Paslapčių gaubiama oazė, kur vyrai laimingai gyvena be moterų, įkurta Graikijos šiaurės rytuose, viename iš trijų Chalkidikės pusiasalio „pirštų“ - Atone.
Atonas nuo IX amžiaus yra vadinamas Šventuoju kalnu. Tai - vienintelė pasaulyje vienuolių respublika, turinti daugiau kaip 1000 metų istoriją.
Šiuo metu pusiasalyje yra 20 bizantiškojo stiliaus vienuolynų, pastatytų X-XVI amžiuje (17 graikų, po vieną bulgarų, rusų ir serbų), 12 kaimų, kuriuose išsibarstę vienuolių nameliai bei kalnuose boluojančios celės.
Pusiasalio gyventojai - vienuoliai ir atsiskyrėliai, kuriems neįdomūs žemiški malonumai. Į savo teritoriją jie kelioms dienoms įsileidžia piligrimus vyrus. Vienuoliai vadovaujasi Bizantijos imperijos laikų įstatymais ir laiką skaičiuoja pagal Julijaus kalendorių.
Uždaros teritorijos ilgis - 40 kilometrų, o plotis - nuo 8 iki 18 kilometrų. „Piršto“ centre stūkso didingas, legendomis apipintas kristalinių uolienų kalnas Atonas, kurio aukštis - 2033 metrai.
Šventojo kalno istorija su griežtomis taisyklėmis prasidėjo 963 metais, kai imperatorius Nikiforas II Fokas pusiasalį atidavė vienuoliams. Netrukus ten buvo pastatytas pirmasis vienuolynas Didžioji laura.
X-XII amžiais Atone gyveno 40 tūkstančių vienuolių iš Graikijos, Rusijos, Serbijos, Rumunijos.
XI amžiaus pabaigoje Bizantijos imperatorius Konstantinas IX Monomachas uždraudė moterims įžengti į Šventąjį kalną. Netrukus draudimas ėmė galioti net moteriškos lyties gyvūnams.
***
Šių dienų vienuoliai turi paaiškinimą, kodėl moterims draudžiama pasirodyti Atone.
Legenda byloja, kad prieš daug šimtmečių Bizantijos imperijos valdovo Flavijaus Teodosijaus duktė Gala Placidija, keliaudama iš Romos į Konstantinopolį, panoro užsukti į Atoną ir pamatyti vienuolyną, kurį pastatė jos tėvas.
Kai Gala Placidija priėjo prie šventyklos durų, išgirdo Dievo Motinos balsą. Iš ikonos sklindantis balsas įsakė merginai pasišalinti, jei nenorinti vienuolių pasmerkti pražūčiai.
Nuo senų laikų Atone karaliauja vienintelė moteris - Dievo Motina. Ji yra Šventojo kalno globėja ir sergėtoja. Kalbama, kad net paukščiai ten nesuka lizdų ir neperi jauniklių, bijodami užrūstinti šv.Mariją.
Iki šiol pusiasalyje nėra ne tik moterų, ten nepamatysi net vištų, karvių ar ožkų. Bet vienuoliai geria pieną ir valgo kiaušinius. Produktus atplukdo laivai arba patys vienuoliai vyksta į Atono pasienyje esantį Uranupolio miestą, kur nusiperka reikalingų prekių.
Keliauti jiems nedraudžiama.
Dabar Atone gyvena apie 1500 vienuolių.
Prieš kelerius metus Europos Sąjungos Parlamentas reikalavo leisti moterims vykti į Atoną, kad nebūtų pažeidžiamos lyčių teisės. Bet Graikijos valdžia atkirto, kad ir toliau gerbs senąsias tradicijas.
***
Į Atoną patenkama gavus aukščiausių Stačiatikių bažnyčios vadovų leidimą.
Piligrimai turi kreiptis į Graikijos užsienio reikalų ministeriją, po to skambinti į Salonikus, Šventojo kalno bendruomenės piligrimų tarnybą ir prašyti leidimo. Kartais jo tenka laukti pusmetį.
Vienuolių respublika kasdien priima ne daugiau kaip 120 stačiatikių bei 10 užsieniečių kitatikių. Stačiatikiai piligrimai čia gali būti ne ilgiau kaip savaitę, o kito tikėjimo - keturias dienas.
Piligrimai į Atoną vyksta ne tik pasimelsti, bet ir pasigrožėti storasienėmis tvirtovėmis, stovinčiomis ant akmeninių kalnų šlaitų ir grėsmingai žvelgiančiomis į banguojančios jūros gelmes. Čia saugomi meno šedevrai ir istorinės relikvijos.
