Prieš kelerius metus pasitraukusi iš viešos erdvės ji gyveno ramų
signatarės gyvenimą. Žiemą su dukterimis ir anūkėmis laiką leido savo
namuose sostinėje šalia Tauro kalno, vasaras - pamėgtoje Pervalkoje,
meditavo. Atsiradus galimybei pakeliauti, su žemėlapiu rankoje aplankė
Malaiziją, Kiniją, Izraelį, Portugaliją, o susidomėjusi joga atsikratė
rimtų ligų ir netgi išmoko nardyti...
Kalbantis su švytinčia, greitakalbe tik jai vienai būdingas mintis
žeriančia moterimi neapleidžia mintis, kad puiki aktorė kuria dar vieną
- vienišos keliautojos ir pasaulio gelbėtojos - vaidmenį. Pati Nijolė
patikina viską gyvenime dariusi vien tam, kad įgautų neįkainojamos
patirties, kuria atėjus laikui galėtų pasinaudoti. „Įsivaizduokime
situaciją: žmogus gyveno, gyveno ir staiga išgirdo balsą, sakantį:
„Na, prašau papasakoti, ką apie gyvenimą sužinojai. Ir ne tik
sužinojai, bet ir kaip viską panaudojai“. Kaip tik taip man ir nutiko“,
- keletą metų gyvenimą gaubusią paslapties skraistę praskleidžia N.
Oželytė.
Nors į viešumą buvo pažadėjusi nebegrįžti, vis dėlto kiekvieną
sekmadienį ją matome televizijos laidoje „Sveikatai ir laimei“.
- Kas nutiko, kad vėl atsiradote televizijoje ir net pradėjote vesti
sveikatos laidą?
- O kokią dar laidą galima vesti šiais laikais, kai žmonės tokie
nesveiki? Tik tokioje ir sutikau dirbti. Bet man nieko iš jos
nereikia. Nereikia pinigų, populiarumo - viso to gana. Tiesiog po
ketverių metų tylos užsimaniau neagresyviai prisiglausti prie pasaulio.
Vienatvė labai daug duoda, bet visiška vienatvė - ne man. Man dar
reikia žmonių.
Laidoje kalbindama supratau, kad meilė - tai ne fizinis kontaktas. Kai
žmogus skundžiasi fiziniais negalavimais, reiškia tik viena - jam
trūksta meilės. Tiesa, prievartinis buvimas su tokiu žmogumi,
vaizdavimas, kad tu tikrai jo gailiesi, yra absurdas. Vienintelė
išeitis - tykiai pabūti šalia tokio žmogaus, kad jis nesijaustų nei
storas, nei nesveikas, nei kvailas. Tiesiog pabūti su sielai artimu
žmogumi, pažiūrėti jam į akis. Juk žmonės, kurie jaučia vienodai, vieni
kitus atpažįsta. Užtat ir nematau prasmės garsiai kalbėti apie tai, kas
mano gyvenime buvo. Galiu tūkstančius kartų tai pasakoti tenkindama
kažkieno smalsumą, bet kito žmogaus gyvenimo tuo nepakeisiu. Nuodėmė
savo pasakojimais gundyti kitus žmones.
Seksas nėra aukščiausia intymumo forma, nes ir gyvuliukai juo užsiima.
Intymiausia - dvasinis žmogaus pasaulis, į kurį niekada nieko
neįsileidau ir neįsileisiu.
- Po dvasinių ieškojimų svetur atrodote tiesiog puikiai. Pagaliau
džiaugiatės gyvenimu?
- Gyvenimas trumpas, ir baisus melagis tas, kuris pasakė, kad žmogus
yra gimęs laimei ir džiaugsmui. Bet ką daryti, jei bėgant metams tavo
dvasia puiki, o kūnas susmunka kaip kojinė? Jei viduje jautiesi
fantastiškai, bet kūnas, tas arklys, kuriuo naudojiesi, kuriuo joji per
gyvenimą, klumpa? Visi tokiais atvejais puola tavęs klausinėti, kas
nutiko. Bet negali paaiškinti, kad taip atrodo tik tavo kūnas, o dvasia
kaip atrodė super, taip ir liko super.
Blogai, kad nežinome, kas esame ir kas mūsų laukia. Ir niekas
nesistengia to paaiškinti. Kas yra gėris, nusikaltimas, gyvenimas,
mirtis? Mane tai domino nuo vaikystės. Mamos vis klausdavau: „Kam tu
mane tokią keistą pagimdei?“ Ji pasipiktindavo - kaip drįstu, ir
atsakydavo: „Visos gimdo, ir aš gimdžiau“.
