- Kas nutiko, kad vieną gražią dieną atsidūrei taip toli nuo gimtinės?
- Toli nuo Lietuvos aš jau gyvenau. Gimiau 1964-aisiais Irkutske ir
kai man buvo dešimt mėnesių, tėvams buvo leista apsigyventi
Kaliningrade. Ten gyvenome penkerius metus. Aš kalbėjau rusiškai, bet
kai reikėjo eiti į mokyklą, tėvai grįžo į Mažeikius, kur gyveno mamos
sesuo, ir apsigyveno bendrabutyje. Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į
Telšių dailės technikumą, o ištekėjusi išvažiavau į Klaipėdą.
Nuo to laiko gyvenu ant lagaminų - kraustausi ir kraustausi. Gal tokia
mano karma?
Po skyrybų su pirmuoju vyru grįžau į Mažeikius ir pradėjau dirbti dailės
mokytoja. Tuo pat metu Klaipėdos universitete studijavau edukologiją.
Tačiau po septynerių metų mokykloje pasijutau tokia išsekusi, kad
pedagoginio darbo atsisakiau. Tada sutikau būsimąjį antrą vyrą Baironą.
Jis dirbo „Mažeikių naftos“ bendrovėje, kurią valdė amerikiečiai. Po
metų draugystės už jo ištekėjau. Daug tada Mažeikiuose dirbo
užsieniečių - britų, amerikiečių, kurie žvalgėsi į lietuves. Daug
moterų ir merginų už jų ištekėjo, dauguma porų iki šiol puikiai gyvena.
- Kuo lietuvės sužavėjo užsieniečius?
- Gal kad buvo kitokios? Jos ir valgyti pagamins, ir namus sutvarkys.
Amerikietės, britės - emancipuotos. Vos susipažinus, jau pirmą dieną,
Baironas prasitarė norintis su savo žmona skirtis, nors tarp mūsų jokios
meilės nebuvo. Sakė, į Lietuvą važiavęs tik norėdamas atitolti nuo
šeiminių problemų.
Vieną dieną susipažinome, kitą - jis man paskambino, ir nuo to laiko
kiekvieną dieną skambina jau aštuonerius metus. Kad ir kur būtų -
Afrikoje, Honkonge, Amerikoje... Mano vyras - nuostabus, tarp mūsų
labai stiprus ryšys.
Beje, amerikiečiai labai gerbia moteris. Jeigu moteris, pavyzdžiui,
sėdi vyrų kompanijoje ir atsistoja išeiti, jie irgi atsistoja. Dauguma
vyrų vaikšto į soliariumus, darosi manikiūrą, labai rūpinasi savo
išvaizda. Ir mano vyras taip daro, man tai labai patinka. Džiaugiuosi,
kad mano sūnus Simonas ima iš jo pavyzdį ir yra amerikietiško tipo
vaikinas. Dėmesiu lepina savo draugę ir man, jei kur nors užtrunka,
būtinai žinutę parašo.
- Kaip klostėsi jūsų meiles romanas? Juk buvote skirtingi žmonės.
- Iš pradžių su Baironu bendravau tik norėdama patobulinti savo anglų
kalbos žinias. Beveik pusmetį į pasimatymus su juo nešdavausi žodyną.
Jei kurio žodžio nežinodavau, atsiversdavau žodyną, pasižiūrėdavau ir
pasakydavau. Buvo labai juokinga. Taip mums besišnekant sužinojau, kad
jis kilęs iš Luizianos valstijos, kad yra pusiau ispanas, pusiau
prancūzas.
Mūsų vestuvės įvyko Mažeikiuose. Buvo kuklios - susirinko tik draugai
ir artimieji. Metus gyvenome Mažeikiuose, daug keliavome po Europą.
Kai „Mažeikių naftą“ nupirko Rusijos įmonė „Jukos“, vyrui siūlė
pasilikti dirbti, bet jis jau buvo gavęs keletą darbo siūlymų - tarp jų
ir į Honkongą.
- Kodėl pasirinkote būtent Honkongą?
- Baironas - aukštos kvalifikacijos darbų saugos specialistas.
Gyvendamas Lietuvoje vis stebėdavosi, kad čia į darbų saugą žiūrima pro
pirštus. Jo paveikta net kiaušinienę namie kepu su akiniais, kad
riebalų į akis neįtikštų. (Juokiasi.)
Gavęs siūlymus į Indiją, Egiptą ir Honkongą, niekaip negalėjo
apsispręsti. Sykį vakare grįžtu namo, įsijungiu televizorių, o ten rodo
pažintinį filmą apie Honkongą, kurį pristato aktorius Jackie Chanas.
Taip susižavėjau jo pasakojimu, kad paskambinau vyrui į darbą ir
pasakiau: „Važiuojame į Honkongą“. Pasakė: „Gerai“. Ir išvažiavome.
Buvo 2003-ieji.
Prieš išskrisdami Mažeikiuose nusipirkome butą - kad turėtume kur
grįžti. Per tris savaites atlikome puikų remontą, apstatėme naujais
baldais ir išskridome, nors buvo gaila viską palikti. Vyrui, beje,
labiau nei man - mane jau traukė Honkongas. Dešimtokas sūnus Simonas
dar vieną persikraustymą sutiko kaip neišvengiamybę. Atskridę į
Honkongą įsikūrėme - viename iš Honkongo gyvenamųjų rajonų.
Gyvename 16-ajame aukšte, vidutinio aukščio pastate. Tolumoje matyti
daugybė 60 ir 100 aukštų dangoraižių, kurie naktį sukuria beprotišką
efektą. Iš mūsų gyvenvietės į miestą sekundžių tikslumu kursuoja
autobusai, kurie nemokamai veža iki metro stoties. Paskui elektriniai
viršgarsiniai traukiniai pristato į bet kurią Honkongo vietą.
Sūnus baigė „American International School“ ir nors aukštuosius mokslus
jis galėjo tęsti Honkonge, užsimanė mokytis tik Lietuvoje. Tuo metu
vyras gavo kvietimą padirbėti Afrikoje, tad su Simonu apsisprendėme
grįžti į Vilnių. Gaila, kad dėl savo noro studijuoti Lietuvoje sūnus
turėjo daug problemų - aukščiausiais balais Honkongo mokykloje
įvertinto jo atestato Lietuvoje nenorėjo pripažinti. Bet jis
nepasidavė, įstojo į ISM ir dabar yra vienas geriausių šio universiteto
studentų.
- Bet grįžkime į Honkongą, apie kurį sklando legendos...
- Honkongas - milžiniškas miestas, kuriame įsikūrę garsiausių pasaulio
kompanijų biurai. Jis - kaip tarpininkas tarp Rytų ir Vakarų. Dauguma
Vakarų verslininkų ryšius su Kinija užmezga tik per Honkongo
verslininkus. Ten viskas vyksta tiksliai taip, kaip numatyta. Jei į
kokią nors įstaigą tau pasakė ateiti tam tikrą valandą, būk tikras, kad
gaišti neteks nė minutės - viskas bus sutvarkyta. Įstaigose, bankuose
žmonių daug, bet eilės juda labai greitai. Visur stovi žmonės, kurie
visus konsultuoja, viską reguliuoja. Neįsivaizduoju kitaip - juk ten
gyvena 6 milijonai žmonių ir dar svečiuojasi 2 milijonai turistų.
Šalia buvusios sūnaus mokyklos yra J.Chano biuras. Vis ruošiuosi užeiti
paprašyti autografo, bet iki šiol neprisiruošiau. (Juokiasi.) Honkonge
aktorius J.Chanas labai gerbiamas. Jis negaili pinigų labdarai,
sergantiesiems AIDS, daug daro miesto labui. Štai kokią J.Chanui reklamą
padariau. (Juokiasi.)
- Kaip sekasi bendrauti su vietiniais? Ar jie linkę draugauti su
užsieniečiais?
- Negaliu sakyti, kad užsieniečių nemėgsta. Tiesiog mes jiems - kitos
kultūros žmonės. Pabendraus maloniai, ką nors papasakos, bet ir viskas.
Todėl daugiau bendrauju su užsienietėmis. Tik kad joms rūpi vien
„šopintis“. Kita vertus - ką veikti? Dauguma neturi vizos,
leidžiančios dirbti. Aš irgi dirbti nesiveržiu - patinka tvarkyti
namus ir didžiąją laiko dalį skirti kūrybai. Be to, dažnai grįžtu į
Lietuvą arba vykstu į JAV, o koks darbdavys norės tokio darbuotojo?
- Sakei, kad Honkongas primena Lietuvą, nes ten labai dažnai lyja.
- Taip, bet net lyjant po miestą galima vaikščioti nesušlapus - virš
visų pėsčiųjų viadukų, šaligatvių yra stogeliai. Jie gelbėja nuo
kaitrios saulės, o lyjant - nuo lietaus. Skėčiais irgi visi dangstosi
ne tik nuo lietaus, bet ir nuo saulės. Butai ten labai brangūs, o
kambariai - labai maži.
Ir dar - honkongiečiai išprotėję dėl fengšui. Namai statomi ir butai
įrengiami remiantis fengšui specialistų patarimais. Prieš pradėdami
statybas, firmų vadovai kviečia fengšui specialistą, kuris nusprendžia,
kur palikti angas langams, durims, angas nematomam drakonui perskristi.
