Iš tiesų žemas ir sodrus dainininkės balsas daugeliui primena Patricios
Kass, Tinos Turner dainavimą, o pati Vita jau tapo geidžiama elito
vakarėlių dainininke. „Dievas tokį davė, ir aš juo džiaugiuosi“, -
maloniu, sodriu balsu ištaria V.Rusaitytė, prieš kelerius metus
(neatsitiktinai!) laimėjusi ir seksualiausios Žemaitijos merginos
titulą.
Prieš metus Vitai suėjo trisdešimt, o dievinamam jos ir Skirmanto
Sasnausko (garsus džiazo atlikėjas trombonininkas, Lietuvos muzikos ir
teatro akademijos docentas. - Red.) sūneliui Simonui - vieneri.
„Tai buvo nuostabus sutapimas, kuris nepasikartos. Užtat tokią fiestą
iškėlėme!“ - juokiasi daili moteris. Nuostabiausia, kad ši šventė
įvyko Vilniaus priemiestyje, naujame poros name, kurį Vita vadina
išsipildžiusia savo svajone ir kurią mylimai moteriai padėjo įgyvendinti
jos sutuoktinis - garsusis džiazmenas S.Sasnauskas.
- Iš pradžių papasakok, kaip atsidūrei džiazo pasaulyje, paskui - kaip
ištekėjai už Skirmanto.
- Apie Skirmantą pakalbėsime vėliau, o apie džiazą galiu pasakyti
tik tiek, kad čia atsidūriau keistai - juk mokykloje buvau matematikė.
Matematikos olimpiados, prizinės vietos man buvo įprasta. Bet vis tiek
svajojau dainuoti. Atsimenu - veda mama į darželį, o aš klausinėju:
„Mama, o kokie stojamieji egzaminai į akademiją?“ Supratusi mano
ketinimus, mama sako: „Vitute, dainininkas - tai ne profesija...“
Bet gyvenimas viską sudėliojo taip, kad būdama dešimtokė mečiau mokslus
vidurinėje ir atsidūriau tuometėje Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje
muzikos mokykloje.
Mokiausi dirigavimo, skaityti partitūras, klausytis orkestro, o kai
atėjo laikas rinktis, pasinėriau į džiazą. Kadangi studijuoti džiazą
buvo galima tik Klaipėdoje, teko palikti Vilnių.
Mano vokalo mokytoju tapo Steponas Januška, Džiazo katedros vedėjas buvo
Vytautas Grubliauskas. Jie - profesionalai, o aš labai gerbiu
profesionalus. Visokia muzika man gera, jeigu atliekama profesionaliai,
iš visos širdies. Labai mėgstu klasiką - netgi norėjau tapti
operos dainininke, bet pasirinkau džiazą.
Man patinka džiazo atmosfera. Džiazmenai - demokratiško mąstymo.
Neatsitiktinai ir mano vyras - džiazmenas. (Juokiasi.) Dabar džiazo
vokalo jau galima mokytis ir Vilniuje. Vilniaus kolegijoje kaip tik
dėstau džiazo vokalą. Džiaugiuosi, kad po visų dainų dešimtukų,
žvaigždžių duetų jaunimas labai noriai renkasi muziką. Tik kad daugelis
nori studentauti, bet ne rimtai studijuoti.
- Bet neatrodo, kad studentaudama pati buvai labai rimta - net
įsipainiojai į seksualiausios Žemaitijos merginos rinkimus.
- Kadangi juos organizavo gera mano draugė, žinojau, kad viskas bus
gerai. Kad nebus nusirenginėjimo, vulgarumo, o į klausimus turėsiu
atsakinėti įdomiai ir subtiliai. Atrankiniai turai vyko visoje
Žemaitijoje, paskui vyko finalas. Visas finalo dalyves dažė, puošė šios
srities profesionalės, o man, studentei, tai buvo gera sceninė pamoka.
Išrinkta nugalėtoja dovanų gavau kelionę į Paryžių - meilės miestą.
Bet paaiškėjo, kad ta kelionė - vienam asmeniui, tad su organizatoriais
susitariau, kad jie prizą pakeistų į pinigus, kuriuos investavau į
muzikos studijas, ir labai tuo džiaugiuosi.
- Ar po šitų rinkimų drąsiau jauteisi scenoje?
- Scenoje tada nebuvau naujokė. Būdama pirmame kurse su studentų
diksilendu nuolat koncertuodavome populiariame Klaipėdos klube
„Kurpiai“, nuo trečiojo kurso dainuodavau su savo dėstytojais.
Paskui buvo Klaipėdos džiazo festivalis, keli tarptautiniai džiazo
konkursai. Iš jų svarbiausi - Suomijoje vykęs džiazo festivalis „Lady
Summertime“, Klaipėdos džiazo vokalo konkursas „Jazz voice“, Latvijoje
- „SONY Jazz Stage“, Estijoje - „Nomme Jazz“ , kuriuose buvau
pripažinta nugalėtoja.