Visi, turintys daugiau nei vieną vaiką, yra pastebėję, kad jie gimsta
labai skirtingi. Vienas rėkia baisiai, irzliai. O kitas kniaukia kaip
kačiukas, kad primintų apie save. Iš kūdikio klyksmo gali suprasti, kad
į gyvenimą jis ateina jau turėdamas patirtį. Todėl pasakymas, kad vos
gimęs vaikas yra kaip baltas popieriaus lapas - nesąmonė. Kiekvienas
vaikas kitoks.
Šia prasme visą gyvenimą jaučiausi kaip ufonautė. Turėjau baisią
problemą - jaučiausi svetima, kitokia. Tokia buvau ir tokia ir likau.
Metams bėgant niekas nepasikeitė. Atsimenu, kaip vaikystės
dienoraštyje rašydavau, kad nuo pirmadienio pasižadu būti tokia kaip
visi - bent jau stengtis tokia būti. Bet nepavykdavo...
Vaikystėje maniau, kad esu pati baisiausia, negražiausia, kvailiausia.
Mano mama buvo socialinis nulis. Aš buvau tiesiog niekas. Ir kurį
laiką jaučiausi niekas. Man priskiriamas įžūlumas buvo kaip savigyna.
Neseniai manęs paprašė vienoje laidoje pakalbėti apie draugystę, bet
atsisakiau, nes su gėda turėjau pripažinti, kad neturiu draugų. Niekas
pasaulyje negali pasakyti, kad yra geras mano draugas.
- Esate sakiusi, kad vaikystėje jautėtės ne pagal metus subrendusi.
Koks lemtingas vaikystės prisiminimas išliko?
- Kai man buvo treji metai, mirė močiutė. Atsimenu viską taip, tarytum
tai būtų kino filmas. Atsimenu kiekvieną detalę - kaip ji gulėjo, kaip
kvėpavo. Visi dirbo laukuose, o aš buvau palikta prie močiutės,
gulinčios mirties patale. Didelė medinė lova, joje guli močiutė ir aš,
atrėmusi smakrą į lovos kojūgalį, į ją žiūriu, bet nejaučiu jokio
siaubo. Vienu momentu ji man kažką pasakė ir nurimo... Sugrįžo iš
darbų dėdė, teta - ir kad pradėjo verkti.
Pirmas jausmas, kurį pajutau, buvo baisi, nežemiška gėda dėl to, kad jie
taip draskosi. Juk močiutė numirė taip ramiai. Pamaniau, jeigu iš
miesto atvažiavusi mama irgi taip klyks, iš gėdos pabėgsiu į mišką. Per
laidotuves visi verkė. Matyt, tai sujaukė ir mano sielą, todėl
pasodinta į briką šalia kunigo užsiožiavau, kad nenoriu su juo sėdėti,
ir pradėjau raudoti, verkti. Apsidžiaugiau, kad ir aš galiu verkti -
esu kaip visi.
Savo aštuoniolikmetei dukteriai Elenytei neseniai pasakiau, kad visi jos
gyvenimo įvykiai jau surašyti į savotišką videojuostą ir viską reikia
tik pakartoti. Ji, aišku, uždavė klausimą, kurį užduoda visi puikybėje
paskendę žmonės: „Jeigu viskas surašyta, kam tada gyventi?“ Atsakiau:
„O kam tau mokytis vienuoliktoje klasėje? Juk mokymosi programa seniai
parašyta ir per daugelį metų joje nepasikeitė nė viena raidė, nė vienas
kablelis. Tai kodėl reikia mokytis? Todėl, kad tu jos nežinai ir turi
išmokti. Kokiu lygiu - A ar B - priklausys nuo tavęs“.
Aš viską stengiuosi įgyvendinti aukščiausiu lygiu, todėl nesuprantu,
kaip galima gyventi nežinant, dėl ko gyveni. Kaip galima dalyvauti
savimeilės mugėje, toleruoti pardavimo ir pirkimo santykius?
- Bet juk toleravote - dirbote kine, Seime, televizijoje ir už tai
jums mokėjo.
- Bet manęs niekas nenupirko. Niekada! Mane gali gundyti visaip, bet
padarysiu tai, ko reikia man. Kodėl šiuo metu vengiu interviu, vengiu
išsakyti savo mintis? Dėl paprastos priežasties - kai suvoki svarbius
dalykus, supranti, kad jie negali būti perduoti žodžiais. Nes, kaip
sakė vienas pažįstamas, tas lūpų zulinimas vyksta tik tam, kad
pasipuikuotum, parodytum, jog esi patyręs daugiau už kitus. Bet
rezultatas būna tik vienas - kitus žmones tai erzina. Jeigu žmogui,
kuris žino mažiau už tave, pradėsi puikuotis savo žiniomis, jis jų
neperims.
- Ką tuomet, jūsų manymu, veikia mokytojai, dėstytojai mokyklose?
