Jaukiame Kauno bute, į kurį iš Vilniaus savaitgaliais sugrįžta Seimo narė Dalia Teišerskytė, nėra darbo kambario. Kai 64 metų politikė parsiveža krūvą dokumentų, kuriuos turi peržiūrėti per kelias dienas, nešasi juos į miegamąjį.
Erdviame bute, kuriame prieš keletą dešimtmečių buvo filmuojamas televizijos serialas „Raudonmedžio rojus“, vis dar sklando meno dvasia.
Filmuojant šį serialą į kauniečių D.Teišerskytės ir jos vyro Anatolijaus Čupkovo butą buvo atgabenta antikvarinių baldų, pagamintų iš raudonmedžio, todėl šeima juokavo, kad gyvena rojuje.
Iš tikrųjų rojus buvo šių žmonių sukurta buveinė.
Šiemet trečią kartą išrinkta į Seimą politikė iš tikrųjų tėra viešnia šiame bute, nes didžiąją laiko dalį praleidžia Vilniuje.
Prieš rinkimus D.Teišerskytės vyras – buvęs „Žalgirio“ krepšinio ekipos žaidėjas ir verslininkas A.Čupkovas netgi ją įspėjo, kad išsikraustys iš namų, jeigu žmona vėl eis į politiką.
Šio grasinimo jis neištesėjo, bet moterį tai privertė sunerimti. Juolab ji jau mąstė apie skyrybas.
Tik nedaugelis D.Teišerskytės draugių žino, kad į jos telefoną kartais atskrieja SMS žinutės: „Ar žinai, kur tavo vyras?“
Į piktas apkalbas, kad atsirado varžovė, siekianti užkariauti jos vyro Anatolijaus širdį, parlamentarė stengiasi nereaguoti.
- Esate prasitarusi, kad gyvenant Sibire jums šamanė išpranašavo: senatvėje užklups stipri aistra ir trečią kartą ištekėsite. Ar tikite pranašystėmis? – pasiteiravau D.Teišerskytę.
- Iki aštuoniolikos metų augau Sibire, Irkutsko srityje. Kai man buvo penkiolika, sunkiai sirgau.
Mane gydė šamanė. Ji guodė, kad gerai gyvensiu, turėsiu namus, bet jei būsiu kiaulė ir bloga žmonėms, nusirisiu žemyn.
Iš tiesų šamanė man išpranašavo trečias vedybas ir ilgą gyvenimą iki 84 metų.
Ši pranašystė gali išsipildyti – dabar einu gatve ir jaučiu, kaip vyrai į mane atsigręžia.
Vadinasi, sugrįžau į jaunystę, sugrįžau į save, pagaliau išleidau naują poezijos knygą, sudariau novelių rinkinį.
- Ar tiesa, kad jūsų vyras Anatolijus susirado draugę? Juk jus pasiekė tokie gandai?
- Nuo tokių gandų nepasislėpsi. Iš pradžių mane ištiko šokas. Anatolijus man prisiekė, kad tai netiesa.
Manau, tai buvo vienos kaunietės kerštas. Nenoriu sakyti nei jos vardo, nei pavardės. Mes ją atleidome iš darbo.
Tą moterį aš pažįstu, nes ji mūsų šeimos bendrovėje „Gabija“ dirbo dešimt metų, – matyt, norėjo įgelti.
- Negi neėmėte šių apkalbų į širdį?
- Tokiu atveju nė viena moteris negali būti abejinga. Juk reikėjo apie tai klausinėti vyro, reikėjo mudviem aiškintis.
Bet nė kiek nebūčiau nustebusi, jeigu tai būtų tiesa.
Seime esu jau trečią kadenciją, praėjo aštuoneri metai, kai aš dirbu ne Kaune, o Vilniuje. Suprantu, kad mano vyrui gyventi vienam tikrai nėra saldu.
Ačiū Dievui, kalbos apie mano vyro klystkelius – tik gandai. Mano vyras greta jos atrodytų kaip senis. Vis dėlto jam – 65-eri, o jai – maždaug triskart mažiau.
- Manote, kad turite priešų?
- Jie man tebegelia, prieš rinkimus norėjo man prikrėsti eibių, bet jiems nepasisekė išskirti mūsų šeimos.
