Taupyti — ir madinga, ir ekologiška

„Gal iki šiol ir išlaidaudavau, bet tikrai ne per daug, todėl nelabai ką galėsiu sutaupyti. Niekada nepirkau labai brangių daiktų, drabužių. Kai užsimanau ko nors originalaus, einu į išparduotuves. Netoli Halės turgaus yra mano mėgstama išparduotuvė „Pelenės sapnas“, kurioje randu visko: ir striukių, ir rankinių, ir sijonų. Nesibodžiu ten užeiti. Turiu tokią silpnybę. Kiekvienas žmogus jų turi. (Juokiasi.)

Kaip verslininkė turėčiau sakyti, kad moterys eitų į mano parduotuvę, o ne vaikščiotų po išparduotuves, bet iš tiesų ten pasitaiko gerų daiktų. Pati renkuosi tik geros kokybės. Sunkiais laikais reikia rinktis geros kokybės daiktus. Verčiau jų turėti mažai, bet geros kokybės, o ne daug, bet prastų. Taip ir pasireiškia taupymas.

Ypatingų sunkumų, krizės ženklų dar nepajutau, ir tie, kurie apie juos šaukia, mane jau erzina. Kodėl iš anksto keliama panika? Panikuodami krizę prisišauksime dar greičiau. Šaukiame apie ją jos dar nepatyrę. Kai ji ateis, tada ir taupysime! Vis prisimenu buvusią Rusijos krizę. ištvėrėme ir nieko nenutiko. Nemanau, kad dabar nutiks kas nors tragiška.

Jeigu, neduok Dieve, krizė užsitęstų, tikrai ištverčiau — rūbų turiu nemažai, jeigu pritrūkčiau, nusimegzčiau — moku megzti. Namuose seniai taupome. Vyras Dalius — labai ūkiškas, užtat beveik visur šviečia ekonomiškos elektros lemputės. Vienu metu veikia tik vienas televizorius, kurio pasižiūrėti susirenkame viename kambaryje. Taip ne tik taupiau, bet ir smagiau. Dėl taupumo atsisakėme dujų katilo, pasistatėme malkomis kūrenamą „buržuiką“ ir visai neblogai pasišildome.

Tik mano automobilis per didelis — ryja daug degalų, neekonomiškas. Mielai iškeisčiau jį į mažiuką, tik kas šiais laikais pirks? Užtat važiuoju lėtai — taip taupau benziną. Kelionių, koncertų ar spektaklių atsisakyti neketiname. Kaip kvietėme draugus ir gimines į svečius, taip ir kviečiame. Ir patys pas juos vaikštome. Jeigu bendravimo su žmonėmis atsisakysi, kas liks?

Nerimauju tik dėl verslo. Kai prieš dešimtmetį atidariau savo parduotuvę, kaip tik buvo Rusijos krizė. Daug kas sakė: „Ką darai, juk viskas bus blogai“. Tuo metu į priekį ėjau tik iš entuziazmo, nieko apie verslą nežinojau, bet iki šiol man sekasi. Nežinau, kaip bus, bet kaip nors gyvensime — gyvi į žemę juk nesulįsime. Po kurio laiko, tikiu, vėl bus geriau“.

„Sakote, krizė? O aš džiaugiuosi, kad pagaliau baigsis tas beprotiškas puikavimasis brangiais daiktais, drabužiais, pamiršus, kad pačios ką nors įdomaus galime kurti — megzti, siūti, nerti. Iki šiol pirkome sintetinius džemus, kinų prekes ir jomis labai džiaugėmės. Nuvertinome savo galimybes.

Suknelė atstojo draugę, deimantai — draugą, kelionė buvo galimybė taškytis pinigais... Norėdamos visa tai turėti turėjome daug dirbti, o šeima, draugai jautėsi nuskriausti. Manau, dabar viskas bus gerai — atsigręšime į amžinąsias vertybes, artimuosius. Galų gale prisiminsime natūrinius mainus. (Juokiasi.)

Niekada neišlaidavau. Visada stengiausi ką nors sukurti, pasidaryti, pasigaminti. Jeigu galiu, maistą stengiuosi ruošti tik namuose. Tai man — didžiulis malonumas, prabanga, dvasios šventė. O jeigu dar ir namiškiai įvertina, džiaugiasi! Valgyti kavinėse nepatinka ir todėl, kad jaučiuosi dvasiškai apvagiama — sumoku daug, o gaunu labai prastai.

