Nuo tragiškos nelaimės Egipte prabėgo beveik trys savaitės, bet Jurbarke gyvenantys Vaninai dar negali ramiai kalbėti apie patirtą siaubą.
Autobusas su 24 turistais važiavo iš Šarm El Šeicho kurorto į Jeruzalę. Dauguma keliautojų buvo Rusijos piliečiai. Į Šventąją žemę vyko ir du lietuviai.
Kraupi avarija, įvykusi vėlų gruodžio 22-osios vakarą Sinajaus pusiasalio pietuose, netoli Dahabo miesto, iškart nusinešė septynių rusų ir ukrainiečių gyvybę. Dar viena moteris mirė ligoninėje. Kiti turistai patyrė įvairių traumų. Vaninai atsipirko vidutinio sunkumo sužeidimais.
„Kai susimąstau, kad avarijoje žuvo kas trečias autobuso keleivis, per kūną nubėga šiurpuliai. Tai, kad mes likome gyvi, vadinu stebuklu ir brangiausia Kalėdų dovana“, - sakė keturiasdešimtmetis Š.Vaninas.
***
Mintis sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus Egipte kilo 39 metų Danguolei.
Draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ konsultantai Vaininai ir užpernai žiemą ilsėjosi šioje architektūros lobių turtingoje šalyje.
Tuomet jie daug kaitinosi saulėje, maudėsi, tad nespėjo aplankyti garsiojo Karalių slėnio bei vieno iš septynių pasaulio stebuklų - faraonų piramidžių.
Šiemet šventes Šarūnas norėjo sutikti Lietuvoje. Pora įsigijo bilietus į Šiaulių arenoje per Kalėdas rodytą miuziklą „Paryžiaus katedra“.
Bet Danguolė įtikino vyrą pakeisti planus. Kai gruodžio 13 dieną moteriai sukako 39 metai, ji paprašė vyro dovanų kelionės į Egiptą. Š.Vaninas negalėjo atsakyti žmonai, su kuria darniai gyvena 23 metus.
Miuziklo bilietus pora padovanojo bičiuliams, o patys iš turizmo agentūros „Travel Man“ nusipirko dvylikos dienų kelionę į Šarm El Šeichą. Į Šiaurės Afriką jurbarkiečiai išskrido gruodžio 20-ąją.
***
Jau kelionės pradžioje Vaninams ėmė nesisekti. Likimas siuntė įspėjamuosius ženklus, bet keliautojai jų nepaisė.
„Pirmiausia aštuonioms valandoms buvo atidėtas lėktuvo skrydis. Į jį įlipę vienas gavome 13a, o kitas - 13b vietas. Tada žmonai juokais tarstelėjau: „Pradžia visai nebloga“, - pasakojo draudimo konsultantas.
Iš Šarm El Šeicho oro uosto į trijų žvaigždučių viešbutį „Tropicana Tivoli“ pora atvyko jau sutemus.
Vakarieniaudami viešbučio restorane sutuoktiniai įsivaizdavo, kokį įspūdį jiems padarys kraštovaizdžiai, mąstė apie lauktuves namiškiams.
Šįkart Vaninai nusiteikė ilsėtis aktyviai.
Jie planavo kelias keliones: į Egipto sostinę Kairą, Jeruzalę ir Petrą.
Kitądien jurbarkiečiai susitiko su „Travel Man“ atstovu gidu Tomu, kuris pateikė ekskursijų sąrašą. Vaninai jas užsisakė būtent iš Lietuvos atstovo, o ne vietos agentūrų. Jie žinojo, kad lietuvio siūlomos ekskursijos brangesnės, bet manė, kad šitaip keliauti saugiau.
Pora girdėjo, kad „gatvinių“ turizmo kompanijų autobusai seni, o vairuotojai - nepatyrę.
„Sakiau Tomui: „Mokėsime, kiek reikia. Svarbu, kad būtų saugu“. Gidas aiškino, jog vyksime su rusų turistais, ir pažadėjo, kad problemų nekils“, - pasakojo Šarūnas.
***
Dviejų dienų kelionė į Jeruzalę ir Jordanijos miestą Petrą porai kainavo po 410 dolerių (po 1000 litų).
