„Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau jėgų turiu. Automobilyje išmokau
pavalgyti, o kol sankryžoje dega raudonas šviesoforo signalas -
pasidažyti“, - juokdamasi savo dienotvarkę išdėsto daili moteris.
Akivaizdu, kad nuo šiol darbo dar pagausės. Mat unikaliu talentu ir
grožiu garsėjanti aktorė, neseniai (vos po kelių repeticijų) Jaunimo
teatro spektaklyje „Patriotai“ pakeitusi Seimo nare tapusią Astą
Baukutę, gavo pagrindinės herojės Liubos vaidmenį, o sostinės „Domino“
teatro spektaklyje „Kazanova“ vėl ėmė vaidinti paties Kazanovos
(aktorius Regimantas Adomaitis) mylimąją.
- Ar gali išvardinti spektaklius, kuriuose teko vaidinti? Kuris iš jų
brangiausias?
- Mano brangiausi spektakliai - „Petros fon Kant ašaros“, „Tolima
šalis“, „Nekalti“, „Stepančikovo dvaras“, „Kazanova“, „Liučė čiuožia“...
Naują vaidmenį repetuoju jauno režisieriaus, Rimo Tumino studento
Viliaus Malinausko spektaklyje, bet apie tai dar anksti kalbėti.
- Tikriausiai virš tavo darbo stalo kabo teatrų repertuarai.
- Žinoma. Kitaip niekur nespėčiau. Keturi teatrai. Vienam žmogui -
tikrai nemažai. Šiuo metu sau nepriklausau. Kol režisieriai kviečia,
noriu vaidinti. Laiko sau turėsiu ateityje.
- Apie ką svajoja tiek daug dirbanti aktorė?
- Labiausiai norėčiau išsimiegoti, nes šiuo metu per parą miegu po
kelias valandas. Atsigulusi negaliu užmigti. Dėl to net daktarų
šaukiuosi. Labiausiai pavydžiu žmonėms, kurie miega po aštuonias
valandas. Tai man - nesuvokiama, kosmosas. Miegas šiuo metu būtų
didžiausia dovana, malonumas, deja, nepasiekiamas. Nors ir nemiegu, vis
tiek guliu lovoje. Geriu kavą, skaitau, piešiu, mokausi pjesių tekstus.
- Esi vaidinusi daugelyje teatrų. Patvirtink arba paneik mitus apie
vienos ar kitos šalies publiką.
- Sankt Peterburgas, Paryžius, Berlynas ir Niujorkas - gražiausi
miestai pasaulyje. O mitus apie rusų meilę teatrui galiu tik
patvirtinti. Prieš kelerius metus Maskvoje rodėme G.Varno spektaklį
„Tolima šalis“, kurį rusai ypač šiltai priėmė. Šiemet Sankt Peterburge
vykusiame festivalyje „Baltiskij dom“ suvaidinus J.Vaitkaus spektaklį
„Patriotai“, emocijos irgi liejosi per kraštus. Visi jautėme begalinę
pagarbą. Aš irgi myliu rusų teatrą, žiūrovus - be galo jautrius,
klausančius kiekvieno aktoriaus atodūsio. Teko vaidinti ir Švedijoje,
kur su Jaunimo teatru pristatėme J.Vaitkaus pjesę „Tėvas“. Mielas
spektaklis, bet švedai - tikrai ne rusai. Jiems reikia efekto, įdomios
formos. Žavi Vokietijos teatras, žiūrovai.
- Gal tavo genealoginiame medyje yra vokiškų šaknų?
- Yra - prūsiškų. Mamos gimtinėje kažkada stovėjo ne katalikų, o
liuteronų kryžius, ir kaimo žmonės mano senelius vadino prūsokais.
Tėtis kilęs iš Plungės, turi kuršiškų šaknų. Abu tėvai labai šviesaus
gymio, todėl vaikystėje buvau tikra baltapūkė. Išblukusiose vaikystės
ir jaunystės nuotraukose plaukų net nematyti - tik mano akys. Dabar
plaukai tamsesni, bet prisiminusi savo prūsišką prigimtį juos vis
pašviesinu. (Juokiasi.)
Labai myliu žiūrovus. Ne tik rusus, vokiečius, bet ir lietuvius. Jie
man suteikia tiek jėgų! Po spektaklio „Petros fon Kant ašaros“ dažnai
klausia, kaip lieku gyva. Atsakau: „Ir dar kokia gyva!“ Žmonės tiek
daug energijos man įšvirkščia. Kaip kokia lašelinė. Ir priešingai -
kai blogai vaidinu, neišprovokuoju dialogo, jaučiuosi kalta. Spektaklio
sėkmė įvertinama trumpai - tavęs klausė arba neklausė, buvo ryšys arba
ne. Vien dėl to, kad išėjau į sceną, manęs neprivalo gerbti. Jei pjesė
nedomina, žiūrovas turi teisę išeiti.
