskos ir viską sugriebčiau, kad nesudužtų, surankiočiau tai, ką jis išmėto. Taip aš apibūdinau mūsų gyvenimą.
Vytas buvo be galo energingas. Šnopuodamas, trykšdamas energija prinešdavo maišus daržovių, iš kurių spausdavo sultis - vaikams, man, mamai, sau. Pareidavo namo su begaline šiluma. To man dabar taip trūksta. Jis visą laiką virė kokioje nors veikloje. O aš buvau tam, kad...
- ...būtumėte namų dvasia?
- Taip, namų dvasia. Aš tai dariau sąmoningai. Kai jis įkūrė Dainos teatrą, Eglei buvo du mėnesiai. Aš neturėjau kitos išeities. Buvo daugybė įvairių momentų. Vytas sakydavo - viskas, nežinau, ką daryti, čia nebegaliu dirbti. Jis sėdėdavo, sėdėdavo, sėdėdavo. Sakau, idėjų meistras. Ir sugalvodavo ką nors visiškai kitokio. Visuomet išsisukdavo iš nepalankios padėties.
Bet aš niekada negyvenau nuobodžiai. Aš irgi tos veiklos turėjau. Nebuvo taip, kad jis išgeria arbatą, o aš išplaunu puodelį.
Taip, Vytas buvo labai stiprus. Jis tiesiog mane užgoždavo. Aš buvau aktyvi, kai buvau studentė. Linksma, kompanijos žmogus. Ir tapau visiškai kitokia, kai ištekėjau. Tapau tylenė. Bet ne blogąja prasme - ne kaip šuo, kuris sėdi prie šeimininko kojų ir tyli. Ne. Buvo ne taip.
- Jis buvo likimo numylėtinis - muzikantas, dainų kūrėjas, vakarų vedėjas. Visur - tik jis, o jūsų šalia - beveik niekada. Kodėl?
- Panašiai ir vienas senas mano draugas paklausė - kodėl niekur tavęs nėra šalia Kernagio? Vaikšto poros į vakarėlius, o jis - visur vienas. Tavęs kaip ir nėra. Bet, patikėkite, aš jo gyvenime buvau labai ryški, manęs jo gyvenime buvo labai daug.
O jo buvo toks darbas - eiti į vakarėlius, juos vesti. Aš dažnai ten sėdėdavau viena, o jis dirbdavo. Įeidavome kartu, susikibę už parankės, paskui jis šaudavo į priekį - kažkur pabėgdavo. Tuos vakarėlius traktavau kaip jo darbą. Jis ne itin mėgo juose būti, nors atrodė vakarėlio siela. Paskui man tai nusibodo. Nebevaikščiojau.
- Matau - jūs buvote jį įsimylėjusi visą gyvenimą.
- Savo žmogui puoselėjau ypatingus jausmus. Sakote, tai meilė?
- Meilė ir dar kažkas daugiau, stipriau už meilę. Jis pakeitė jūsų likimą. Jis buvo tarsi jūsų lemtis.
- Iš tiesų jis pakeitė mano likimą. O gal toks mano likimas? Juk apie tai nieko nežinome. Man kartais juokinga, kai paklausia - o kas yra meilė? Kiekvienas tai patiria kitaip, supranta kitaip, išgyvena kitaip.
Jis buvo antroji mano pusė. Ir aš jam buvau antroji pusė. Mūsų gyvenime buvo visokių niuansų, visokių nuklydimų. Argi galiu sakyti - nuklydimų? Aš nežinau, kas yra norma.
Taisykles susigalvojame patys, tik jų arba laikomės, arba ne. Jis buvo visoks. Gražus, šiltas, asistuojantis moterims. Tai - normalu. Taip, jis patiko moterims. Šito neneigiu. Todėl šeimoje buvo visokių momentų. Būtų keista, jei tuos 30 metų būtume pragyvenę ramučiai tarsi du paukšteliai namuke prie ežero. Jis kuria dainas, aš klausausi atsisėdusi ant krosnies? Tai kvepia idile. Mes taip negyvenome.
- Visada žavėjo V.Kernagio vyriškumas, humoro jausmas, savita nuomonė, aštrus liežuvis, puiki išvaizda. Nejausdavote pavydo, gerbėjų atakų?
- Aišku, kad kažką jausdavau. Be abejo. Juk ne kokia tarnaitė, likusi namuose išblizginti grindų, kol jis sugrįš. Mūsų santykiai buvo ypatingi, aš jį supratau. Ir jis buvo už tai dėkingas. Pamenu, koks jis išeidavo, kaip jį paruošdavau - išgarindavau smokingo apykaklę, išlygindavau baltinius ir išlydėdavau. Ir sulaukdavau.
Jis - ir bardas, ir aktorius, ir vakarų vedėjas, ir dainų kūrėjas. Jis buvo visoks. Bet aš žinojau, kad namuose jis bus toks, koks nebūdavo niekur.
Pats Vytas sakė: „Nėra vieno Kernagio - yra viena teisybė apie Kernagį“. Ir tą teisybę žinau tik aš. Aš saugau mūsų gyvenimą. Su manimi jis buvo toks, kokio niekas nepažįsta.