Tačiau Vitalija ir Vilija Tamulevičiūtės paneigė visas skeptikų prognozes. Ištvėrusios apie 30 operacijų, šiandien jos nesiskiria nuo savo bendraamžių – abi studijuoja, turi draugų, svajonių ir ambicijų.
„Net jei galėčiau pakeisti savo praeitį, turbūt nekeisčiau. Jau susigyvenau su ja“, – apie nelengvą gyvenimo pradžią atvirai kalba Vitalija.
Dvynės – skirtingos
Į susitikimą atėjo tik ji. Jos sesuo Vilija – ramesnė, uždaresnio būdo, todėl nemėgsta ir nenori bendrauti su žiniasklaida.
„Aš esu drąsesnė, mėgstu išsakyti savo nuomonę, paprieštarauti, esu gana pašėlusi, o sesuo – kitokia. Ir pramogas mėgstame skirtingas. Pavyzdžiui, tikrai neįkalbėčiau jos su manimi nueiti į klubą pašokti. Ji laisvalaikį mieliau leidžia ramiai“, – paaiškino Vitalija.
Seserų charakteriai skirtingi, tačiau aplinkiniai dažnai painioja, kuri yra Vitalija, o kuri – Vilija. O ir jų vardus skiria vos 2 raidės.
„Žmonės mus neretai painioja, ypač sesers draugai. Kai ateinu jos aplankyti į bendrabutį, draugai dažnai mūsų neatskiria. Jau įpratau kartoti: „Jūs suklydote, aš ne Vilija, o Vitalija, jos sesuo“. Tačiau tie, kurie dažniau mato mus abi, tikrai atskiria. Nesame identiškos dvynės“, – šyptelėjo ji.
Vitalija prisiminė komišką situaciją, kuri nutiko prieš trejus metus viešint Prancūzijoje.
„Tuo metu su seserimi buvome Taizė vienuolyne. Bendravome su skirtingais žmonėmis: aš su vienais, o ji su kitais, tad daugelis net nežinojo, kad esame dvynės. Paskutinį viešnagės Taizė vakarą vienas ispanas, bendravęs su mano seserimi, o manęs nematęs, sutiko mus einančias kartu ir visai sutrikęs paklausė: „Kuri esat kuri? Ar man vaidenasi, kad jūs vienodos, ar ne?“ Jis nežinojo, kad Vilija turi dvynę seserį, todėl taip nustebo. O dar labiau sutriko dėl to, kad nebegalėjo atskirti, kuri iš mūsų yra Vilija!“ – pasakojo mergina.
Ne paslaptis, kad dvyniai jaučia stiprų ryšį vienas su kitu, todėl smalsu, ar seserims pasitaiko susipykti.
„Mes, kaip ir visos sesės, kartais pasipykstame, bet paskui susitaikome ir vėl viskas gerai“, – patikino Vitalija.
Seserų skyrybos
Gimtajame Alytuje seserys mokėsi vienoje klasėje ir daug laiko praleisdavo kartu, tačiau dabar jau antrus metus mokosi skirtinguose universitetuose ir gyvena atskirai. Vitalija pasirinko dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje, jos sesuo kremta istorijos mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete. Ar renkantis studijas nebuvo minčių ir toliau likti kartu?
„Žinojau, ką noriu veikti ateityje. Iš bėdos galėjau studijuoti istoriją, bet dailėtyra man įdomiau. Visą laiką galvojau, kad mano veikla siesis su menu, bent jau studijų metais. Nežinau, kaip bus ateityje, bet tikiuosi, kad galėsiu dirbti su menu susijusį darbą“, – sakė ji.
Prieš pradėdama studijuoti Vitalija mokėsi vienoje klasėje ne tik su seserimi, bet ir su broliu Povilu. Brolis jaunesnis, bet kadangi merginos mokyklą pradėjo lankyti kiek vėliau, visi trys pateko į tą pačią klasę, tačiau net kartu būdami ir mokykloje, ir namuose vieni nuo kitų nepavargdavo.
„Bent aš to nepajutau“, – tarstelėjo ji.
Kai dvynės ir jų brolis baigė mokyklą, Vitalijos tėvų situacija tapo išskirtinė – jie studijuoti į Vilnių vienu metu išleido visus tris vaikus. Ar tėvams nebuvo liūdna likti namuose vieniems, juk ilgą laiką gyveno apsupti trijų vaikų?
„Nemanau, kad jiems buvo labai sunku. Jie juk turi savų darbų, įvairios veiklos, o mes, vaikai, gyvename savo gyvenimą. Gal tos laisvės, kurią dabar turi, tėvams net reikėjo“, – svarstė Vitalija.
Į sostinę – mokytis
Iš Alytaus atvykus į sostinę prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų Vitalijai nebuvo sunku. Vilnius jai patinka, šiame mieste ji norėtų likti ir pabaigusi studijas.
„Vilniuje daugiau veiklos nei Alytuje, vyksta daugybė kultūrinių renginių. Čia jaučiuosi laisva, niekas manęs nekontroliuoja, veikiu, ką noriu“, – studentiško gyvenimo Vilniuje privalumus vardijo mergina.
Gal tėvai, kol Vitalija ir Vilija gyveno namuose, labai jas kontroliavo?
„Ne, mano tėvai gana demokratiškų pažiūrų, – patikino Vitalija. – Gal kiek griežčiau į tai, kaip mes leidžiame laisvalaikį, jie žiūrėjo iki vienuoliktos klasės. Kadangi mokyklą pradėjome lankyti kiek vėliau, vienuoliktoje klasėje jau buvome pilnametės. Taigi nuo to laiko jokios griežtesnės tėvų kontrolės nebebuvo. Manau, kad tėvai suteikė mums ir laisvės, ir drausmės tiek, kiek reikėjo“.
Vitalija įsitikinusi, kad atvykimas į kitą miestą jos gyvenimui suteikė teigiamų pokyčių.
„Manau, man reikėjo pakeisti aplinką, susipažinti su naujais žmonėmis, apsigyventi ten, kur niekas manęs nepažįsta. Norėjosi ir daugiau veiklos. Dabar vaikštau į įvairiausius renginius, dažnai apsilankau parodose, balete. Tiek kultūrinės veiklos Alytuje tikrai nebuvo“, – džiaugiasi ji.
Nenusivylė Vitalija ir pasirinktomis studijomis, nes dar prieš stodama į akademiją puikiai žinojo, ko nori.
„Rinkausi tokią studijų sritį, kuri man įdomi, o ne tą, kuri populiari. Tikriausiai todėl studijos atitiko mano lūkesčius, noriai lankau paskaitas, džiaugiuosi nuolat sužinanti naujų dalykų“, – sakė ji.
Komunikabiliai ir draugiškai merginai nekyla problemų bendraujant tiek su dėstytojais, tiek su bendrakursėmis (dailėtyrą studijuoja vien merginos), tiek su kartu bendrabutyje gyvenančiomis panelėmis.
„Mano kurso draugės ilgai nežinojo, kad esu viena iš Siamo dvynių. Joms buvau paprasta mergina kaip ir visos kitos. Net kartu kambaryje gyvenančios merginos sužinojo tik po kelių mėnesių, kai apsigyvenau bendrabutyje. Tiesiog nepasakojau, o jos neklausinėjo“, – pasakojo ji.
Kūrybos variklis – meilė
Vitaliją domina daug meno sričių, ji dažnai kuria pati, bet ateitį labiau sieja su meno nagrinėjimu, o ne jo kūrimu.
„Tapau tik tada, kai pajuntu įkvėpimą, – tvirtino ji. – Vienu metu buvau tiesiog persisotinusi daile. 6 metus lankiau dailės mokyklą, ir kai ją pabaigiau, porą metų į teptukus net nežiūrėjau. Vėl tapyti ėmiau tik pradėjusi studijuoti. Dailės, kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio, tikrai neįsivaizduoju. Nenorėčiau kurti tik komerciniais sumetimais. Kas iš to, kad nutapysi daug paveikslų, bet jie bus prastos kokybės, nenuoširdūs, neperteiks tavo minčių. Mėgstu kokybišką meną, o meno, kuriamo tik dėl komercijos, nesuprantu“.
Vitalija dažniausiai tapo abstrakčius, konkrečių objektų nevaizduojančius paveikslus, kuriuose vyrauja įvairios formos, linijos.
„Dauguma mano paveikslų abstraktūs, tačiau esu piešusi ir portretą – savo sesers“, – pasakoja mergina.
Neretai Vitalija ima į rankas fotoaparatą ir traukia fotografuoti miesto. Dažniausiai ji meninėse nuotraukose įamžina miesto pastatus, skulptūras, o žmonių fotografuoti prasitaria nemėgstanti.
Nemažai laiko mergina skiria rašymui – kuria eilėraščius ir apsakymus. Dauguma jos parašytų kūrinių – apie meilę.
„Meilė yra variklis, dėl kurio sukasi visas pasaulis, – įsitikinusi ji. – Kol kas rimtos meilės dar nepatyriau, bet jos esama visur, tad kodėl apie ją neparašius? Nežinau, skaitys kas mano kūrinius ar ne, bet mano kūryba vis tiek parodys, kad aš galvojau apie meilę, kad man ji buvo vertybė.
O juk šiais laikais daug kam neberūpi dvasinės vertybės, tarp jų – ir tikra, nuoširdi meilė, žmonės labai sumaterialėję. Bet kas iš to, kad turėsi labai daug pinigų, o tavo vidus bus tuščias? Todėl rašau apie tai, kas man svarbu. Tikrai labiau mėgstu rašyti apie meilę nei apie karą ar kokius konfliktus“.
Laisvalaikiu mergina, be daugybės kitos veiklos, dar kuria ir papuošalus. Dailia savo kūrybos sege pasipuošusi Vitalija atėjo ir į susitikimą.
„Papuošalus kuriu sau ir draugams. Manau, mano kurti papuošalai nėra tokie geri, kad galėčiau juos pardavinėti meno galerijose“, – savikritiškai kalbėjo ji.
Nepeikia likimo
Vaikystėje daugybę operacijų ištvėrusi mergina šiandien trykšta gyvenimo džiaugsmu. „Stengiuosi imti iš gyvenimo viską, ką galiu“, – sakė ji.
Gal ir nelengva patikėti, tačiau viso pokalbio metu Vitalija nė žodeliu nepasiskundė, kad jai buvo sunku, kai vaikystėje teko ištverti sudėtingą jos ir sesers dvynės Vilijos atskyrimo operaciją, ne vienerius metus praleisti ligoninėse, ir nesvarstė, kodėl likimas gimti Siamo dvyne teko būtent jai.
„Nežinau, kokia būčiau buvusi, jei būčiau gimusi tokia kaip visi vaikai. Su savo praeitimi susigyvenau, ji – mano gyvenimo dalis. Juk sakoma, kaip tau Dievas davė, taip ir yra, – įsitikinusi ji. – Tai, kad vaikystė nebuvo lengva, gal netgi padeda. Laimę išmokau įžvelgti paprastuose dalykuose. Iš gyvenimo stengiuosi imti viską, ką galiu. Gal todėl bandau apimti tiek daug veiklos sričių: studijuoju, rašau, kuriu papuošalus, tapau, daug skaitau (ypač mėgstu klasikinę anglų literatūrą), lankausi įvairiuose renginiuose. Taip pat domiuosi fotografija. Laisvalaikiu, kaip ir visos merginos, vaikštau į klubus“.
Vitalija neslepia – vaikystėje būdavo visko. Seserys jausdavo smalsius aplinkinių žvilgsnius, pasitaikydavo ir nemalonių replikų.
„Bendraudama su nepažįstamais žmonėmis išmokau užsidėti šiokią tokią kaukę. Iš karto neatveriu savo sielos, kurį laiką pasižiūriu, kaip sekasi bendrauti. Jeigu matau, kad žmogus geranoriškas, draugiškas, tos kaukės nebelieka. Apskritai sugebu pajusti „savo žmones“, gana greitai pamatau, su kuo man lengva bendrauti, o su kuo ne“, – atviravo Vitalija.
Mergina įsitikinusi, kad sunkumų turėjusiam žmogui lengviau atjausti kitus, suprasti jų problemas.
„Jei teko daug išgyventi, į likimo nuskriaustus žmones imi žiūrėti kitomis akimis, labiau juos supranti, niekada iš jų nepasišaipysi. Tie, kurie nepatyrė rimtų bėdų, kartais nesuvokia, kaip kitam sunku“, – kalbėjo ji.
Dabar Vitalija spinduliuoja gera nuotaika, nors neslepia – buvo ir ne tokių šviesių akimirkų. Kaip jas išgyveno?
„Pirmiausia reikia nusišypsoti ir pagalvoti, kad viskas bus gerai. Tada tikrai visos problemos susitvarko. Kaip sakoma, Dievas uždaro duris, bet atveria langą. Bent mažytį langelį. Pro jį sklindantis šviesos pluoštelis vėliau tampa ryškia, tamsą nušviečiančia šviesa“, – gražiais ir galbūt kam nors, kam dabar labai sunku, drąsos suteikiančiais žodžiais pokalbį užbaigė Vitalija.