***
Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (42 m.), laidų ir renginių vedėja:
„Žmogaus gyvenimas skirstomas į laikotarpį, kai jis tiki stebuklais ir
kai jais nebetiki... Dabar žinau, kad stebuklų nebūna, bet taip pat
žinau, kad karti tiesa ne visada gerai. Kartais geriau saldus
stebuklas! Ir kad tuos saldžius stebuklus daro geri žmonės.
Vaikystėje tikėjau, kad juos daro Kalėdų Senelis - stebuklingas vyras,
kuris vaikams atneša dovanų. Be to, jis turi stebuklingus žiūronus, su
kuriais mato kiaurai sieną, ir kad pasislėpti nuo jo neįmanoma. Jei
elgeisi gerai, dovanų gausi, jei ne - tai ne. Atrodo, dar į mokyklą
nėjau, kai sykį belaukdama Naujųjų atlikau savo „sąžinės sąskaitą“: su
seneliu bariausi, senelės neklausiau...
„Nuodėmių“ buvo daug, išsigandau, kad dovanų negausiu. Apėmė tokia
savigrauža, kad tyliai pravirkau. Išgirdau, kaip senelė telefonu
prasitarė mamai: „Daivutė taip išgyvena... Gal reikia pasakyti, kad
Kalėdų Senelio nėra?“ O aš kad pradėsiu verkti... Taip netyčia
sužinojau, kad stebuklo nėra. Kad dovanas neša visai ne Kalėdų Senelis!
Prisiminusi vaikystės traumą, stengiuosi elgtis taip, kad duktė Adelė
Kalėdų stebuklu tikėtų kuo ilgiau - tai taip gražu ir vaikiška! Užtat
ne tik per Kalėdas, bet ir keletą kartų per metus pas ją ateina geroji
fėja ir miegant ant pagalvės palieka ką nors gražaus: balerinos
sijonėlį arba baleto batelius.
Dukrelė žino, kad vienas dovanas atneša fėja, kitas - Kalėdų Senelis,
dar suaugusieji, vienas kitą mylintys žmonės jas dovanoja vieni kitiems.
Namuose dovanų po eglute randame kiekvieną Kalėdų rytą.
Kaip bus šiemet - nežinome, nes laiškai jam dar neišsiųsti. Adelė
šiemet iškėlė sau tikslą nupiešti jam atviruką su savo norais. Pradėjo,
bet atvirukas jai pasirodė nepakankamai gražus, vadinasi, Kalėdų Senelis
neatkreips į jį dėmesio, todėl dar neišsiųstas.
Užtat mes su vyru Dainiumi Kalėdų Seneliui jau pasiuntėme „garsinius
laiškus“. Sykį prie pusryčių stalo pasakiau: „Man reikia naujo
telefono. Kažin ar Kalėdų Senelis tai girdi?“ O Dainius ištarė: „O ar
Kalėdų Senelis žino, kad mano kvepalai baigiasi?“ Galbūt tų prašymų
nuskambės ir daugiau. Juk iki Kalėdų dar yra laiko.
Prasidėjo adventas, ir mūsų namuose atsirado advento kalendorius -
medinė dėžutė su stalčiukais, į kurią kiekvieną naktį kažkas įdeda
saldžią dovanėlę. Vakare jos nebūna, o ryte - yra. Neseniai Adelė
atsikėlė septintą valandą ryto ir sako: „Eisiu pažiūrėti, ar taip
anksti yra kas nors įdėta“. Žinoma, dovanėlė stalčiuke buvo.
Atėjus adventui ant komodos pastačiau keturias žvakes, reiškiančias
keturias Kalėdų laukimo savaites. Kiekvieną kartą pusryčiaudami ar
vakarieniaudami vieną iš jų uždegame. Ruošiamės puošti ir Kalėdų eglę.
Kai ją papuošime, imsimės balkono: langus išdabinsime karpytomis
snaigėmis, išpurkšime šerkšnu. Tai sentimentalu, saldu, bet tai ir yra
šventės gražumas ir jaukumas.
Kūčių vakarienės paprastai važiuojame pas mano ir Dainiaus tėvus į
Žemaitiją. Per Naujuosius Adelė lieka pas senelius, o mes su Dainiumi
kur nors lekiame. Šiemet esame pakviesti į aistringą tango naktį - su
tango kostiumais, specialia programa. Bus labai gražu. Ateityje
Naujųjų metų šventę svajoju surengti pasakos „Tūkstantis ir viena
naktis“ motyvais ir tapti paslaptingąja princese Šachrazada“.
***
Ramunė Majithia (34 m.), „Sothys SPA“ centro vadovė:
„Tebegyvename indiškų Naujųjų metų prisiminimais ir lietuviškų Kalėdų
laukimo nuotaikomis. Indiškus Naujuosius - Divali šventę - jau
atšventėme. Ji indams labai svarbi, nes tai - šviesos šventė, kai
saulė nugali tamsą, gėris - blogį. Visada jos švęsti skrendame į
Londoną pas vyro Amito tėvelius.
Ši šventė labai susijusi su senuoju hinduistų tikėjimu. Laukiant Divali
namai švarinami, puošiami lotosų žiedais - laukiama ateinančios sėkmės
deivės Lakšmės. Stengiamasi uždegti kuo daugiau žibintų, šviestuvų,
iššauti fejerverkų, kad deivė Lakšmė lengviau rastų kelią į namus. Visi
rengiasi kuo ryškesniais, prabangesniais naujais drabužiais - tuomet
metai bus turtingi, namuose nieko netrūks. Vyrai moterims dovanoja
raštuotas kašmyro skaras, sarius, moterys vyrams - saldumynų, džiovintų
vaisių.
Aš irgi pasipuošiu indišku sariu, kurį ta proga skolinuosi iš vyro mamos
- ji jų turi daugybę. Lyg ir turėčiau sariu puoštis dažniau, bet jį
dėvint sunku judėti, dirbti, todėl dėviu tik per indiškas šventes. Mano
vyras - indas, bet už jo ištekėjusi netapau indė. (Juokiasi.)
Indai nešvenčia nei krikščioniškų Kūčių, nei Kalėdų. Tik gyvenantys
Europoje papuošia eglę, kepa kalakutą, dalijasi dovanomis. Mano vyras
Kalėdas mielai švenčia Lietuvoje. Mėgstu dalyvauti indų ceremonijose,
tačiau gyvendama Lietuvoje, o ypač - per Kūčias ir Kalėdas, laikausi
papročių, kurių mokė mama. Jų raginu laikytis ir savo šeimą.
O dėl dovanų? Pačios brangiausios - dukrytės Charlottos dovanos,
dažniausiai jos piešti atvirukai, kuriuos labai saugau. Su vyru
nerungtyniaujame, kuris kurį per šventes nustebinsime brangesne dovana.
Dovanojame vienas kitam kokią nors smulkmenėlę ir tuo džiaugiamės,
vienas kito dovanomis nelepiname. Verčiau pagalvojame, kuo nustebinti
kitus šeimos narius - tėvus, brolius, seseris, dukterį. Neturiu
deimantų ir nereikalauju, kad vyras juos man teiktų per šventes. Daug
svarbiau jausti vyro meilę ir dėmesį ne kartą per metus, o kiekvieną
dieną“.
Kalbino Snieguolė Dovidavičienė