Bet tie festivaliai - toks išbandymas! Kai eini į tokią garbingą
sceną, o tave vertina tokia autoritetinga komisija, tiek nervų pakloji,
kad paskui pagalvoji - ar verta?
Didžiausias mano projektas „Sambossa“, į kurį pakvietė Skirmantas. Jis
su grupe grojo, aš kūriau aranžuotes, muziką, dainavau. Pirmą kartą šią
programą atlikome prieš dvejus metus Birštono džiazo festivalyje.
Atsimenu - jau laukiausi Simuko. Išėjau į sceną, Simukas, kaip sako
aukštaičiai, mano pilve „sėdž“ ir abudu dainuojame... Vaikas gimė labai
muzikalus, bet toks jautrus, kad net negalime vesti į darželį - turime
samdyti auklę.
- Dar vienas tavo „vaikas“ - dainų albumas „Kokia graži diena“. Kiek
jam skyrei jėgų ir laiko?
- Tai - mano autorinis darbas, debiutas. Skirmanto paskatinta, muziką
ir eiles jam sukūriau pati. Stengiausi rašyti šviesią muziką,
prasmingas eiles, kurios tiktų pasirinktam žanrui. Pavyzdžiui, dainos
„Ką?“ žodžiai idealiai tiko regio ritmui. Dainos „Vakare, vakare“,
„Pesimisto dainelė“ - humoristinės, nes mėgstu žiūrėti į besišypsančius
žmones - matyt, esu užsikrėtusi žemaitišku charakteriu.
Šviesią ir melodingą dainą „Kokia graži diena“ su Skirmantu parašėme
apie mūsų sūnelį Simuką, nes kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką
jaučiame, kaip mums gera gyventi.
Po šio albumo pristatymo Lietuvos televizijoje supratau, kad ne veltui
dalyvavau džiazo konkursuose - nejaučiau baimės, o į sceną ėjau
žinodama, ką pasakyti. Galų gale - padainuoti, dovanoti gerą nuotaiką.
Specialiai šiam pristatymui buvau sukūrusi šokius, kurių mokytis pas
savo choreografę Gražiną važinėjau net į Klaipėdą.
Visas albumo dainas įdainavau pati, Skirmantas pritarė ne tik trombonu,
bet ir dūdmaišiu, lamzdeliais. Džiazo pasaulyje jis yra pelnęs daugybę
apdovanojimų. Paprasčiau - jis tiesiog Skirmantas Sasnauskas.
- Kaip jautiesi šalia tokio džiazo grando?
- Labai gerai. Ieškant tinkamo žodžio, kuris gultų į eilutę, išreikštų
nuotaiką, labai praverčia jo patarimai. Ir tokių pastabų, tokios
svarios kritikos iš nieko kito nesulaukčiau. Parašau dainą ir nežinau,
ar ji gera - juk neturiu trečios akies ar trečios ausies. Ta „akis“ ir
yra Skirmantas. Jis pirmas išgirsta viską, ką sukuriu.
Tiesa, kartais pasako: „Panešiokim, pagalvokim...“, tada tenka vėl
sėsti prie natų. Ieškodama įkėpimo mėgstu išvažiuoti į gamtą,
pasivaikščioti prie jūros.
- Betgi tą jūra tu palikai...
- Tikrai nebūčiau palikusi, jei ne Skirmantas... Jį prieš keletą metų
sutikau Panevėžyje, per Teatro dienos minėjimą. Jį pamačius per kūną
perbėgo šiurpuliukai. Taip iki tol man nėra buvę.
Greitai tarp mūsų užsimezgė ryšys, kuris nenumaldomai stiprėjo. Kaip
tik baigiau studijas Klaipėdoje, grįžau į Vilnių, po pusmečio draugystės
apsigyvenome kartu, o po devynių mėnesių susituokėme.
Skirmantas už mane vyresnis šešiolika metų, bet metų skirtumas mums
nerūpėjo.
- Bet jis anksčiau turėjo šeimą. Nebijojai, kad judu persekios
praeitis?
- Iš pirmos santuokos, kuri truko dešimt metų, jis turi suaugusią
dukterį - 22 metų Ievą, su kuria labai gražiai sutariame. Su kita
moterimi jis irgi bendravo ilgai, bet gražiai išsiskyrė. Ką padarysi -
tai labai žmogiška. Bet vyras nepalieka moters, su kuria sutaria, be
to, visi turime teisę siekti gyvenimo pilnatvės. Įdomus dalykas - pagal
Zodiaką esu Vėžys. Kažkur perskaičiau, kad moteriai Vėžiui labai tinka
vyras Jautis. Pradėjus bendrauti nudžiugau, kad Skirmantas yra dvigubas
Jautis - gimęs ne tik Jaučio mėnesį, bet ir Jaučio metais. Vis
prisimenu, kad Vėžiui su Jaučiu gyventi gera. Ir iš tiesų mums labai
gera.
- Sugrįžusi į Vilnių Klaipėdą išbraukei iš savo gyvenimo?
- ... bet jai išsaugojau labai daug sentimentų. Pirmiausia - jūrai,
gaiviam orui. Vilniuje įprasta jausti išmetamųjų dujų smogą, o iš
Klaipėdos jį išpusto vėjas. Gal todėl ją taip mėgsta muzikantai ir
atlikėjai? Net posakiai ten specifiniai, sakoma: „Ką čia vėjus šneki?“
Man patinka, kad ten nėra žiemos - sniegas čia iškrito, čia ištirpo...
Žemaičiams viskas - „veini jouka“. Tiesa, atvažiavusi į Klaipėdą iš
pradžių to humoro nesupratau, bet mokytis buvo smagu. Iki šiol ten liko
gerų studijų draugų, nors kurso draugai, baigę džiazo vokalą, esame tik
aš ir Vilius Tarasovas. Kiti „nubyrėjo“, išėjo akademinių atostogų.
Džiazo studijos sunkios, iš tiesų yra ką veikti.
- Dabar gyveni Vilniaus užmiestyje. Iki šiol tave traukia gamta?
- Su Skirmantu dirbame mieste, o gyvename užmiestyje. Tokio gyvenimo
privalumus pajuntu pasukusi mašiną paneriu Žaliųjų ežerų link.
Pavažiuoju truputėlį, ir rūpesčiai lieka mieste.
Beje, nuo kūrybos neatitrūkstame. Namuose turime įsirengę mažą
studijėlę. Pusė jos išklijuota veidrodžiais - kad galėčiau repetuoti
šokių judesius, kita pusė - „muzikinis kampas“, kuriame dirbame
pasikeisdami su Skirmantu.
Kada kuriu? Dienomis, naktimis. Kūryba neklausia, kuri valanda, kuri
diena. Kai pagauna įkvėpimas, galvoju tik apie kūrybą ir jaučiuosi kaip
nėščia... Atsipalaiduoju prie židinio, kurį vadinu antra įgyvendinta
gyvenimo svajone ir kurios nedrįsdavau garsiai įvardinti. Esu šąlantis
žmogus, vilnonės kojinės ir pūkinė antklodė buvo geriausios mano
draugės. Dabar geriausiu draugu tapo židinys. (Juokiasi.)
Tai, kad gyvename nuosavame name, - Skirmanto nuopelnas. Tik dėl
„jautiško“ jo užsispyrimo jį turime. Kai namas buvo statomas, mano
pilve augo vaikelis. Aplinka dar nesutvarkyta, užtat Simukui vasarą yra
daug vietos žaisti.
Mums mūsų namai labai mieli, nes juos įrenginėjome iš širdies. Labai
padėjo draugas dizaineris Vaidas Stankauskas - braižė, projektavo,
patarė, kur ką įrengti. Labai norėjome medinių grindų - ir jas turime.
Virtuvėje norėjome koklinių plytelių - jos irgi yra. Baltos svetainės
akcentu tapo medinės lubų sijos. Židinys irgi inkrustuotas medžiu.
Mediniai laiptai veda į palėpę, kur yra mano „suknelinė“...
- Kiek joje suknelių, batelių?
- Oi, nesuskaičiuočiau! Nesu puošeiva ir gyvenime, ne scenoje, mėgstu
atrodyti paprastai, bet koncertų būna visokių, užtat suknelių irgi turiu
visiems atvejams. Labiausiai mėgstu juodą spalvą, klasikinį siluetą,
kurį neseniai pakoregavo susitikimai su dizainerėmis Jolanta Talaikyte,
Liuka, Jolanta Rimkute ir Ieva Ševiakovaite.
Turėjau pripažinti, kad jos išmano savo darbą ir ne šiaip jų darbai
vertinami. Labai patiko J.Talaikytės sukurtas berniukiškas, „gavrošo“
stilius - balti marškinukai, raudonos kelnių petnešos ir tokios pat
spalvos kepurėlė - iš karto „prilipo“.
- Tai reiškia, kad nesi išdidi S.Sasnausko dama?
- Ne, nors ją galiu suvaidinti. (Juokiasi.) Nuo vaikystės buvau
pasiutusi, vis lankstydavau su berniukais. Kai lankiau darželį, mamai
nuolat teko klausyti skundų: „Jūsų dukrelė sumušė mano sūnelį...“.
Galbūt taip norėjau išreikšti save? Man būtinai reikėdavo kaip nors
sužibėti. (Juokiasi.)
