***
Aurelija Gaičiūnienė (26 m.), verslininkė:
„Kai susipažinome, nežinojau, ką Arvydas (iliuzionistas, magas
A.Gaičiūnas. - Red.) veikia. Kad jis iliuzionistas, supratau tik po
kelių savaičių. Jau per pirmuosius susitikimus jis pradėjo rodyti
triukus - iš kažkur atsirasdavo gėlės, dovanėlės. Iki tol panašius
dalykus buvau mačiusi tik cirke. Sykį būsimasis vyras pakvietė mane į
savo pasirodymą, kurio metu basas laipiojo ant kardų. Pamačius mane
ištiko šokas, negalėjau patikėti. Supratau, kad susipažinau su ypatingu
žmogumi, dirbančiu neįprastą darbą, turinčiu neįprastą profesiją.
Dabar žinau, kad nėra jokio jo darbo režimo, darbo ir ne darbo valandų
- vyras nuolat treniruojasi, filmuojasi, rengia pasirodymus.
Užtat aš niekada nieko negaliu planuoti, nes nežinau, kas bus rytoj.
Gal reikės susikrauti daiktus ir keliauti kartu su juo į tolimą šalį?
Gerai, kad pati vadovauju savo įmonei, tad prireikus galiu kai ką savo
darbe pakoreguoti. Jei dėl išvykų susikaupia per daug darbų, grįžus
tenka dirbti net naktį.
Bandau prie vyro prisitaikyti. Moteriai tai padaryti lengviau, nes jos
lankstesnės, minkštesnio charakterio. Kalbu apie tuos atvejus, kai
vyras dirba atsakingą, rimtą, kartais pavojingą darbą. Tokį kaip
Arvydas su seserimi Diana. Jie augo cirke, bendravo su žmonėmis, kurie
atlikdavo pavojingus triukus, sugebėdavo įveikti savo baimes ir patys
to išmoko.
Ypač išgyvenau prieš Arvydo ir Dianos užsišaldymą lede. Bandžiau
atkalbėti, liejau ašaras, taikiau kitokias moteriškas taktikas, bet nė
viena nepasiteisino. Supratau, kad kitaip nebus, nes jis atkakliai
siekia savo tikslo ir ką užsibrėžia - būtinai padaro.
Niekada negalėčiau jam pasakyti: „Arba aš, arba tavo triukai“. Jei
taip padaryčiau, būčiau labai kvaila moteris, todėl reikšti ultimatumų
nesirengiu. Suprantu, kad triukai, scena, pavojai - visas vyro
gyvenimas, svajonės, darbas. Versti jį imtis ko nors kito būtų kvaila.
Žinoma, gaila, kad sugalvojęs naują triuką ne visada mane perspėja.
Kartais labai atsargiai užsimena, bet dažniau slepia - nenori, kad
jaudinčiausi. Bet vis tiek jaudinuosi prieš kiekvieną jo pasirodymą.
Vyro sugalvotas triukas, kai ant jo važiavo plentvolis, buvo vienas iš
baisiausių dalykų mano gyvenime. Prieš filmavimą jaučiausi klaikiai.
Bet neatkalbinėjau, tik stengiausi netrukdyti, palaikyti, padėti, pabūti
šalia. Raminau save, kad šalia budės medikai. Niekada neskatinau ir
neskatinsiu jo žaisti su gyvybe, bet palaikyti stengiuosi visada“.
***
Kristina Aleknienė (31 m.), verslininkė:
„Apie ultimatumus geriau galėtų kalbėti tos moterys, kurios juos savo
vyrams kelia. Pasakytų, kodėl taip daro, kas nepatinka. Aš to vyrui
niekada nesakau. Niekada! Kodėl? Vyras (disko metikas Virgilijus
Alekna. - Red.) man nekelia jokių ultimatumų ir aš jam nekeliu.
Juk sportas - mano vyro darbas, kurį dirbdamas jis išlaiko šeimą,
realizuoja ir išreiškia save šimtu procentų. Kaip galėčiau dėl to
priekaištauti? Nuo mūsų pažinties pradžios taip buvo, taip yra ir
dabar.
Žinoma, gaila, kad du trečdalius laiko vyras praleidžia ne namuose, su
šeima, o treniruotėse ir varžybose. Bet prie to jau įpratau. Kaip ir
kiekviena moteris, rūpinuosi šeima, stengiuosi palaikyti toli esantį
vyrą. Nepažįstu moters, kuri, turėdama gražią šeimą ir didelių tikslų
siekiantį vyrą, to nedarytų.