Išvykti jie turėjo kitą dieną.
„Prieš Kalėdas nutarėme aplankyti Kristaus gimtinę, giminėms parvežti religinių atributų. Taip pat svajojome pamatyti pamirštą nabatėjų miestą Petrą, o grįžę - pabūti prie Gizos piramidžių. Pastaroji kelionė kainuotų 100 dolerių (apie 245 litus)“, - kalbėjo D.Vanina.
Sutartu laiku lietuviai, iš viešbučio pasiėmę maišelį su vakariene ir nuėję prie autobuso, išvydo seną kinų gamybos transporto priemonę.
Nemaloniai nustebinta pora iš pradžių nutarė įsitaisyti priekinėje sėdynėje, bet arabas gidas rusiškai burbtelėjo, esą tai - jo vieta.
Tuomet lietuviai atsisėdo antroje eilėje už gido. Netrukus D.Vanina, lyg ką bloga nujausdama, įkalbėjo vyrą persėsti dar tolėliau. Jiedu įsitaisė maždaug ties autobuso viduriu.
„Greta buvo didelis langas ir avarinis išėjimas.
Tuomet pamaniau, kad avarijos atveju būtų daugiau galimybių likti gyviems“, - kalbėjo Danguolė.
Kai autobusas pajudėjo, Šarūnas, kažkada dirbęs autobuso vairuotoju, išgirdo, kaip apačioje kažkas ėmė įkyriai dunksėti. Susidarė įspūdis, kad tarp autobuso ratų įstrigo akmuo.
„Apie gedimą pasakiau vairuotojui ir gidui. Pirmasis nereagavo, o gidas numojo ranka: „Jei nepatinka, persėskite kitur“, - pasakojo Šarūnas.
Jis su žmona liko savo vietose.
Vos autobusas išriedėjo iš Šarm El Šeicho, gidas pranešė, kad per tris valandas reikės įveikti net 320 kilometrų.
„Apėmė nerimas. Jaunystėje parlėkiau iš Vilniaus į Jurbarką per dvi valandas. Žinau, kaip tai rizikinga“, - net nusipurtė Šarūnas, prisimindamas, kaip vairuotojas tamsoje didino greitį.
Kelias buvo tuščias, bet už langų tvyrojo tamsa.
Autobusas lėkė dykuma tai didindamas, tai posūkiuose mažindamas greitį.
Jauna rusė paklausė apie saugos diržus - jai pasidarė baisu. Autobuse jų nebuvo. Tada mergina persėdo į autobuso galą ir garsiai meldėsi.
Viena moteris gidui liepė sutramdyti rizikingai vairuojantį arabą. Tačiau gidas atšovė, kad vairuotojas žino, ką daro. Jis pats iš autobuso priekio perėjo į galą, ten ėmė burkuoti su jaunomis rusaitėmis.
Jau po avarijos paaiškėjo, kad 52 metų vairuotojas tik neseniai buvo pradėjęs vairuoti autobusą.
***
Autobusui skriejant per smėlingą ir uolėtą Sinajaus dykumą, atrodė, kad šis žemės lopinėlis niekam negalėtų sukelti skausmo. Tačiau čionai daug kariauta: žygiavo faraonų, Aleksandro Makedoniečio, Napoleono armijos.
Ši vieta, kur žmonės patyrė daug kančių ir liejo kraują, - paženklinta prakeiksmais. Bet lietuviai neįtarė nieko bloga.
Nuo kelionės pradžios praėjo maždaug valanda ir Šarūnas išsitraukė filmavimo kamerą, pasiskolintą iš savo brolio. Danguolė prašė vyro įamžinti žvaigždėtą dangų.
Š.Vaninas, įamžinęs žvaigždes, pasuko įjungtą kamerą į priekį ir nepatikėjo savo akimis - stabdomas autobusas persisuko ir įlėkė į priešpriešinę eismo juostą. Šarūnas išgirdo, kaip žmona sušuko: „Laikykis“. Jis paleido iš rankų kamerą ir įsikibo į metalinį turėklą.
Autobusas virto gal du, o gal tris kartus. Pažiro stiklai.
D.Vanina ir keli keleiviai išlėkė per langą. Šarūnas laikėsi turėklo, bet, blaškomas lyg tuščia skardinė maitojamame autobuse, jis nesitikėjo išvengti mirties.
Staiga autobusas atsitrenkė į uolos šoną ir sustojo. Variklis dar kurį laiką ūžė, bet netrukus nurimo ir iš visų pusių pasklido aimanos.
Š.Vaninas, šaukdamas žmoną vardu, apgraibomis jos ieškojo autobuso griaučiuose.
Danguolė neatsiliepė. Vyras sunerimo, kad žmona žuvo.
Tuo metu D.Vanina prisispaudusi prie dykumos žemės laukė, kol viskas nurims. Moteriai siaubingai skaudėjo petį, buvo sunku kvėpuoti.
Danguolė meldėsi, kad tik autobusas neužsiliepsnotų. Ji suprato, kad vyras liko jo viduje.
***
Netrukus Š.Vanino akys priprato prie tamsos.
Mėnulio šviesa išryškino išblaškytus žmonių kūnus, aplink mėtėsi drabužiai, maistas.
Nuo kraupaus vaizdo Šarūnas elgėsi kaip ištiktas šoko. Vyras net nejuto, kad jo vidaus organai stipriai sutrankyti. Klupinėdamas jis vaikščiojo po nusiaubtą teritoriją.
Jis matė senutę, kuri dar prieš akimirką ramiai snaudė susirangiusi ant dviejų sėdynių. Sukniubusią moterį buvo užgulęs autobuso šonas.
Priekyje Šarūnas išvydo prie vairo sustingusį ir krauju paplūdusį vairuotoją. Vėliau paaiškėjo, kad jis liko gyvas.
Už kelių žingsnių Š.Vaninas pastebėjo šviesiaplaukę moterį, kuri su savo sutuoktiniu gulėjo šalimais, veidais į žemę, iki juosmens prispausti autobuso.
***
Tvyrojo kraujo, dulkių ir iš kiauro bako tekančių degalų kvapas.
Šarūnas išgirdo merginą rusiškai šaukiant: „Padėkite, esu po priekiniu ratu“. Riksmas nurimdavo ir po kelių sekundžių vėl pasigirsdavo.
Š.Vaninui atrodė, kad jis pateko į pragarą. Nejausdamas net savo paties skausmo, vyras avėdamas vieną batą šlitinėjo aplink autobusą.
Keliolikos metrų spinduliu driekėsi dulkių ir smėlio debesis. Graužė akis ir gerklę.
Tarp išmėtytų daiktų Šarūnas rado mineralinio vandens butelį. Atkimšęs jį visą išgėrė.
Lietuvis negalėjo patikėti, kad dar visai neseniai šie linksmi turistai, kupini svajonių, amžiams užgeso arabų krašte.
Paėjęs dar kelis žingsnius Šarūnas atpažino autobuso gale gulintį sumaitotą maždaug trisdešimties metų vyro kūną.
„To jauno vyro man labai gaila. Jis keliavo su savo žmona. Jiedu neseniai susituokė. Jo žmonai lūžo stuburas. Kai ligoninėje moteris sužinojo apie vyro žūtį, prašė nedaryti operacijos, nes nenorėjo gyventi“, - už galvos susiėmęs kalbėjo Š.Vaninas.
Savo žmoną Šarūnas rado gulinčią keliolika metrų nuo sudužusio autobuso.
Į avarijos vietą atvykus gaisrinei bei greitosios pagalbos automobiliams, gelbėtojai iš metalo vadavo mirusiųjų ir gyvųjų kūnus.
Mergina, ilgai šaukusis pagalbos, pagaliau buvo ištraukta iš po priekinio autobuso rato. Per avariją ji neteko kojos.
Žuvusieji ir sužeistieji buvo nuvežti į Dahabo miestą, kuris buvo vos už dešimties kilometrų.
„Važiuojant buvo labai tvanku ir karšta. Mane pykino. O vairuotojas vėl kaip pasiutęs lėkė didžiuliu greičiu“, - kalbėjo jurbarkietis.
Žuvusieji buvo palikti vietos lavoninėje, o sužeistieji, suteikus būtinąją pagalbą, nuvežti į Šarm El Šeicho tarptautinę ligoninę.