Daug metų kuriu papuošalus, aksesuarus, pirštines, rankines. Labai mėgstu jais keistis su draugėmis. Vienai juokais sakau, kad laukiu meto, kai ji vėl neturės pinigų ir, kaip prieš dešimt metų, vėl kurs eglutės puošmenas. Jas ji kūrė neturėdama pinigų nupirkti, bet iki šiol tas puošmenas saugau kaip didžiulę brangenybę.

Žinoma, pirkimas ne visada — blogis. Pirkdami kažkam padedame išlaikyti darbo vietas, šeimas. Užtat raginu pirkti lietuvių menininkų darbus, jų kūrinius, kurie pasimeta tarp kinų šlamšto. Kitaip talentingi žmonės degraduos ir išmirs.

Taupyti pradėkime nuo smulkmenų — nenaudokime vandens be reikalo, neišleiskime šilumos per langus, nepirkime plastikinių maišelių, turėkime medvilninį. Jis ne tik ekologiškas, bet ir madingas. Per dieną sutaupysime kelis litus, bet per mėnesį — oho kiek išeis.

O dėl dovanų... „Pamiršęs“ artimųjų, draugų gimtadienius nesutaupysi, o tik nuskriausi save, prarasi ryšį su brangiais žmonėmis. Kas bus, jei neteksi darbo? Kas padės? Tik draugai. Jau vien tuo, kad pabus su tavimi. Jeigu visi sėdėsite be darbo, gal šaus į galvą geniali mintis ir įkursite savo įmonę?

Sunkumai žmones suartina, atsiranda bendrumo jausmas. Kiekviena krizė skatina sukurti ką nors nauja. Atsiranda naujų nišų, tik reikia atidžiai stebėti situaciją. Svarbiausia, kad krizės nebūtų šeimoje. Jeigu neteksi artimųjų meilės, tada ir pajusi didžiąją krizę“.

„Kol kas krizė manęs nepalietė, bet informaciją apie ją renku. Iš kaimynės sužinojau, kaip tris dienas prasimaitinti viena vištos kulšimi. Pirmą dieną kulšį reikia virti penkiolika minučių, išimti iš puodo ir įdėti į šaldymo kamerą. Į sultinį pridėti daržovių, išvirti sriubą ir ja maitintis dvi dienas. Trečią dieną kulšį išvirti su daržovėmis ir suvalgyti. Kaimynė nebijo jokių krizių, nes seniai šitaip gyvena. Kad būtumėte girdėję, kokį pamokslą ji man išrėžė pamačiusi, kad perku brangų tualetinį popierių, nors šalia buvo pigesnio! Viena draugė pamokė, kaip prisukti vandenį unitazo bakelyje. Dar kita papasakojo, kaip su šeima vakarais sėdi viename kambaryje, kad nereikėtų žiebti dar vienos lemputės, ir man taip liepė daryti...

Esu atvira siūlymams, kaip man, nežinančiai, kiek kainuoja duona, pienas, sutaupyti. Taip sakau ne todėl, kad puikuojuosi, o todėl, kad skaičiai man kelia paranoją. (Juokiasi.) Labai norėčiau, kad krizės laikotarpiu šalia atsirastų vyras, kuris taptų mano gyvenimo vadybininku. Jei neatsiras, pati susitvarkysiu. Vis pagalvoju, kad krizinių laikotarpių mano gyvenime buvo labai daug. Bet ištvėriau juos nežinodama, kad tai — krizė.

Žodis „krizė“ man asocijuojasi su žodžiais „krizenanti mergina“.

Brangių daiktų niekada neturėjau. Brangiausias daiktas — mašina. Reikia — ir važiuoju: laukia renginiai, kuriuos turiu vesti. Pastebėjau, kad firmos jau taupo, užtat pavieniai žmonės į krizę kol kas spjauna — svarbu, kad būtų linksma. Kaip sako rusai, jei mirti, tai — su muzika. Filmuojuosi televizijoje, su teatro kolektyvu statau naują spektaklį. Darbų — marios, todėl jokia krizė man nebaisi.

Kaip visos moterys, turiu šeštą jausmą, todėl vasarą priviriau uogienių, tepsiu ant duonos ir valgysiu. Visada turiu atsargų karo ar draugų atvejui. Neseniai pusę kruopų atsargų išpyliau zylėms, kurias prie namų lesinu nuo spalio mėnesio. Kaip bus, taip, bet mano paukščiai krizės nepajus!

Neseniai peržiūrėjau spintos turinį, surinkau nereikalingus daiktus ir išvežiau daugiavaikėms šeimoms, kurioms jų prireiks. Geriau kaupkime dvasinį turtą, kurio nesudegina ugnis, nepavagia vagis, kuriam jokios krizės nebaisios“.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė