Lėlės — ne tik žaislai

Tiesa, su šitomis lėlėmis, kurias tarptautiniam projektui „Meilė“ sukūrė garsios ir talentingos moterys, vaikai nežais — prieš Kalėdas jos bus parduotos labdaros aukcione Londone. Už lėles sumokėti pinigai atiteks vėžiu sergantiems vaikams, o jų mamoms įsižiebs viltis, kad jų mažyliai pasveiks.

„Su savo lėlytės kūrėja danų dailininke Ana Salvador susitikome Klaipėdoje. Veidelį ir kūnelį dailininkė tuomet jau buvo sukūrusi. Kartu kūrėme tik lėlės drabužėlius, pynėme kasytes. Nors kurti lėlių niekada nesimokiau, bet tikiuosi, kad Anai buvau nebloga pagalbininkė.

Lėlytė išėjo tokia graži ir tokia miela, kad iškart ją pamilau. Pasakiau, kad tai ne lėlytė, o mergytė. Ir net vardą jai daviau — Deborytė. Beje, šis vardas man priminė liūdnus mano gyvenimo epizodus.

Ir mano lėlytė išėjo liūdna, trumpame savo gyvenime daug mačiusi, daug išgyvenusi. Šiek tiek primenanti mane vaikystėje, kai augau be mamos — tik su tėčiu ir broliais, — ir mamos meilės bei šilumos man trūko. Bet kai kas nors pasako, kad lėlė pernelyg liūdna, atsakau, kad liūdesyje yra sielos džiaugsmas.

Vieno aukciono metu lėlės vos nepraradau — jos vos nenupirko. Išgelbėjo ne kas kitas, o draugas Karolis — už mano kurtą lėlę jis sumokėjo 3,5 tūkstančio litų ir padovanojo ją man. Už tai jam esu labai dėkinga ir labai laiminga. Labai džiaugiuosi, kad už jo paaukotus pinigus sergantiems vaikams bus nupirkta vaistų ir jie galbūt pasveiks.

Man labai patinka Motinos Teresės pasakyti žodžiai, kad mes negalime atlikti didelių darbų, bet galime atlikti mažus su didele meile. Aš tuo vadovaujuosi ir jei tik galiu padėti, niekada nesakau: „Ne“.

Vaikystėje, kaip visos mergaitės, turėjau savo lėlę. Jos vardas buvo Laimutė. Ji buvo paprasta. Neturėjo gražių rūbelių, bet jos akys buvo labai gražios. Ji buvo įskilusi, bet dėl to ją dar labiau globojau ir rūpinausi. Buvau sugalvojusi graudžią jos gyvenimo istoriją, šiek tiek primenančią manąją.

Sutapimas, bet mano Deborytės, kaip ir Laimutės, akys labai gražios ir liūdnos. Vieno renginio metu ją kažkas užkliudė, ji krito ant žemės ir įskilo kaip ir vaikystės Laimutė. Man taip širdį suspaudė! Džiaugiuosi, kad Deborytė dabar yra mano ir aš galėjau ją suklijuoti, „išgydyti“. Juk lėlę, kaip ir sergantį vaiką, jos šeimininkė arba mama myli labiau už kitus, apgaubia didesne meile. Ir nors mano lėlytė yra su „broku“, ji dėl to dar mielesnė.

Kai kas sako, kad tokios liūdnos lėlės savo vaikams nepirktų. Man atrodo, kad taip manyti klaidinga. Kaip tik ugdykime vaikus, kad jie užjaustų, suprastų kenčiantį. Tegul žino, kad ne visiems linksmai šviečia saulė, namai pilni pyragaičių, šiltų kojinaičių, barbių ir mašinyčių.

Nemanau, kad vargo patyręs žmogus yra blogesnis. Kaip tik jis atjaučia kitą žmogų. Taip jau atsitiko, kad po televizijos laidos „Sudaužytų širdžių klubas“ susidraugavau su Jonaičių šeimos vaikais, iki šiol kiek galiu juos globoju. Tai darau iš visos širdies, nors suprantu, kad mamos, kad ir kokia ji būtų, jiems niekas neatstos. Aplink mus yra visko. Ne tik šypsenų ir fejerverkų, bet ir skausmo, ašarų, liūdesio. Ir jeigu su kitais pasidalysime gerumu, meile, ji grįš dešimteriopai. Ypač dabar, kai laukiuosi vaikelio, tuo tikiu ir meldžiu Dievą, kad jis man padėtų“.

„Įkvėpta bendradarbiavimo su lėlininke Anastasija Janovskaja nusprendžiau dar vieną lėlę sukurti pati. Tiesą sakant, senokai ruošiausi ją pagaminti vienai savo parodai, bet nespėjau. Įsivaizdavau, kad ji turėtų būti be drabužių, tik su per pilvą perrištu kaspinu, pakabinta už pažastų. Visiškai bejėgė, negalinti daryti įtakos savo likimui. Man patinka tokios — paprastos, tikrus jausmus spinduliuojančios lėlės. Ne rafinuotos, egzaltuotos, manieringos.

Vaikystėje lėlėmis nesidomėjau. Man patiko judrūs žaidimai, todėl turėjau vienintelę lėlę, mano manymu, tokią pat negražią kaip aš. Trumpais garbiniuotais plaukais, rudomis akimis, skudurinio kūnelio. Rankos — be delnų, kojos — be pėdų. Labai negraži, net neįgali atrodė, todėl ją ir mėgau.

Kai buvo treji, dovanų iš Amerikoje gyvenančio senelio gavau labai gražią lėlę. Ji buvo nepaprastai gražiai aprengta — su sijonais ir pasijoniais, ilgomis baltomis garbanomis. Bet man pasirodė tokia nemiela, kad su ja pažaidžiau „kirpyklą“, plaukus nurėžiau trumpai. Bet po „kirpyklos“ lėlė man pasidarė miela — trumpa šukuosena, panaši į mane. Jos man buvo gaila. Nuo to laiko vis ko nors gailiuosi — tai lėlių, tai vaikų. Matyt, tokia mano karma.

Sykį, kai buvo vienuolika metų, dėdė man pasakė: „Nomedėle, einame į parduotuvę, aš tau nupirksiu viską, ko tik užsinorėsi“. Mane užvaldė vaikiškas godumas, ir aš užsisakiau ne mieliausią, o pačią prašmatniausią parduotuvėje lėlę — nepaprastai didelę, pūstu sijonu. Bet su ja niekada nežaidžiau — nei mėgau, nei mylėjau. Dabar sakau — štai ką reiškia neklausyti širdies!

Džiaugiuosi, kad bent duktė Ula lėles labai myli ir mėgsta su jomis žaisti. Neseniai jai nupiešiau popierinę lėlytę, kokias piešdavau savo vaikystėje. Iš pieno plaukusia blondine lėle, beje, panašia į Ulą, susižavėjo ne tik duktė, bet ir jos draugės. Tada sūnus Titas paklausė, kodėl jam nenupiešiu lėlės. Turėjau nupiešti lėlę, panašią ir į Titą“.