- Jie perduoda žinias apie materialų pasaulį - kad žemė apvali ir
panašiai. Tai, ką galima pamatyti, kas objektyvu. Bet žmogaus kokybė
objektyviais dalykais nematuojama. Fiziškai sveikas žmogus gali būti
paskutinis niekšas. Beje, pasakymas, kad sveikata - didžiausias
turtas, - dar viena kvailystė. Lankydamasi kalėjime mačiau tiek sveikų
nusikaltėlių, kurie savo viduje buvo net ne žmonės. Už alaus butelį jie
gali padaryti bet ką. Jie labai sveiki - kilnoja svarsčius, nevartoja
alkoholio ir narkotikų. Problema, kad jų niekas nemoko suvokti, kodėl
jie tokie. Visą gyvenimą jie tarnauja savo kūnui, viską daro tenkindami
tik jo - savo gyvenimo arklio - malonumus.
Daugybė žmonių taip ir daro - tarnauja malonumams, o niekam nenaudingą
darbą dirba tik tam, kad neturėtų laiko galvoti apie gyvenimą ir mirtį.
Mano gyvenimas praėjo gilinantis į šiuos dalykus. Praėjo daugiau nei
liko, bet man nebaisu. Nes tai, ką norėjau, sužinojau, kas buvo
neaišku, išsiaiškinau ir dėl to esu laiminga.
Kartais manęs klausia, kaip atskirti, kuris darbas geras, o kuris -
blogas. Atsakau, kad jį reikia padauginti iš milijono. Sielos
malonumas, padaugintas iš milijono, padidins tavo kokybę. Kūniškas
malonumas ją sumažins. Juk vien mintis, kad tau reikia išgerti dėžę
vyno ar prisiryti prabangiausio maisto, sakykime, ikrų, jau pykina.
- Bet tokiems apmąstymams reikia ne tik noro, bet ir sugebėjimo,
laiko.
- Ir pabūti vienam. Nedalyvauti gyvenimo mugėje, o iš jos išeiti.
Neseniai perskaičiau puikią mintį: kaip sėdėdamas namo viduje gali
suvokti, koks tas namas? Turi išeiti. Tik pasitraukęs į šalį gali
suvokti, ką darome šmirinėdami nelaimingais veidais ir svajodami apie
laimę. Ir kas ta laimė, ir kur ją reikia kaupti - skrandyje, kišenėje,
galvoje? Visi nori laimės - o kas ji yra?
Nusikaltėlis laimingas tada, kai lengvai įveikia užraktą ir
prieškambaryje randa paliktą milijoną. Alkoholiko laimė - pigi
degtinė. Geram žmogui laimė - kitam suteikta pagalba. Tada jis
pasijunta ne toks skolingas už gerą gyvenimą. Bent aš taip jaučiuosi.
Tada, kai man gera, jaučiuosi nejaukiai.
- Anksčiau labai aršiai ginčydavotės. Ypač būdama televizijoje.
Tapote tolerantiškesnė?
- Patirtis, įgyta laidoje „Korida“, rodo, kad ginčijasi tik tie,
kurie nežino, kaip yra iš tikrųjų. Jeigu žmogus žino, kaip yra
iš tikrųjų, jis tyli ir laukia, kol kiti sužinos - kitaip sakant,
praregės. Jei aklasis čiupinėja dramblį, bet yra įsitikinęs, kad tai -
gruoblėta siena, ar verta sakyti, kad prieš jį - gyvas padaras?
Žinantis žmogus - regintis, nežinantis - aklas. Ginčytis su tokiu
nedora, nes nėra apie ką. Taigi ketvirta nesąmonė - ginčuose gimsta
tiesa. Ginčuose tiesa niekada negimsta.
- Kodėl besiginčijantys kitų žmonių neišgirsta?
- Todėl, kad patarinėti, kai neprašo, - beprasmiška. Kai žmogus
ateina ir pasiruošia nuryti tą žinojimo piliulę, tuomet ją gali įduoti.
Jėga galima tik atimti - gyvybę, pinigus, bet duoti žinių, supratimo -
niekam, net savo mylimam vaikui nėra jokių šansų. Kiekvienas pats savo
pėdelėmis per gyvenimą turime pereiti. O kaip mes elgiamės su kitais
žmonėmis, savo vaikais? Užberiame beprasmiškais patarimais. Jeigu
prisimintume, kaip reagavome į savo bambančius tėvus ir ką tada
galvojome, kai jie draudė už kampo vyno išgerti ar dūmą sutraukti,
galėtume įsivaizduoti, ką mūsų vaikai pagalvoja.
Todėl dukterims Elenytei ir Saulei, kuri, metusi stiuardesės darbą
apsigyveno Portugalijoje, o kartais net Ievai, kuriai jau 32 metai ir
kuri jau turi dvi dukteris, labai atvirai sakau: „Prašau mane suprasti
- perduodama savo žinias tik atlieku savo pareigą. Jūs esate vaikai, o
aš - jūsų mama, kurios pareigybės apraše nurodyta, kad turiu jumis
rūpintis, dėl visko perspėti“. Klausys, neklausys - ką padarysi.