Mūsų šeimos moterys - visos tokios. Mama - matematikė programuotoja,
sesuo Deimantė - nepaprastų gabumų žmogus. Vunderkindas. Matematikos
daktarė, dirba investicijų banke Londone. Ištekėjusi už matematiko
vokiečių profesoriaus, kaip ir ji - tikro „galvočiaus“. Kelerius
kartus per metus sesuo su vyru mus aplanko, kuris, kaip visi lietuvaites
vedę užsieniečiai, labai myli Lietuvą.
- Daug sportuoji. Tai irgi darai namuose?
- Ne. Vaikštau į sporto klubą, kur treniruotėms vadovauja patyrę
treneriai. Dainuojant tenka daug šokti, o tai - didelis išbandymas,
todėl sportuoju, lavinu ištvermę. Anksčiau skaudėdavo nugarą, turėjau
kitokių sveikatos problemų, dabar jos beveik baigėsi. Tapo lengviau
gyventi. Nepavargstu taip greitai, kaip anksčiau, mano geresnė
nuotaika. Kūnas tapo instrumentu, kuris manęs neapvilia.
- Esi ne tik dainininkė, bet ir žmona, mama. Ką veiki, kai
nekoncertuoji?
- Mėgstame su Skirmantu virtuvėje pasikuisti - esame gurmanai. Vasarą
prižiūrime sodą, kuriame auga dvi obelys - viena tokia, kita - kitokia
bei keletas pušelių, kurios vis primena, kad esame Sasnauskai („sosna“
- išvertus iš rusų k. - „pušis“. - Red.).
Kad prieš Kalėdas nereikėtų pirkti eglutės, ją pernai pasodinome prie
namo ir labai apsidžiaugėme, kad prigijo.
- Dienos jau ėmė ilgėti. Ar galvojai, kaip pavasarį papuoši aplinką?
- Esu labai impulsyvus žmogus - jeigu į ką nors pasineriu - tarkime,
į lysvę, manęs iš jos paprastai neišprašysi. Bet jeigu jau
išsikrapštysiu dėl kokio nors koncerto, ilgai negrįšiu... Tiesą sakant,
pirmą kartą rankas į žemę sukišau todėl, kad mūsų Simonėlis labai mėgsta
krapus. Padariau lysvelę ir pasėjau krapų. Vasarą abudu laistydavome,
jis pats jų prisiskindavo. Paskui prisipirkau medinių kelmukų,
sukroviau juos vieną ant kito ir įsirengiau gėlyną. Skirmantas
juokiasi, kad pastačiau Gedimino pilį.
- Atskleisk bent vieną savo geros nuotaikos ir grožio paslaptį.
Tarkime, ką mėgsti valgyti?
- Labiausiai patinka aštrus, saldžiarūgštis maistas. Bandelių
nevalgau. Viena iš mano grožio paslapčių - atsisakyti bandelių.
(Juokiasi.) Kalorijų skaičiavimais netikiu, pripažįstu lietuvišką
maistą. Labai mėgstu retkarčiais atsipjauti skanios šoninės ar rūkytų
lašinukų ir skaniai sukrimsti. Tiesa, nepamiršti po to pasportuoti,
nusišypsoti...
- Bepigu šypsotis, turint vyrą S.Sasnauską... O gal atvirkščiai -
nelengva, turint omeny jo gerbėjas?
- Taip, taip - dėl vyro man pasisekė. (Šypsosi). Tiesa, buvo laikas,
kai jau gyvenome kartu, bet jo aplinkos moterys manęs nenorėjo
pripažinti. Buvo tokių, kurios sveikindamosi su Skirmantu manęs
stengdavosi nepastebėti. Tik pamačiusios, kad mūsų ryšys stiprėja,
mudviejų vaikelis auga, susitaikė. Man jų buvo savotiškai gaila, nes
jos nenorėjo pripažinti gyvenimo tokio, koks jis yra. O jis yra gražus.
Ir nebūtinai rožėmis klotas.
Su Skirmantu mus sutuokė brolis pranciškonas Julius Sasnauskas. Ir
sūnelį jis krikštijo, ir už tai jam esame dėkingi. Bet labiausiai
dėkingi esame Povilui Jaraminui, kuris mudu pakvietė į tą lemtingą
koncertą Panevėžyje... Skirmantas po jo man padovanojo rožę, ir tarp
mūsų užsimezgė ypatingas ryšys. P.Jaraminui už tai jau padėkojome, jis
tapo mūsų santuokos liudininku.
Beje, dėl komplimentų... Gražiausias komplimentas man, žinoma,
pasakytas Skirmanto. Birštono džiazo festivalyje, kur su juo atlikome
„Sambossa“, jis pasakė: „Man su tavimi buvo gera ir scenoje...“
Devintas dangus buvo per žemai, palyginti su tuo, kur atsidūriau.