Nė viename name nerasi ketvirto, trylikto, keturiolikto aukštų ir buto
numerių. Keturi kiniškai skamba kaip „mirtis“, taigi šis skaičius ypač
nemėgstamas. Užtat „aštuoni“ - puikus sėkmės skaičius. Honkongiečiai
nedovanoja skintų gėlių, nes pagal fengšui tai - mirusios gėlės. Jas
dažnai pakeičia dirbtinėmis. Pagyvenusi Honkonge savo buto Mažeikių
balkone sykį prikaišiojau dirbtinių gėlių, o kaimynė stebėjosi, kodėl
jos taip ilgai žydi. (Juokiasi.)
- Atrodo, ten gyvena idealūs žmonės. Gal vis dėlto jie ką nors daro
ne taip?
- Vos atvažiavusi į Honkongą stebėjausi, kodėl honkongiečiai per gatvę
bėga net tada, kai užsidega raudona šviesa. Net pamaniau, gal čia
reikia eiti per gatvę degant raudonam, ne žaliam signalui. Gal jie
nebrangina gyvybės? Paskui sužinojau, kad labai daug honkongiečių
nusižudo - iššoka iš dangoraižių net šeimomis. Religija jiems tai
leidžia, nes mirtis, pagal senąjį kinų tikėjimą, sielą išlaisvina iš
žemiškų vargų.
- Ar svetimoje aplinkoje, dangoraižių apsuptyje, kyla noras piešti?
- Deja, dangoraižiai neįkvepia. Ten dar labiau pasiilgstu Lietuvos
miškų ir kalvų... Nežinau, kiek Dievas man davė talento, bet negaliu
netapyti, nepiešti, nors parodų surengiau vos penkias, ir visas -
Mažeikiuose. Labai nedrąsiai tai darau. Savo darbus parodyti kitiems
žmonėms man prilygsta apsinuoginimui. Kaip dauguma dailininkių moterų,
mėgstu tapyti gėles, paukščius. Prieš pradėdama darbą niekada
neplanuoju siužeto, jis atsiranda savaime. Tarytum pasąmonė vedžioja
ranką.
- Tikriausiai pasąmonė atgamina vaizdus, matytus tenykščiuose meno
renginiuose, galerijose?
- Kol negyvenau Honkonge, labai domėjausi kinų kultūra, bet pagyvenusi
toje aplinkoje, matyt, jos persisotinau. Todėl naujame bute Honkonge
kiniškų kūrinių nebėra. Tiek budizmas, tiek kinų menas man svetimas,
nors pripažįstu jo svarbą žmonijos meno raidai ir žaviuosi senųjų
menininkų meistriškumu.
Pradėjau lankyti juvelyrikos kursus, kur susipažinau su inde Rafat. Ji
- musulmonė iš Mumbajaus, moderni moteris, nors vaikšto galvą
apsirišusi skarele. Ji - mano mokytoja ir aš ją labai gerbiu.
Pasikalbame internetu, viena kitai siunčiame savo kūrybos nuotraukas.
Honkongas labai didelis, kasdien į svečius viena pas kitą
neprilakstysime. Kartu su vyru apsilankome krikščioniškoje Kalvarijų
bažnyčioje. Bibliją čia skaito ir jos tiesas aiškina krikščionis
pastorius indas. Į bažnyčią prisirenka visokių tautybių žmonių, visiems
labai įdomu išgirsti apie Lietuvą. Dauguma apie ją išgirsta pirmą
kartą.
Honkongas - tautų katilas. Čia labai daug užsieniečių - atvykėlių iš
Filipinų, Vietnamo, Afrikos, Australijos, paveikslų pilnų meno galerijų.
Honkongiečiai paveikslus noriai perka, nes domisi kitokia kultūra. Kinų
darbus, kuriamus tradicine technika, dažniausiai perka užsieniečiai.
Honkonge gausu talentingų, nuostabių dailininkų, kuriančių Vakarų meno
stiliumi. Didelė tauta pagimdo daug talentų.
- Ar jau išmokai piešti kinų maniera? Gal samdei kiną mokytoją?
- Labai žavi tradicinė kinų tapyba, tik nemanau, kad man reikia jos
mokytis. Menininkui labai svarbu išgryninti, rasti savo stilių.
Dar geriau, jei gali įlieti ką nors nauja, nors menotyrininkai teigia,
kad naujos meno srovės sukurti nebeįmanoma. Taigi lieka tik tobulinti
individualų tapybos braižą.
Nors jau perkopiau keturiasdešimt, dar esu ieškojimų kelyje ir
tikriausiai jame liksiu. Ieškojimai - labai malonus procesas,
suteikiantis prasmės viskam, ką darai.
- Gal išmokai skaityti kinų hieroglifus?
- Žinau keletą hieroglifų, moku keletą buityje dažnai vartojamų žodžiu,
galiu kiniškai pasakyti savo adresą taksistui. Kinų kalba labai
sudėtinga ir įdomi. Teko matyti baltaodžių, laisvai kalbančių kiniškai.