Tiesa, dabar, kai mūsų šeimoje auga trečias vaikelis, stiprybės man
reikia daugiau nei anksčiau. Bet vis tiek nemanau, kad ne aš, o vyras
turėtų sėdėti su vaiku. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei jis atsisakytų
karjeros ir išeitų tėvystės atostogų. Beje, nepažįstu tokių vyrų, kurie
sėdėtų namuose su mažais vaikais. Apie tokius paskaitau tik spaudoje.
Kai apsižvalgau - visi vyrai dirba. Ir kuo toliau, tuo daugiau.
Moterys ne tik dirba, bet ir spėja atlikti savo motiniškas pareigas.
Tokia mūsų visuomenė. Taip išauklėti mūsų vyrai, taip išauklėtos mes.
Geras ar blogas toks auklėjimas - jau kita kalba. Savo vaikus norėčiau
kitaip išauklėti. Bet greitai tai tikrai nepasikeis.
Na, ir kas, kad vyras ne kartą pasakė greitai baigsiąs sportininko
karjerą, - žinau, jog tada jis ims siekti kitos karjeros. Galbūt
trenerio. Ir kitoje srityje stengsis save realizuoti šimtu procentų, ir
kitą darbą dirbs taip pat nuoširdžiai ir tikrai neužsidarys namuose.
Baigti sportininko karjeros, kaip gali kam nors pasirodyti, aš jo tikrai
neraginu - jis pats taip nusprendė. Juk pasiekė pakankamai, o amžius
ir sveikata - nebe ta. Kalbu apie sportininko, ne apie vyro amžių.
Negaliu sakyti, kad tokiu jo sprendimu labai džiaugiuosi. Artėjanti
nežinomybė šiek tiek trikdo. Žinau tik tai, kad per šias Kalėdas, kaip
ir kasmet, Virgis bus namie. O visas kitas šventes švęsime be jo - su
tėvais ir mūsų vaikais“.
***
Jurgita Lukauskienė (25 m.), įmonės „Orem“ departamento direktorė:
„Kai tekėjau už Mindaugo (krepšininkas M.Lukauskis. - Red.), žinojau,
koks gyvenimas laukia, nes pati sportavau: daug važinėjimo, negali
planuoti atostogų, neturi laisvų savaitgalių, nes esi priklausoma nuo
treniruočių ir varžybų grafiko.
Būna, kai pagalvoju: „Kam jam reikia?“ Bet kai vyras grįžta laimingas
po pergalės, susitaikau ir praradimus stengiuosi kaip nors kompensuoti.
Arba aš, arba krepšinis... Niekada to vyrui nesakiau ir nesakysiu.
Krepšinis - jo pasirinkimas. Aišku, po pralaimėjimų būna sunku, bet
jis ne kartą sakė, kad visas neigiamas emocijas palieka krepšinio
aikštelėje.
Namie labai gražiai pasikalbame apie pelnytus taškus, atkovotus
kamuolius. Man tai įdomu, nes sportas man įaugęs į kraują, įdomus.
Nebūtų įdomus, gal nebūtume su vyru kartu?
Labai mėgstu krepšinį. Net jeigu esu suplanavusi eiti į spektaklį ar
koncertą, bet tą dieną vyrui būna varžybos, atsisakau planų ir einu
žiūrėti krepšinio. Žinau, kad jam svarbu mane matyti. Jaučia, kai
tribūnose sėdžiu, džiaugiuosi, jį palaikau. O aš džiaugiuosi, kad
krepšinį jis žaidžia protingai, moka žaisti komandoje, yra tikras
kovotojas.
Prieš olimpines žaidynes Pekine, kai buvo sprendžiama, kuris iš kelių
kandidatų atstovaus Lietuvai, Mindaugui teko patirti daug emocijų, buvo
labai sunku. Gyveno kamuojamas įtampos, buvo išvargintas nežinomybės ir
tai vargino. Bet jis tikėjo, stengėsi ir pateko į Lietuvos rinktinę.
O aš stengdavausi be reikalo neliesti skaudžios temos, tik pasakydavau,
kad tau pasiseks, žaisi rinktinėje. Jei ne šįkart, važiuosi į kitą
olimpiadą. Norėjau jį nuteikti pačiam blogiausiam, bet neprireikė.
Nors ir labai užsiėmęs, vyras man randa laiko, labai padeda. Naują butą
įsirengėme kartu. Darbų į vyriškus ir moteriškus neskirstome. Indus
suplauti ar sutvarkyti kambarius gali Mindaugas, o pakeisti perdegusią
lemputę galiu aš. Manau, puikiai sprendžiame visas problemas“.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė