Kiekvieną rytą A.Poviliūnas sąžiningai lipa ant dviračio. Jis trečdalį valandos pamina pedalus ir rengiasi į darbą. Šis kasdienis ritualas LTOK vadovui toks įprastas, kad jis netgi nesusimąsto, jog galėtų elgtis kitaip.
Tačiau ne treniruoklis ir net ne alinanti dieta šalies sporto vadovui per pusmetį padėjo atsikratyti daugiau kaip 20 kg antsvorio.
„Kai žmogus užsiėmęs, maistą jis pamiršta“, - šia paprasta ir sena tiesa 57 metų A.Poviliūnas patikėjo tik tada, kai pats ją išbandė.
Ant LTOK prezidento darbo stalo Vilniuje guli geltonas aplankas, prikimštas popierių.
Ten dar ne viskas, ką per pastaruosius kelerius metus sukaupė ir surašė A.Poviliūnas. Dar yra nuotraukų ir dokumentų, kurie, kaip ir Olimpinio komiteto vadovo užrašai, suguls knygoje apie LTOK.
„Esu žodžio žmogus. Prisižadėjau parašyti - ir parašiau“, - nužvelgdamas storąjį aplanką šypteli A.Poviliūnas.
Istorikas Alfredas Bumblauskas pasiūlė pavadinimą, kuris iškart išduoda, apie ką rašoma knygoje: „Olimpinė Lietuva 1918-2008 m. Lūžiai. Etapai, pasauliniai kontekstai, faktai“.
Knyga jau baigta, tačiau pavadinimo autorius A.Bumblauskas jos dar neskaitė. O be istoriko palaiminimo A.Poviliūnas nedrįs savo kūrinio atiduoti į spaustuvę.
„Nežinau, ar iki LTOK atkūrimo dvidešimtmečio gruodžio 11-ąją spėsime knygą išleisti. Reikia duoti paskaityti išmanantiems žmonėms. Nenoriu suklysti, nes apie 1918-uosius pats nedalyvavau olimpinėje veikloje, todėl rėmiausi tik rašytiniais šaltiniais“, - šypsodamasis aiškino du dešimtmečius LTOK vadovaujantis A.Poviliūnas.
Tačiau skubėjimas iki LTOK atkūrimo dvidešimtmečio šventės baigti knygą tiesiogine prasme privertė šalies sporto vadovą susiveržti diržą.
***
Pastarąjį pusmetį A.Poviliūnas nuolat dirbo. Kai baigdavo reikalus LTOK, jo vadovas atsiversdavo knygos rankraštį ir prie jo prarymodavo iki vėlaus vakaro.
Rašymui bei archyvų studijoms vyras skirdavo ir savaitgalius, o įsitraukęs į darbą ne visada atitrūkdavo net pavalgyti.
„Kai darbus pabaigi vėlai, iš karto eini miegoti. O iš ryto valgyti nelabai norisi. Taip be didelių pastangų kažkur ir palikau 20 kilogramų, - juokėsi A.Poviliūnas. - Pats nustebau. Bet pažiūrėjau ankstesnes savo nuotraukas ir supratau, kad dabar atrodau geriau.
Šiaip ar taip, esu viešas asmuo ir išvaizda man turi būti svarbi.
Bent jau turėčiau sverti mažiau nei anksčiau“.
181 cm ūgio vyras dabar nesveria nė 100 kg. O prieš pusmetį svėrė 120 kilogramų.
„Ir dabar dar turiu antsvorio, bet žinant, kiek svėriau... Niekada dėl svorio nejaučiau diskomforto, nesiskundžiau sveikata ir tikrai neįsimylėjau. Tačiau dabar jaučiuosi geriau“, - kiekvienam į jau įgrisusį klausimą apie sveikatą ir meilės reikalus atsakė A.Poviliūnas.
***
Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius jis buvo lieknas jaunuolis. A.Poviliūnas ėjo iš proto dėl krepšinio. Tačiau tuomečiame Lietuvos kūno kultūros institute studentams reikėdavo laikyti ir kitų sporto šakų įskaitas, todėl teko nemažai pajudėti.
Šiek tiek žaidė Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje, bet nebuvo talentingas gynėjas, tad tapo treneriu. Pats irgi pasitreniruodavo, todėl neturėjo rūpesčių dėl antsvorio.
Kol išvyko į Maskvos centrinį kūno kultūros institutą studijuoti aspirantūroje.
Darbas buvo sėslesnis, ir netrukus svoris ėmė didėti.
„Dabar sunku sportuoti, nes esu labai užsiėmęs.
Bėgioti nemėgstu, o krepšinio negaliu žaisti, nes turiu problemų dėl nugaros. Kas iš to, kad pažaidžiu, o paskui porą dienų negaliu normaliai vaikščioti.
Energijos įsikraunu kiekvieną rytą mindamas dviratį“, - aiškino A.Poviliūnas.
Tačiau šios tradicijos LTOK vadovas laikėsi ir sverdamas 20 kg daugiau, o svoris nekrito.
„Dabar visiems sakau, kad svarbiausia - mažiau valgyti“, - dar vieną dietologų nuolat kalamą taisyklę puikiai žino A.Poviliūnas.
***
Asketu A.Poviliūnas savęs nelaiko ir nieko sau nedraudžia. Tačiau kai ko atsisakė. Valgo mažiau bulvinių patiekalų, nors šitokį maistą itin mėgsta. Beveik nebegeria alaus, kuris žadina apetitą. Bet svarbiausia - nebesilanko tiek daug priėmimų kaip anksčiau.
„Mūsų darbe rengiama gausybė priėmimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jei priimi žmones, negali tik pasiūlyti jiems pietus ar vakarienę restorane - turi kartu su jais ir valgyti. Juk nesakysi jiems: aš laikausi dietos, o jūs valgykite“, - nusikvatojo LTOK prezidentas.
Priėmimai, kuriuose padengtas švediškas stalas, - ne mažiau pavojingi. Po taurės vyno norisi antros, o ši žadina apetitą, kurį slopinti tenka sumuštiniais.
„Dabar vaikštau tik į tuos priėmimus, kurie svarbūs Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui. Gaunu krūvą kvietimų į parodų atidarymus ir uždarymus, kurie manęs visiškai nedomina.
Geriau pasimėgauju kokia knyga, perskaitau laikraščius, pasižiūriu žinių laidas. Jei žmogus užsiėmęs, maisto poreikis tampa nebe toks svarbus“, - teigė A.Poviliūnas.
Prieš daugiau kaip penkerius metus LTOK vadovas liko našlys ir nuo tada vienas šeimininkauja virtuvėje. „Viską moku, - nusijuokė A.Poviliūnas. - Jei turiu laiko ir ūpo, galiu bet ką paruošti. Bet maloniausia, kai gali paruošti ir greitai, ir skaniai.
Pavyzdžiui, nulupi ir supjaustai avokadą, nuo sūdytų krevečių nupili vandenį, išspaudi citrinų sulčių, įdedi majonezo.
Žinau, kad toks maistas labai kaloringas, bet aš jo ir negaliu daug suvalgyti“.
Jis dabar itin džiaugiasi nukritusiu svoriu ir kasdien atidžiai seka svarstyklių rodmenis.
„Svarbiausia - vėl svorio nepaleisti vėjais, - stebėdamas svarstyklių rodyklę aiškino A.Poviliūnas. - O tai padaryti labai lengva.
Nuvažiuoji į užsienį, susitinki su senais draugais, skaniau pavalgai ir, žiūrėk, per pusantros dienos plius du kilogramai. Jei nekreipsi į juos dėmesio, netrukus pridėsi dar du“.