Manikiūro meistrė R.Albertavičiūtė dirbdama susipažino su daug garsenybių.
Vilniaus centre įkurtame salone „Nail Bar“ atlikti manikiūro ir pedikiūro užsirašo vakarėlių liūtai. Tvarkydama jiems rankų ir kojų nagus Rasa daug sužinojo apie aukštuomenės gyvenimą.
Per septynerius darbo metus šiame salone R.Albertavičiūtė iš klientų gaudavo ne tik arbatpinigių, bet ir naudingų nemokamų patarimų. Juos dalijo verslininkės, teisininkės, medikės, turtingų vyrų žmonos.
„Labai pasiilgau savo klientų, nes jie man - lyg artimieji. O salonas - tarsi antrieji namai“, - patikino vienoje Lietuvos sanatorijų dabar jėgas atgaunanti R.Albertavičiūtė.
Žudiko užpulta moteris šįmet nebeperžengs salono „Nail Bar“ slenksčio - reikės dar ilgai gydytis kūno žaizdas, mokytis iš naujo vaikščioti. Vėliau Rasai teks ištverti dar vieną operaciją.
Klientai, plūsdavę virtinėmis pas vieną geriausių „Nail Bar“ salono meistrių, dabar norėdami užsirašyti į priėmimą nusivilia išgirdę kolegių žodžius: „Ji serga. Jos ilgai nebus“.
Klientai ir kolegos anksčiau nė nenujautė, kad besišypsanti manikiūro meistrė širdyje gniaužia nerimą dėl savo motinos, kuri patirdavo sugyventinio Algio Aleksos smurtą.
Rasa taip pat nesitikėjo, kad 57-erių A.Aleksos keliama smurto banga prieš 55-erių jos motiną Česlavą Albertavičienę virs žudynėmis.
Lemtingoji lapkričio 1-oji Rasai liks įsimintina visą likusį gyvenimą. Tądien jos močiutės Elenos Sinkevičienės namuose Julijanavos kaime, Trakų rajone, aidėjo žudiko A.Aleksos šūviai, artimųjų aimanos.
Visų Šventųjų dieną Rasa pajuto nerimą dėl motinos saugumo.
Tądien apie vidurdienį A.Aleksa sekė savo sugyventinę Česlavą. Abu jie vyko skirtingomis mašinomis. Vyras paskambino į draugės mobilųjį telefoną. Ši sustojo. Jis puolė moterį mušti.
Pro šalį važiavo automobilis. Išvydęs jį smurtautojas sutriko - sėdo į savo mašiną ir nuvažiavo atbulas. Pro šalį važiavusio nepažįstamo vairuotojo padrąsinta Česlava tęsė kelionę į Julijanavos kaimą.
Č.Albertavičienė apie incidentą kelyje papasakojo savo motinai ir dukteriai. Rasa motiną paragino kartu vykti į Trakų policiją ir pranešti apie smurtaujantį gyvenimo draugą.
Tądien duktė nepaleido motinos iš akių. Pavakare kartu su ja ir močiute Rasa nuvyko į kapines aplankyti artimųjų kapų.
„Uždegusios žvakutes ėjome mano automobilio link. Tačiau man į akis krito žvyrkeliu pirmyn atgal važinėjanti neįjungtais žibintais mašina. Tuomet toptelėjo mintis, jog tai gali būti Algis. Aš paraginau motiną skubėti iš kapinių“, - pasakojo Rasa.
Jos skubiai sulipo į mašiną ir grįžo į E.Sinkevičienės namus Julijanavos kaime.
Senolė su dukterimi ir anūke svetainėje ruošėsi gerti arbatą, aptarinėjo tos dienos svarbiausią įvykį - Česlavos užpuolimą.
Sėdėdama prie krosnies Rasa mostagavo rankomis ir garsiai piktinosi motinos draugu: „Koks jis gyvulys“.
Staiga ji pastebėjo, kad langą dengia užuolaidos, bet tarp jų yra plyšys. Rasa kėlėsi pataisyti užuolaidų. Tuo metu kažkas driokstelėjo.
A.Aleksos paleisti šratai Rasai perskrodė nugarą, pilvą. Tuo metu pasigirdo trumposios žinutės signalas į jos mobiliojo ryšio telefoną.
Pagal jo garsą moteris susivokė, kad telefonas - visai šalia jos. Rasa ištiesė ranką ir surinko dėdės Juozo telefono numerį. Ji pranešė: „Mus žudo“.
Česlava tuo metu puolė į prieangį, bet čia ją su medžiokliniu šautuvu pasitiko Algis. Moteris griebė už ginklo, bet žudikas staiga iššovė ir sužeidė jai riešą.