„Važiuojant į Šarm El Šeichą Šarūnas ir jauna rusė gulėjo ant neštuvų. Jiems buvo prijungtos lašinės. Vyrui įtarė vidinį kraujavimą, o mergina gulėjo be sąmonės. Aš sėdėjau šalia vairuotojo ir maldavau važiuoti lėčiau“, - graudinosi pasakodama apie nelaimę Danguolė.
***
Atsidūrusios ligoninėje avarijos aukos po akimirkos norėjo iš jos pabėgti. Tualetuose ropojo dideli tarakonai, o vanduo iš čiaupo atrodė kaip juodoji arbata.
„Prausiausi tuo vandeniu, nes mano akys buvo pilnos smėlio“, - sakė Šarūnas.
Nukentėjusiuosius žemino arabų medikų lupikavimas.
Kai rentgeno kabinete Danguolei peršvietė sumuštas vietas ir užsiuvo dešinės kojos žaizdą, vienas personalo darbuotojas pasakė: „Mokėk penkis dolerius, jeigu nori vežimėliu būti nuvežta į palatą“.
Šitoks cinizmas lietuvę šokiravo ir ji atkirto, kad pati nueis.
Šarūną apžiūrėję medikai nenustatė vidinio kraujavimo, tik stiprų vidinių organų - ypač inkstų, kepenų - sumušimus.
„Atrodė, kad viduriai išsibarstę po visą kūną. Kai gydytojas suleido vaistų, skausmas šiek tiek aprimo“, - kalbėjo pašnekovas.
Šarūnas paskambino į Lietuvos ambasadą Egipte ir paprašė pranešti artimiesiems, kad jie - gyvi.
Nors ligoninėje nukentėjusiuosius maitino, Š.Vaninas neįstengė nieko praryti - pilvas nuo sumušimų išsipūtė tartum būgnas, vyrą nuolat pykino.
Atlikę vienkartinę apžiūrą vietiniai medikai į traumuotus turistus numojo ranka.
Kad ligoninėje neišgyveno aštuntoji nelaimės auka, Vaninai sužinojo prieš pat išskrisdami į gimtinę.
„Tikriausiai mirė moteris, su kuria gulėjau vienoje palatoje.
Ji visą laiką vėmė ir dejavo. Tai prarasdavo, tai atgaudavo sąmonę. Kviečiau gydytojus, bet jie sakė: „Jai viskas gerai“.
Kartais medikai patikrindavo nukentėjusiosios jautrumą - pasukdavo ranką, koją. Jie ne iš karto pamatė, kad jos ausis atplyšusi. Atsinešę adatą ir nenuskausminę ją siuvo.
Moteris vaitojo, bet jie tęsė savo darbą ir džiaugėsi, kad ligonė reaguoja į skausmą“, - pasakojo lietuvė.
Šarūnas matė, kaip moters, patyrusios stuburo traumą, duktė medikų maldavo padėti motinai.
Tačiau jai buvo atkirsta, kad šiuo metu gydytojas miega ir nevalia jo trukdyti.
Tarp suaugusių turistų buvo ir dvylikametis, į kelionę vykęs su motina. Jie smarkiai nukentėjo ir gulėjo prijungti prie aparatūros.
Š.Vaninas neteko amo išgirdęs, kaip vienas arabas, žvilgtelėjęs į laikrodį, pareiškė be sąmonės gulintiems žmonėms: „Penktą valandą turite sumokėti už gydymą, antraip išjungsime aparatus“.
Kiti mažiau nukentėję turistai nesėkmingai bandė aiškinti arabui, kad tie žmonės negali sumokėti, nes guli be sąmonės ir nekalba.
„Pirmą kartą išvydome vietą, kur nėra nei Dievo, nei žmoniškumo. Pamatę tiek daug siaubo, nutarėme kuo greičiau bėgti iš tos ligoninės. Parašėme gidui Tomui žinutę, kad parvežtų mus į viešbutį“, - sakė Danguolė.
Lietuvis gidas grąžino sutuoktiniams pinigus už tragiškai pasibaigusią išvyką.