- Kelias valandas išlaikyti žiūrovų dėmesį tikriausiai sunku?
- Iš tiesų sunku. Nors daugeliui atrodo - kas ta aktorystė? Prieš
spektaklį išgeri kavos, giliai įkvepi, pasižiūri į veidrodį ir eini į
sceną. Nieko panašaus! Tai - juodas darbas. Bet vis tiek iš galvos
man niekas neišmuš aktorystės. Nors čia daugiau prakaito ir ašarų, aš
myliu šitą profesiją. Scenoje užmirštu buitį, tikrovę, realybę. Kelias
valandas pabūnu kitoje dimensijoje, ir tai man patinka. Kurdama
vaidmenį stengiuosi nuo savęs pabėgti, kurti skirtingus charakterius.
Tai daryti verčia ir kūrybinės ambicijos.
- Ką sako ambicijos spektaklyje „Kazanova“ atsidūrus šalia scenos
grando Regimanto Adomaičio?
- Šio spektaklio premjera įvyko 2004-aisiais, bet po jos pajutau
falšą, „apsiblioviau“ ir pasakiau jį paliekanti. R.Adomaičiui pažadėjau
atvesti kitą partnerę, bet jis nesutiko be manęs vaidinti, todėl buvo
padaryta pertrauka, o spektaklio režisierius čekas Michaelis Tarantas
turėjo išvažiuoti. Šiemet spektaklis atnaujintas. Iki jo su R.Adomaičiu
nebuvome susitikę. Esame žmonės iš kitų planetų, kuriuos suvedė
likimas. Jei blogai vaidinu, Regimantas mane padrąsina, jei sekasi -
palaiko. Su juo scenoje gera. Jo vidinė kultūra, sielos
aristokratizmas mane žavi.
- Nuolat kalbama apie teatre sklandantį pavydą. Ar esi tai patyrusi?
- Kuo aukščiau šoki, tuo labiau tavęs nekenčia, tuo smarkiau gauni per
kepurę. Kai kas nors blogai, esi psichologinėje duobėje, atsiranda daug
guodžiančių, jei tik pasijunti geriau, baigiasi visos draugystės. Ne
kartą esu tai patyrusi ir nuo vadinamųjų draugų nukentėjusi. Užtat
turiu tik kelias brangias drauges. Bet ir pati nesu „patogaus“
charakterio, tiesą sakau tiesiai šviesiai. Todėl dažnai sulaukiu
nepasitenkinimo.
- Tikriausiai tokiomis akimirkomis palaiko mama - Kauno muzikinio
teatro primadona Danutė Dirginčiūtė?
- Mama - labai išmintinga moteris. Ji jaučia, ko man reikia. Viena
kitos laimėjimais labai džiaugiamės. Kai mama vaidina scenoje, mano
delnai nuo įtampos būna šlapi. Kai aš scenoje, ji be manęs nieko
nemato. Dažnai į spektaklį eina antrą kartą ir, jei pastebi ką nors
bloga, duoda labai tikslias pastabas. Juk jos patirtis didžiulė.
Niekada nebuvau „mamyčiukė“. Buvo laikas, kai bėgdavau iš namų,
protestuodavau, nes man reikia vienumos, tylos - esu vienišė. Mano
vyras Raimundas irgi yra katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Juk
meilė - ne vaikščiojimas kartu, o kur kas daugiau ir giliau.
- Į kokius namus ir kur abu prisivaikščioję sugrįžtate?
- Mūsų namai Užupyje - labai teatrališki. Pilni įdomių gėlių, palmių,
man brangių daiktų - altorėlių, spintelių, komodų, veidrodžių. Kaip
pelė kaupiu daiktus, nieko negaliu išmesti. Iš senų daiktų semiuosi
stiprybės ir energijos, kurios labai reikia. Dėviu šeštojo dešimtmečio
paltą, mūviu Antrojo pasaulinio karo laikų vyriškas kelnes...
Negaliu įpirkti gerų vardinių drabužių, bet ir pigių neperku -
labiausiai nemėgstu „viduriuko“. Man geriau originalus, senas, bet
tikras, išskirtinis daiktas. Sąmoningai priešinuosi šiam laikmečiui.
- Tikriausiai mūsų dizaineriai apie tai nežino? O gal vis dėlto yra ką
nors tau sukūrę, dovanoję?
- Esu labai dėkinga Juozui Statkevičiui, kuris prieš šventes ar
renginius paskolina drabužių. Kada tik prireiks, net vidury nakties,
jis ką nors parinks, pritaikys. Visada lieku labai patenkinta, nors esu
„spygliuota“ - manęs bet kuo neaprengsi. Svarbiausia man - siluetas,
drabužis, išryškinantis liemenį, kurį mėgstu susiveržti diržu. Dėl tos
priežasties pripažįstu tik vieną sportą - lanko sukimą. Jokių
treniruoklių! Į sporto salę niekas nenuvarytų. Užtenka kelias minutes
kasdien pasukti lanką ir efektas - garantuotas.
- Kur ir kaip atsipalaiduoji per atostogas?
- Mėgstu kraštutinumus - didmiesčius ir jūrą. Neseniai su Raimundu
įsigijome mažą butelį Palangoje, nes geriausia atgaiva man - vanduo,
jūra. Kai buvau maža, vasarą su tėvais apsistodavome pas giminaičius
prie Nemirsetos. Ten buvo dykvietė, kur vaikščiodavo vienas kitas
žmogus ir kur išdrįsdavau maudytis nuoga. Dabar ta vieta virto nudistų
paplūdimiu, kur po senovei mėgstu kaitintis nuoga. Nudistai nėra keisti
žmonės ar kokia nors ypatinga žmonių rūšis - tiesiog jie mėgsta
maudytis ir kaitintis nuogi.
Tai laisvesni nei kiti žmonės, kultūringiausi iš visų poilsiautojų. Nei
jų vaikai klykia, nei mamos ant jų rėkauja. Ne taip, kaip bendrame
pliaže, kur šeimos su vaikais sueina su sumuštiniais, traškučiais,
limonadais ir žaidžia tinklinį ar rankinį. Nudistų teritorijoje -
toookia ramybė!
- Apie ką mąstai ir ką matai žiūrėdama į horizontą?
- Kažkada įžvelgdavau M.K.Čiurlionio paveikslus, bet kuo toliau, tuo
labiau horizontas liūdnėja - bijau, kad vieną kartą įbrisiu į jūrą ir
nebegrįšiu... Jūra, kaip ir teatras, mane traukia. Beje, tris kartus
esu skendusi. Sykį su pirmuoju vyru Ramūnu gelbėjome skęstantį
berniuką, bet mus visus turėjo gelbėti mano tėtis. Kitą kartą, nespėję
pasiekti saloje esančios senovinės pilies, skendome Prancūzijoje,
Atlanto pakrantėje. Išgelbėjo ant uolų budintys gelbėtojai. Apie tai
ilgai priminė į uolas iki kraujo subraižytas veidas.
Man patinka viskas, kas baugina. Man reikia adrenalino. Taip gaunu
peno apmąstymams, kaupiu patirtį. Tiesa, tolimi kraštai - Afrika,
Malaizija - ne man. Agresyvus juodumas, karštis nežavi - labiau
traukia Vakarų kultūra. Pastebėjau, kad grįžę iš tolimų šalių draugai
pailsėti lekia į Druskininkus. Jeigu aš ilsiuosi, tai kaip driežas
guliu paplūdimyje arba maudausi, plaukioju. Pailsiu vaikštinėdama
miške, klausydamasi muzikos. Jei tik nevaidinu spektaklyje, sekmadienį
bėgu į Filharmoniją. Muzika išplauna nereikalingas mintis, sukaupia.
- Ar taip ir gyveni - susikaupusi?
- Aš ne susikaupusi - kaip tik išsiblaškiusi. Vis ką nors pametu.
Mano rankinė nuolat atsegta, draugai dėl to bara. Visą laiką stebiu
žmones, geriu į save aplinką, viską matau. Kartais pamatau daugiau,
negu reikia. (Juokiasi.) Kai koks nors įdomesnis „tipas“ gatve
praeina, užsimanau sekti jam iš paskos.
- Kas sugrąžina į žemę? Gal mintys apie nesutvarkytus namus?
- Nesu gera šeimininkė, ir vyras dėl to kenčia. Esu gurmanė, bet
sukinėtis po virtuvę ar čiustyti namus gaila laiko. Vyras geriau
už mane gamina. Jo dėka ir arbatą pradėjau gerti - anksčiau mėgau tik
kavą. Nesame iš tų porų, kurios vakarais apie viską pasikalba,
diskutuoja, ir dėl to man labai gaila.
- Kalbama, kad nelabai pasitiki fotografais, nes turi asmeninį
fotografą - savo vyrą.