A.Aleksa su savo sugyventine užsidarė virtuvėje: ten nugriaudėjo dar vienas šūvis, o paskui jis Česlavą daužė šautuvu.
Šliauždama už krosnies Rasa girdėjo savo motinos aimanas, paskutinius atodūsius. Leisgyvė jauna moteris, užlindusi už krosnies, pilve juto karštį. Bet ji tyliai kentė skausmus.
Rasa nekrutėjo baimindamasi, kad žudikas gali ją surasti ir pribaigti.
„Užuodžiau parako kvapą. Iš pilvo plūdo kraujas, spengė galva. Jutau, kad silpstu. Labai bijojau mirti.
Dabar sunku net suvokti, kaip man dar pakako jėgų užlįsti už krosnies ir užsikloti pirmu po ranka pasitaikiusiu skuduru - nudėvėta striuke.
Girdėjau, kaip mano motiną užmušęs žudikas grįžo į kambarį, kuriame aš gulėjau už krosnies.
Nors siena buvo kruvina, matėsi mano galva, jis tarsi buvo apakęs nuo įtūžio, todėl manęs nepastebėjo“, - išgyvenimais dalijosi R.Albertavičiūtė.
Neradęs Česlavos dukters A.Aleksa išbėgo į kiemą ir išdaužė jųdviejų automobilių langus. Tuo metu Rasos močiutė ropštėsi per virtuvės langą - norėjo bėgti pas kaimynus pagalbos. Tai pastebėjęs žudikas šovė į 78 metų E.Sinkevičienę. Moteriai buvo peršautas kaklas.
Matyt, įsitikinęs, kad visos moterys negyvos, A.Aleksa spruko į laukus.
Žudiko pėdsakams dar neataušus į E.Sinkevičienės sodybą atvyko policija, medikai. Sužalotos moterys buvo nešamos į greitosios medicinos pagalbos automobilį.
Medikams neštuvais nešant Rasą, ji per petį žvilgtelėjo į virtuvėje kraujo klane gulinčią mirusią motiną.
Netrukus Rasa jau gulėjo ant operacinio stalo. Chirurgai jai iš žarnyno pašalino devynis šratus. Per operaciją buvo pašalinta ir dalis suvarpytų žarnų.
Vienas šratas liko Rasos kūne. Jis yra įstrigęs labai arti stuburo, todėl medikai nerizikavo jo išimti, kad nepažeistų gyvybiškai svarbių nervų.
„Gimiau po laiminga žvaigžde - stuburas nepažeistas, netapsiu neįgali, nors labai nedaug trūko. Tačiau šratai sutrupino dubens kaulus.
Per du mėnesius jie turėtų sugyti, tad turiu vilties, kad tuomet jau vaikščiosiu be ramentų“, - kalbėjo Rasa.
Po pusmečio ji vėl turės gulti ant operacinio stalo. Moteriai bus atlikta žarnyno operacija.
Rasa jau nebebijo baltų medikų chalatų ir operacinės. Gulėdama Vilniaus greitosios medicinos pagalbos ligoninės antrajame reanimacijos ir pirmajame chirurgijos skyriuose ji susidraugavo su chirurgais, slaugytojomis, sanitarėmis.
Kai R.Albertavičiūtė pateko ant operacinio stalo, medikai klausinėjo: „Ar tik ne pavydus draugas į dailią merginą paleido šūvį?“ Rasa jiems buvo atvira - papasakojo savo motinos tragiškai pasibaigusią meilės istoriją.
Medikai po operacijos apie Rasą šokinėjo, lyg ji būtų juos papirkusi krūva pinigų. Tačiau ši moteris visus pakerėjo nuoširdumu: „Gydytojams vis kartojau, kad labai noriu gyventi. Todėl jie tikrai padarė viską, ką galėjo. Palikdama ligoninę jiems atsidėkojau - nupirkau tortą“.
Tačiau Rasa dar ilgai gydysis kūno ir dvasios žaizdas. Ji iki šiol naktimis bijo užmigti. Kad galėtų nors kiek pailsėti, moteris vartoja raminamuosius.
„Naktimis pabundu nuo košmariškų sapnų, kuriuose regiu nužudytą savo motiną. Dažnai sapnuoju žudiką - regiu, kaip jį gaudo, bet taip ir nesugauna.
Iki šiol negaliu pamiršti parako kvapo. Negaliu suvokti žudiko keršto - kas jam davė teisę atimti gyvybę? Kas jam davė teisę nubausti kitą žmogų, jeigu jis pats nėra šventas?“ - klausė žudiko auka.
Sveikstanti moteris neabejoja, kad A.Aleksa siekė nužudyti ne tik jos motiną, bet ir ją.
„Aš manau, kad per užuolaidų tarpelį į mane buvo ilgai taikytasi, kol sėdėjau prie krosnies.
Jis, ko gero, taikėsi man į galvą. Bet įvyko stebuklas - aš atsistojau, apsisukau. Todėl jis pataikė į nugarą“, - svarstė pašnekovė.
Rasa nemėgo motinos draugo. Todėl ji neabejoja, kad ir A.Aleksa degė neapykanta jai.
„Aš jo nemėgau, nes jis - neišprusęs, mažakalbis. Motinai sakydavau: tu esi protinga, bet apie ką tu kalbi su juo? Ji tikindavo - jis paprastas, man su juo gera“, - į prisiminimus apie nužudytą motiną leidosi R.Albertavičiūtė.
Vilniečiai Česlava ir Algis draugavo penkerius metus. Abu dirbo bendrovėje „Lietuvos dujos“. Č.Albertavičienė buvo Klientų aptarnavimo skyriaus darbuotoja, o A.Aleksa - šaltkalvis.
Rasa jųdviejų draugystės pradžioje matė, kad Algis moka palepinti jos motiną: atnešdavo kavos į lovą, įteikdavo gėlių ar mažą dovanėlę, pabučiuodavo, pagirdavo. O moteriai to labai reikėjo.
Jis buvo tylus žmogus, niekam nelendantis į akis. Sodindavo gėles, jas prižiūrėdavo, ruošdavo valgį. Padėjo Česlavai suremontuoti jos butą sostinėje, o ši atsidėkodavo gražindama jo sodybą Trakų rajone, Taučionių kaime.
„Aš su juo mažai bendraudavau, nes jis man buvo svetimas. Jis man neatstojo tėvo.
Motina turėdavo laviruoti tarp jo ir savo vaikų. Jo nemėgau nei aš, nei mano vyresnis brolis Saulius, dirbantis Anglijoje. Su Algiu mes matydavomės tik pas mano močiutę per Kalėdas ir Velykas“, - patikino Rasa.
Bet šįmet Algio charakteris stipriai keitėsi. Jis Č.Albertavičienei sakydavo, kad nekenčia jos vaikų.
„Didžiausia jo neapykantos priežastis buvo ta, kad aš užstojau savo skriaudžiamą motiną. Aš nuolat kartojau, jam negirdint, kad ji paliktų smurtaujantį draugą“, - pasakojo motinos netekusi duktė.
Algio smurto priepuoliai prasidėjo, kai jis šįmet pavasarį ėmė blaškytis tarp Česlavos ir kitos moters. Česlava paprašė palikti jos namus.
Kad Algis turi ginklą, motina dukteriai pasakė šįmet liepos pabaigoje. Tuomet iškart po išsiskyrimo A.Aleksa stipriai sumušė Č.Albertavičienę.
Rasa drąsiai ėmė kovoti su motinos skriaudėju: apie jį pranešė policijai, iškvietė meistrą, kad pakeistų buto durų spyną. Nuo tada A.Aleksa nebeįkėlė kojos į Č.Albertavičienės namus, tačiau ją persekiojo.
Česlava buto raktus nešiojosi pasikabinusi ant virvutės slėpdama po drabužiais, nes gatvėje ją puldinėjantis A.Aleksa išplėšdavo rankinę. Jam buvo gaila palikti butą, kurį jis įrengė. Todėl vyras vis taikydavosi atimti raktus.
Č.Albertavičienė nuo vasaros jautėsi lyg medžiojamas žvėris. Kraupią medžioklę Algis surengė rudenį, Visų Šventųjų dieną.
Rasa mano, kad ši tragedija jos motiną išvadavo nuo gyvenimo kančių, o jai pačiai suteikė antro gyvenimo galimybę.
„Esu dėkinga medikams už jų profesionalumą, nuoširdumą, rūpinimąsi. Jų dėka šiandien šypsausi, esu kupina optimizmo, svajonių.
Dar karščiau myliu visus, kurie yra šalia manęs. Nelaimė patikrino mano draugus. Net nežinojau, kad tiek daug jų turiu. Palatos durys neužsiverdavo nuo lankytojų, dabar netyla telefono skambučiai“, - braukdama ašaras kalbėjo R.Albertavičiūtė.
Rasai tik apmaudu, kad taip ilgai nerastas žudikas.
Vis dėlto jaunos moters širdis, nors ir gedinti, nekaupia pykčio: „Negaliu pykti ant to vargšo. Man jo gaila. Manau, jo mintys jį patį nubaus mirties bausme“.