Manoma, kad Atonui išsaugoti vertybes pavyko todėl, kad pastaraisiais šimtmečiais užkariautojai jo neokupuodavo. Nei kariaujant su turkais, nei į Graikiją įsiveržus hitlerinei Vokietijai, tvirtovės ir jų gyventojai nenukentėjo. Hitleris pripažino Atono šventumą ir nesikėsino į jį.
Gal nacių vadas ir atsispyrė pagundai pasižvalgyti po Šventąjį kalną, bet kai kurios moterys į uždarą zoną bando prasmukti įvairiais būdais - persirengusios vyriškais drabužiais ar apsimesdamos, kad nežino įstatymų. Vienuolių ramybę trikdo piketuotojos, nelegalios imigrantės bei smalsios žurnalistės.
Šių metų pradžioje 500 protestuotojų, tarp jų - keliasdešimt moterų, įsiveržė į Atoną, bet juos išvaikė policija.
Protesto dalyviai teigė, kad vienuolynai pasisavino apie 8000 hektarų teritorijos, kurioje yra visuomeninės nuosavybės miškų, kelių, privačių objektų. Teisminiai konfliktai tarp vienuolių ir vietinių gyventojų tęsiasi jau 20 metų.
***
Kovo mėnesį keturios nelegalios emigrantės iš Moldavijos per klaidą atsidūrė Atone. Vienuoliai, išvydę vaikštinėjančias dailias moteris, iškvietė policiją. Paaiškėjo, kad moldavėms vienuoliai neįdomūs, jos tik bandė nelegaliai iš Turkijos patekti į Graikiją.
Moterys pasakojo, kad sumokėjo 6300 JAV dolerių vienam ukrainiečiui, gyvenančiam Turkijoje, kad šis jas slapta pervestų per Graikijos sieną.
Ukrainiečio geografijos žinios buvo menkos, nes emigrantes jis laivu atplukdė prie Atono krantų. Sužinojusios, kad pateko į draudžiamą teritoriją, moldavės atsiprašė vienuolių ir šie joms atleido.
***
Kai šalyje vykdavo karas, vienuoliai nusižengdavo principams ir slėpdavo pabėgėlius - vyrus, moteris, vaikus. Buvo išgelbėta daug žmonių.
Prancūzė žurnalistė Maryse Choicy 1929 metais civilizuotai pateko pas vienuolius. Bet kaip ji tai padarė, išlieka paslaptis. Grįžusi iš piligriminės kelionės prancūzė parašė knygą „Mėnuo su vienuoliais“.
Graikė Aliki Diplaraku, 1929 metais laimėjusi „Mis Europa“ karūną, į Atoną įžengė persirengusi vyriškais drabužiais.
1954 metais grupė moterų, tyrinėjančių Bizantijos epochą, valtele atplaukė prie uždrausto kranto ir trumpam išlipo. Tais pačiais metais graikų žurnalistė prasmuko į Atoną ir įspūdžius aprašė laikraštyje. 1980 metais atostogaujančių vokiečių pora Šventojo kalno pakrantėje užsiėmė meilės reikalais.
Taigi negalima sakyti, kad į vienuolių karaliją moterims patekti neįmanoma. Svarbu iš anksto sugalvoti gerą pasiaiškinimą policininkams.
***
Kai lankiausi Chalkidikėje, Uranupolio mieste, su kitais turistais apie 30 kilometrų plaukiau laivu vakarine Atono pakrante ir mačiau vienuolynus, kurių raudoni bei aukso spalvos stogai spindėjo saulėje, o papėdėse tvarkingomis eilėmis augo alyvmedžiai.
Turistiniams laivams draudžiama priartėti arčiau kaip 500 metrų iki kranto. Ypač jei laive yra moterų.
Iš toli pasigrožėjusi Atonu nenumalšinau smalsumo, tad nutariau nuo Uranupolio centro du kilometrus žvyrkeliu nueiti iki pasienio.
Draugiją palaikė kelionių agentūros „Tez Tour“ rinkodaros vadovė Aušra Girdžiojauskaitė.
Priėjome aukštą spygliuotą tvorą, prie kurios stovėjo keli augaloti vyrai. Ant tvoros - užrašas: „Moterims eiti draudžiama“. Jei nepaisyčiau įspėjimo, sučiuptų policija.
2005 metais Graikijoje buvo priimtas įstatymas, skelbiantis, jog moteris, įžengusi į Atoną, gali metams sėsti į kalėjimą.
Bet juk abiejose tvoros pusėse šlamėjo tokie pat medžiai ir voliojosi tokie pat akmenys. Sunku buvo patikėti, kad, žengus bent vieną metrą į priekį, galima patekti į mistišką pasaulį, turintį savas taisykles.