„Gidas Tomas, iš kurio pirkome kelionę, sakė, kad jei ją būtume užsisakę pas vietinius, pas mus nebūtų atėjęs ir rūpinęsis“, - teigė Danguolė.
Sutuoktiniai davė lietuviui gidui pinigų, kad šis nupirktų jiems lauktuvių į namus - arbatos, kvepalų.
***
Rusijos turistai, neiškentę netvarkos Šarm El Šeicho tarptautinėje ligoninėje, susisiekė su savo šalies ambasada. Kitą dieną po nelaimės iš Maskvos atskrido žurnalistai bei keliolika gydytojų. Šie medikai apžiūrėjo visus nukentėjusius turistus, taip pat - ir lietuvius.
Ligoninėje praleidę apie 18 valandų, Vaninai iš jos ištrūko gruodžio 23-iosios vakarą.
Prieš tai lietuviai susimokėjo ligoninės išlaidas - 625 JAV dolerius (apie 1,5 tūkst. litų).
„Įkainiai tiesiog pribloškė. Man du kartus statė lašinę ir suleido vaistų nuo skausmo, o žmonai siuvo žaizdą ir padarė kelias rentgeno nuotraukas“, - stebėjosi Š.Vaninas.
Autobusas, patekęs į avariją, priklausė vietos agentūrai „New Panorama RTK“.
Šios firmos darbuotojai visiems sužeistiesiems po avarijos išdalijo šortus ir marškinėlius.
Egipte šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, po kurio paaiškės, ar ši turizmo agentūra atsakys už įvykusią nelaimę, ar išvengs atsakomybės.
Vaninai abejoja, ar vietiniai vežėjai atsakys už tragedijos pasekmes. Avarijos vietoje liko jurbarkiečių filmavimo kamera, drabužių.
Atgauti savo daiktų sutuoktiniai nesitiki.
Š.Vaninas įsitikino, kad Egipte išsiruošti į ekskursiją autobusu tolygu žaisti rusišką ruletę su užtaisytu ginklu: niekada nežinai - liksi gyvas ar žūsi.
„Po nelaimės supratau, kad nėra labai svarbu, ar ekskursijas pirksime gatvėje, ar iš savo šalies atstovo. Pastaruoju atveju tiesiog daugiau sumokama tarpininkui“, - su apmaudu kalbėjo Šarūnas.
Jis mano, kad avaringumas ten sumažės, kai civilizuotų valstybių turizmo agentūros turės savo autobusus ir vairuotojus.
Keliaujantiems po Egiptą turistams Šarūnas patarė drausminti patrakusius vairuotojus. Jei galėtų atsukti laiką, Š.Vaninas ne tik griežtai kalbėtųsi su vairuotoju, bet, jei reikėtų, net panaudotų fizinę jėgą.
***
Sutuoktiniai į Lietuvą grįžo pirmą Kalėdų vakarą.
Iš Vilniaus oro uosto Vaninai savo automobiliu važiavo ne į namus, o į Kauno klinikas. Šarūnas po kelionės jautėsi blogai.
Jurbarkiečiams medikai atliko tyrimus, suleido vaistų. Švintant turistai pasiekė namus. Juos pasitiko 23 metų ir 17 metų sūnūs. Kelias dienas sutuoktiniai nesikėlė iš lovos.
Šarūnas tikino, kad ši nelaimė neatbaidė nuo kelionių.
Vaninai planuoja po kelerių metų vėl nuvykti Egiptą ir pagaliau pasigrožėti piramidėmis.
„Nelaimė pakeitė požiūrį į gyvenimą. Dauguma išgyvena dėl ekonominės krizės, o mums tai - tik smulkmena“, - tikino Š.Vaninas.
Per Naujuosius metus Šarūnas ir Danguolė išgėrė po taurę šampano ir vienas kitam palinkėjo geros sveikatos ir darnos šeimoje.
„Kai prarandi sveikatą, daug kas netenka prasmės“, - įsitikinusi D.Vanina.
Svetur patirta nelaimė sutvirtino jurbarkiečių šeimą.
„Kai radau žmoną gyvą, pamaniau: „Su šia moterimi tikrai gyvensiu iki savo gyvenimo pabaigos“, - patikino Šarūnas.