Tėvams atsakyti už vaikų darbus - dar viena nesąmonė ir didžiausia
kvailystė. Tėvai gali vaiką išmokyti etiketo - valgyti peiliu ir
šakute, užleisti senutei vietą autobuse, bet jei jiems gimė,
atsiprašant, beždžionė, joks auklėjimas nepadės. Deja, net ir labai
protingiems žmonėms gimsta beždžionių.
- Pastaruosius metus nemažai keliavote. Kokių naujų minčių, patirties
parsivežėte iš svetimų kraštų? Kokį atradimą padarėte?
- Žmonės keliauja dėl kelių dalykų, bet pirmiausia - norėdami
užsimiršti, nes gyventi nemoka, o numirti bijo. Keliaudama po
Malaiziją, Kiniją, Izraelį, Portugaliją jaučiausi taip pat gerai kaip
Lietuvoje. Su kinais susikalbėjau lietuviškai, supratau, ką jie kalba
kinų kalba, ir dabar žinau, kad nėra nė vienos pasaulio šalies, kur
jausčiausi svetima. Visur mano namai. Antras dalykas - galėjau į save
pažvelgti iš šalies. Man buvo vis tiek, kokia valdžia valdo tą šalį,
kurioje esu, kaip čia gyvena žmonės, - visur jaučiausi gerai. Nei
maža, nei silpna. Nei sutrikusi, nei visažinė. Tiesiog kaip žmogus
tarp žmonių. Ir trečias dalykas - atsitraukusi nuo savo aplinkos
pajutau, kad galiu apsieiti be ankstesnio gyvenimo. Kad daugelis mūsų
darbų - tik beprasmis voverės sukimasis rate ir kad daugelis šitaip
gyvendami šauna pro šalį.
Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas nepragyventas „pro šalį“. O tie mamos
draudimai jaunystėje negerti, nerūkyti, „neseksuoti“, o vėliau -
neužsimiršti siekiant artistės karjeros, dirbant Seime, man yra Dievo
dovana.
Vienas paskutinių mano atradimų - kad gyvenimas yra harmoningas.
Suprantantis, apie ką kalbu, nusišypsos, bet kitas pasakys: „Vėl ta
Oželytė nesąmones šneka...“ O aš sakau, kad absoliučiai niekas nevyksta
be priežasties. Nei tie žmonės, kurie lipa kitiems ant galvų, nei tie,
kurie jiems paklūsta, to nedaro be priežasties. Nė vienas nusikaltėlis,
nė vienas šventasis, nė vienas lietaus lašas ar saulės blyksnis
neatsiranda be priežasties. Kitas dalykas - mes tų priežasčių nežinome
ir nelinkę sužinoti. Draskome Dievui akis rėkdami: „O kodėl toks mažas
vaikas susirgo vėžiu? Tai neteisinga!“ Bet jeigu nežinome, tai
nereiškia, kad tos priežasties nėra.
Labai skaudžiai reaguoju, kai ką nors man sako nežinantys žmonės.
Neišgyvenę ligos, negyvenę džiunglėse, nebadavę ir panašiai. Man
reikėjo, ir aš badavau - lygiai 24 dienas. Ir kai dabar man sako, kad
tai nesveika, iškart paklausiu: „Ar tu tai darei?“ Atsako: „Ne...“
„Tai apie ką su tavimi galiu kalbėti?“
Neseniai su vienu gydytoju kalbėjau apie sveikatai naudingą maistą.
Pasirodo, tokio maisto seniai nėra - žemė seniai nualinta ir nieko
sveiko negamina. Uždaras ratas - valgai nesveiką maistą, paskui
vartoji vaistus, nuo jų bloga. Kai paklausiau, ar to negalima išvengti,
gydytojas pasakė, kad ne - tokia mūsų civilizacija, kur viskas tarnauja
gamintojams. Mūsų gyvenimo ir mirties programa numatyta.
Kai žmogus žmogui - vilkas, viskas aišku - jie konkurentai. Bet kaip
suprasti pasaulį, kuriame žmonės vieni kitiems tapo klientais? Netgi
šeimose, netgi vaikai ir tėvai. Kol turi naudos, tol gerai, kai nebėra
- nereikalingi. Nieko nėra baisiau. Net jei ir nesijaučiame vienas
kito klientai, vis tiek tokie esame. Todėl privalome tai stabdyti,
siaurinti klientų ratą. Manau, atsiras žmonių, kurie galėtų jį
sustabdyti, ir raginu tai daryti. Tik todėl sutikau duoti šį interviu,
tai buvo pagrindinis mano motyvas šįkart kalbėti.