- Taip jau išėjo... Su Raimundu susipažinome per fotografiją - jis į
mane atidžiai pažvelgė per objektyvą. Laikai buvo nelengvi, man
prireikė nuotraukų Kino studijai. Prasitariau draugei, o ji pasakė
turinti pažįstamą fotografą, nuvedė ir supažindino. Raimundas ilgai
mane fotografavo, paskui per naktį padarė krūvą nuotraukų, atnešė ir
pasiliko. Nežinau, kas tarp mūsų įvyko. Kažkokia chemija, žaibas,
trumpasis jungimas. Trenkė, ir tiek. Penkerius metus jis fotografavo
tik mane. Tos nuotraukos profesionalų buvo labai gerai įvertintos. Bet
Raimundas labai kuklus, ir nors vienintelis Lietuvoje yra gavęs EPICA -
tarptautinės reklamos agentūros apdovanojimą, daug jo gražių darbų
nežinomi. Kiti trokšta išgarsėti, o jis sako: „Kam to reikia?“
Jis jau toks - vienišius. Aš irgi savo profesijoje jaučiasi vieniša.
Nesu niekieno statytinė, į sceną teko brautis pačiai suspaudus kumščius.
Nesu ir laimės kūdikis. Ir charakteris mano nepatogus. Ką galvoju, tą
tiesiai sakau. Nemoku dirbti „užklasinės“ veiklos - bendrauti su kuo
reikia.
- Nepaisant to, spektaklyje „Patriotai“ gavai pagrindinį vaidmenį. Iš
ko išmokai rusiškų savo herojės Liubos manierų?
- Kopijavau kaimynę rusę. ņjau pas ją skolintis arbatos, aliejaus,
nors ir nereikėjo. (Juokiasi.) Kaip beždžionė mintyse kartojau jos
pasakytus žodžius, nors ausis prie tokios tarties yra įpratusi. Prieš
pasirodymą spektaklyje tris dienas kalbėjau „cik taip, nikaip kitaip“.
(Juokiasi.)
Didelis stebuklas dirbti pas J.Vaitkų. Per kelias repeticijas jis man
tiek atskleidė! Aukščiausios klasės pedagogas, bet kuriam „bambukui“
surandantis vietą. Nors su Asta Baukute esame labai skirtingos, jis tų
skirtumų nepabijojo.
- Galbūt jo pasirinkimą lėmė ne tik tavo talentas, bet ir išorė, kūnas.
Juk būtent tokias įsivaizduojame meilužes...
- Kūnu labai rūpinuosi. Galiu pasakyti - jį garbinu, todėl negailiu
sau nei kremų, nei aliejų. Rūbas man ne toks svarbus, kaip kūno grožis.
Tiesa, grožio salonuose nesilankau - nors ir labai norėčiau, negaliu
sau to leisti. Jeigu nesi televizijoje, negauni milžiniškų honorarų ir
negali vaikščioti po grožio salonus... Be to, esu labai išlaidi!
Gavusi didesnę sumą iššvaistau smulkmenoms. Likus kelioms dienoms iki
atlyginimo tenka ir pasiskolinti. Pinigų brangiems daiktams nelieka.
- Gal jų dovanoja gerbėjai?
- Geriausia gerbėjų dovana - gėlės. Sykį po spektaklio priėjo toks
kuklus vyriškis ir į delną įspaudė akmenuką, kurį parvežė iš tolimos
šalies. Paprašė, kad jį įsidėčiau į kišenę ar rankinę ir visada
turėčiau. To žiūrovo niekada nepamiršiu. Vadinasi, ne veltui dirbu!
Saugau ir kito brangaus žmogaus dovanotą medinių karoliukų vėrinį, kurį
juokais vadinu savo rožiniu. Prieš spektaklį, kai reikia susikaupti,
perleidžiu kiekvieną karoliuką per pirštus ir nusiraminu. Taip darau ir
stebėdama scenoje dainuojančią mamą, ir kai sprendžiasi artimiesiems
svarbūs dalykai. Jei kiltų gaisras, pirmiausia gelbėčiau šeimos
nuotraukas, kelias knygas ir savo rožinį.
Ir pati labai mėgstu dovanoti - gerą žodį ar daiktą. Dovanodama gaunu
tiek energijos! Gerų žodžių, dovanų negali būti per daug. Ypač
šeimoje, kurią geri žodžiai sustiprina. Bet taip būna labai retai.
Dažniausiai vienas sako, o kitas klauso. Arba vyrauja tyla. Dauguma
vyrų ir moterų gyvena vienas kitam atsukę nugarą. Labai retai vienas į
kitą pasisuka veidu ir išgirsta vienas kitą.