Keistai atrodo. Puikiausiai galima skaityti tekstą nemokant tarimo, tik
žinant simbolio reikšmę.
Kol kas nejaučiu poreikio mokytis kinų kalbos, bet ką gali žinoti?
Sunku rasti mokytoją, kuris užsieniečius mokytų kinų kalbos, užtat
nepaprastai daug norinčiųjų mokytis angliškai.
Viena anglė švietimo darbuotoja siūlė išlaikyti specialų egzaminą ir
dėstyti anglų kalbą mokykloje, nors aš ir nemoku kinų kalbos. Dar
galvoju.
- Ką veiki ilgais lietingais Honkongo vakarais?
- Patinka siūti, megzti. Numezgu megztinį, pasiuvinėju, aplikuoju ir
... kam nors dovanoju. Kartais pavaikštau po didelius prekybos centrus,
nors to vengiu. Labai mėgstu japonų ir vietinių dizainerių rūbus. Jie
sukirpti taip įdomiai, kad negaliu atsistebėti išradingumu.
Nepasakyčiau, kad labai žaviuosi vardiniais vakarietiškais rūbais -
atbaido jų kainos. Man nepatogu vilkėti suknelę, kainuojančią tiek, kad
už tuos pinigus Kinijos kaimas galėtų pragyventi visą mėnesį.
Sugalvojus Honkonge apsipirkti, net ir keliaujant metro prireiks visos
dienos. Ten turėti mašiną - didžiulė prabanga, nes išlaikyti ją labai
brangu: brangios automobilių statymo vietos, garažai. Honkongas -
buvusi britų kolonija, todėl vairas yra dešinėje automobilio pusėje.
Dėl to bijau važiuoti. Vyras neseniai perlaikė vairavimo egzaminą, bet
vengia vairuoti, į darbą jį veža vairuotojas. Vis prisimenam, kaip sykį
Mažeikiuose viešėjęs draugas britas vis išvažiuodavo į priešingą kelio
pusę.
- Ar honkongiečių šeimoms galioja vieno vaiko taisyklė?
- Honkonge nedraudžiama turėti daugiau nei vieną vaiką, todėl keturi
vaikai šeimoje - ne naujiena. Vidurinės ir aukštesnės klasės
honkongiečiai dažniausiai turi dvi žmonas - pirmąją ir antrąją, nors
įstatymai tai draudžia. Kinų vyrams dėl to kyla nemažai problemų, nes
seksualumą skatinanti medicinos industrija ten tiesiog klesti.
Kiekvienoje vaistinėje yra skyrius, kur pardavinėjami preparatai vyrų
potencijai didinti. Vidutinio sluoksnio Honkonkgo moterys dažniausiai
dirba, o vaikus augina ir namų ruoša rūpinasi tarnaitės, dažniausiai -
filipinietės.
Savaitgaliais jos palieka namus ir išeina į miestą ilsėtis. Miega
parkuose ant suoliukų, kerpasi plaukus, valgo, bendrauja, linksminasi.
Man jų gaila, bet dauguma jų savo šalyje gyveno taip prastai, kad toks
gyvenimas Honkonge joms - kaip rojus. Sykį su vyru svečiavomės pas
vieną milijonierių, kuris aprodė savo namus ir tarnaitės kambarį. Jis
toks mažytis, kad ten telpa tik gultas, ir yra toks žemas, kad mergina
negali atsistoti - į jį turi įropoti. Man, idealistei, tai sunkiai
suvokiama. Kaip galima šitaip elgtis su žmogumi? Tėvai mane mokė visai
kitokių dalykų, tremtyje vargo, badavo, prarado sveikatą, bet žmones
mylėjo.
- Ar vyras žino tavo šeimos istoriją?
- Taip. Ir už tai mane labai gerbia. Ir jo šeima gerbia, su manimi
bendrauja labai nuoširdžiai. Vis ragina apsigyventi Amerikoje. Labai
gerai sutariu su savo anyta. Kadangi abi mes - buvusios mokytojos,
randame bendrą kalbą: ji pasakoja apie Amerikos mokyklą, aš - apie
Lietuvos. Iki šiol jaučiuosi „šiek tiek mokytoja“, nes mūsų namuose
Honkonge gyvena mokykloje besimokantis septyniolikametis vyro sūnus
dvynys iš jo pirmosios santuokos.
Dvejus metus padirbėjęs Afrikoje, Nigerio naftos gamykloje, Baironas
grįžo į Honkongą, pasirašė naują kontraktą ir įsidarbino elektros
gamykloje. Jei nepatiks, darbo ieškos kitur. Tokie žmonės kaip jis
vadinami „international workers“, gyvena kaip kareiviai - nuolat mėtomi
po „karštus taškus“. Važiuoju su juo kartu ir dėl to nesigailiu.