A.Girdžiojauskaitė pasakojo: kai Atone miršta vienuolis, jį palaidoja be karsto, susuktą į audeklą. Virš kapo pastato kryžių. Kai praeina treji metai, mirusįjį iškasa. Jeigu jo kūnas būna visiškai suiręs, vadinasi, vienuolis visas savo nuodėmes išpirko ir pateko į dangų.
Bet jei po trejų metų kūnas nespėja suirti, vienuoliai mano, kad šio žmogaus nuodėminga siela vis dar klaidžioja po pasaulį. Kūnas vėl užkasamas, o vienuoliai vienerius metus nuoširdžiai meldžiasi už mirusiojo sielos išganymą. Per tą laiką kūnas dažniausiai suyra.
Tada vienuoliai iš kapo paima kaukolę ir ant jos išraižo mirusiojo vardą, kartais - su trumpu gyvenimo aprašymu. Kaukolę nuneša į palaikų saugyklą ir padeda ant specialios lentynos. Kitus kaulus sukrauna saugyklos kampe.
Kiekviename vienuolyne yra palaikų saugyklos. Viename gražiausių rusų Šv.Panteleimono vienuolyne dabar yra 2040 kaukolių.
***
Klausydama bauginamo pasakojimo, priėjau Zigu vienuolyno griuvėsius, esančius šiapus tvoros. Vienas seniausių vienuolynų veikė iki XII amžiaus pabaigos ir priklausė Atonui.
Kasinėjantys archeologai sakė, kad man neįtikėtinai pasisekė, nes tik pernai, pirmąkart per kelis šimtmečius, buvo leista moterims apžiūrėti šį vienuolyną, stovintį 40 metrų nuo Atono pasienio.
Pagalvojau: anoks čia džiaugsmas vaikščioti po griuvėsius.
Apžvelgusi išlikusias mūro sienas, marmuro mozaikas, krosnies kontūrus, pasukau šurmulingo Uranupolio link, kur iki vėlumos verda gyvenimas.
Kadangi neišdrįsau apgaule prasibrauti į Atoną, nutariau rasti žmogų, kuris matė vienuolių kasdienybę.
***
Prieš porą mėnesių panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas su Panevėžio stačiatikių cerkvės šventiku Tėvu Aleksejumi penkias dienas lankėsi Šventajame kalne.
Leidimais pasirūpino Tėvas Aleksejus. 49 metų V.Pečininas saugo raštą su šv.Marijos atspaudu. Civiliams leidimas kainuoja 25 eurus (apie 80 litų), stačiatikių šventikams - nemokamai.
Prieš įsėdant į laivą Uranupolyje ir atplaukus į Atono uostą Dafnę, muitininkai tikrino keleivių leidimus ir bagažą. Po to piligrimai įsitaisė traktoriaus priekaboje bei visureigiuose ir buvo nuvežti į skirtingus vienuolynus.
V.Pečininas yra nekrikštytas. Tėvas Aleksejus bendrakeleiviui nupirko kryželį su grandinėle. Prieš įžengdamas į Atoną, fotomenininkas užsikabino šį religinį atributą ant kaklo. Būdamas pusiasalyje Valentinas pastebėjo, kad kryželiai švyti ir ant kitų piligrimų krūtinių.
Panevėžiečiai įsikūrė šv.Modesto vienuolių name. Šalia alyvmedžių, gėlių ir raudonuojančių pomidorų lysvių stovintis kelių kambarių mamas priminė prabangią vilą. V.Pečininą sužavėjo tvarkingos celės. Čia buvo maldos kambarys, dušas, tualetai, veikė elektra, gaunama saulės baterijomis.
Šis namas, kuriame gyvena keli vienuoliai, skirtas garsiems Rusijos svečiams. Prieš kelerius metus tikėtasi, kad tuometis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atvykęs į Atoną, apsistos būtent čia.
Bet jis nuvyko į rusų Šv.Panteleimono vienuolyną.
Šventajame kalne lankosi pasaulio garsenybės. Čia dvasinės ramybės ieškojo žinomas rusų dainininkas Aleksandras Malininas, Velso princas Charlesas.
Turtingi ir garsūs pasaulio vyrai vienuoliams aukoja dideles pinigų sumas.
***
Panevėžiečiui Valentinui pasisekė, kad pateko į namą su patogumais, nes kitur nėra šviesos, vandens, tualeto. Atsiskyrėliai gyvena ant akmeninių uolų, nuo kurių galima nusileisti virvinėmis kopėčiomis. Maistą jiems užkelia virve.
Atono vienuoliai aiškina, kad reikia labiau rūpintis savo siela nei kūnu. Jie privalo atsisakyti visų gyvenimo malonumų.
Pusiasalyje nėra moterų, kurios vienuoliams keltų nuodėmingas mintis, tačiau net ir piligrimams vyrams draudžiama vilkėti trumparankovius marškinėlius, šortus. Draudžiama maudytis ir nardyti Atono pakrantėse.
Dievo tarnai, nelygu oro sąlygos, visada, net eidami į daržą, vilki ilgus juodus drabužius ir nešioja juodą kepurę.
Kai rugpjūtį V.Pečininas lankėsi Atone, dienomis oras įkaisdavo iki 50 laipsnių. Kartą jis, lipdamas į kalną, nusirengė marškinėlius. Pro šalį visureigiu vykę vienuoliai sustojo ir, piktai nužvelgę apsinuoginusį piligrimą, liepė apsirengti.
Atone draudžiama filmuoti ir mažai kur leidžiama fotografuoti. Keli vienuoliai V.Pečininui leido juos įamžinti besimeldžiančius, nes panevėžietis paaiškino, kad nori išleisti fotografijų albumą „Stačiatikių pasaulis“.
***
Tam tikrose Atono vietose veikia mobiliųjų telefonų ryšys, didžiuosiuose vienuolynuose nuo rugpjūčio mėnesio įvestas internetas.
Interneto įvedimas Šventajame kalne prilygo stebuklui. Tai įgyvendinti buvo sunku dėl sudėtingo landšafto, nesukurtos kelių bei elektros tiekimo sistemos.
Atone buvo pastatytos šešios stotys, kurios dirba veikiamos saulės baterijų. Keli vienuolynai dalyvauja projekte, kurio tikslas - į internetą įdėti vertingus leidinius, meno kūrinius. 10 procentų informacijos bus prieinama visiems interneto lankytojams, o likusi skirta specialistams ir vienuoliams.
V.Pečininas Atone į laikrodį nežiūrėjo. Maldos ar valgymo laiką pranešdavo varpo dūžiai. Fotografas pamaldose dalyvavo tik kelis kartus.
Pirmosios maldos prasideda penktą valandą ryto ir tęsiasi keturias valandas. Taip vienuoliai keturis kartus per dieną skaito Šventąjį Raštą ir meldžiasi. Kitu metu jie dirba ūkyje.
Vienuoliai ir piligrimai tris kartus per dieną valgo prie balta staltiese uždengto stalo. Maistas paprastas, bet šviežias ir sveikas.
Vienuoliai augina vaisius, daržoves, kepa duoną, spaudžia aliejų, gaudo žuvis ir gamina vyną. Arbata ten yra labai kvapni, iš kalnuose surinktų žolelių. Kol visi valgo, vienas vienuolis skaito ištrauką iš Biblijos.
Pusryčiai kuklūs - arbata ir duonos riekė su sviestu, džiovinti vaisiai.
Pietūs sotesni - sriuba, žuvis, daržovės, alyvuogės, riešutai, sūris, kiaušiniai, vaisiai. Vakare dažniausiai patiekiama košė su arbata. V.Pečininas vienąkart ragavo vienuolių gaminto vyno, kai dalyvavo Šv.Panteleimono vienuolyno šventėje.
Vieną dieną Valentinas su Tėvu Aleksejumi lipo į aukščiausią Atono kalną. Viršūnėje keliautojai išvydo didžiulį kryžių, o šalia - namelį, kurio viduje kabėjo šventųjų paveikslai, degė žvakės.
Atsikvėpęs V.Pečininas pamatė, kad jo batai visiškai suplyšo. Piligrimas juos iš visų pusių apvyniojo pleistru. Tėvo Aleksejaus juodi drabužiai, išdžiuvus prakaitui, buvo nusėti baltų dėmių.
„Ten, aukštai, apėmė palaima. Tėvas Aleksejus vienuoliktą valandą nakties laikė mišias, o aš, netikintis žmogus, pradėjau žegnotis. Atrodė, ištiesiu ranką ir prisiliesiu prie dangaus“, - pasakojo fotomenininkas.
Piligrimai nakvojo kalno viršūnėje ir, pasitikę aušrą, pasuko atgal. Pakeliui jie sutiko ant nedidelių arkliukų jojančius samdinius.
Pusiasalyje nemažai civilių, dirbančių statybininkais, vairuotojais. Anksčiau vienuoliai viską darydavo patys, bet dabar jie gauna nemažą finansavimą iš valstybės ir rėmėjų, tad gali pasamdyti specialistų.
Kalbama, kad Atone gali slėptis ir nusikaltėlių iš įvairių pasaulio kampelių. Vienuoliai jų neišveja. Kad galėtų slapstytis, nusikaltėliai dirba juodžiausius ir sunkiausius darbus.
Piligrimams už Atone praleistą laiką mokėti neprivaloma, bet visi kiek nors paaukoja. Panevėžiečiai vienuoliams paliko po 100 eurų.