Anatolijus – šeimos žmogus, jis beprotiškai myli savo vaikus ir anūkus. Jis tarnauja šeimai.
Visos draugės man jo pavydi. Prieš ateidamos pas mane į svečius jos teiraujasi, ar bus Anatolijus. Jis yra labai dėmesingas.
- Ar jam nebūna liūdna, kai išvykstate į Vilnių?
- Jis pyksta, kai aš išvažiuoju. Jam nuobodu. Dabar mes susitarėme, kad jis dažniau atvažiuos pas mane į Vilnių, ypač kai jam pasidarys nesmagu ar liūdna.
Jis galės apsistoti pas mane Seimo viešbutyje.
Jis turi savo pomėgių, treniruojasi krepšinio veteranų klube, po to eina gerti alaus. Ką jam veikti vienam Kaune?
- Ar vyras jus pasveikino, kai laimėjote rinkimus į Seimą?
- Jis parnešė glėbį jurginų, bet didelio entuziazmo nerodė.
Anksčiau, kai aš grįždavau namo po darbo savaitės, rasdavau paruoštus pietus ar vakarienę ir pilną šaldytuvą maisto produktų. Dabar taip nėra.
Jis teisinasi: „Norėjai tokio gyvenimo – ir turėk“. Vis dar gludiname kampus.
Dėl mano darbo Seime per tuos aštuonerius metus ėmėme tolti vienas nuo kito.
Prieš rinkimus Anatolijus man pasakė: jeigu balotiruosiesi trečiai kadencijai, išeisiu iš namų.
- O kur jis ketino eiti?
- Gal kokią panelę susiras? (Juokiasi.)
Jis jautėsi vienišas. Aš negalėdavau jam skirti daug laiko, jis atsidūrė užribyje. Gal dėl to įsižeidė.
Dabar nutariau daugiau laiko praleisti namuose, daugiau bendrauti su savo vaikais ir anūkais.
Šiemet vasarą kartu su vyresnio sūnaus Lino šeima mudu su Anatolijumi vykome į Italiją, ten praleidome dešimt dienų.
Trys kartos po vienu stogu – ir jokių trinčių. Anatolijui buvo varžybos, jis daugiau laiko praleido su krepšinio veteranais, o mes su anūkais dairėmės po Italiją.
Kasmet per Kalėdas su vyriausiojo sūnaus Lino šeima vykstame į kokią nors kelionę, pavyzdžiui, Austrijoje ar Bavarijoje išsinuomojame namelį, visi kartu gyvename.
Mes nebijome krizės, ketiname ir toliau neatsisakyti kelionių.
Jau dvidešimt metų turime šeimos įmonę – grožio saloną. Manau, jis niekada nebankrutuos. Juk net per karą moterys kerpasi ir dažosi plaukus, darosi šukuosenas.
- Yra labai apsukrių moterų. Tokios „gelbėtojos“ taikosi į vienišus pasiturinčius vyrus. Juk tokia moteris norėjo pakenkti jums?
- Tos moters noras neva gelbėti mano Anatolijų buvo labai stiprus. Mes su Anatolijumi atvirai apie tai kalbėjomės.
Manau, jai labiau rūpėjo ne mano vyras, o jo piniginė, padėtis visuomenėje.
Nėra rimta ieškoti artimo ryšio su triskart vyresniu žmogumi, jau pensinio amžiaus.
Mano ir Anatolijaus santykiai dėl tokių apkalbų nenutrūko – manau, tik dar labiau sustiprėjo.
Mudu daug nugyvenome kartu – septynerius metus prieš vestuves ir 30 metų – po.
Pernai vasarį šventėme savo perlines vestuves, man vyras padovanojo perlų vėrinį. Tokią šeimą sunku išardyti.
Net jei tarp mano vyro ir kokios nors jaunos moters būtų įvykę kas nors rimta, aš dėl to nedaryčiau tragedijos.
Raskite tokį vyrą, kuris per trisdešimt metų nebūtų nuklydęs į šoną. Arba moterį.
Aš taip pat negalėčiau savęs vadinti šventąja.
Gyvenime būna visko – ir juodo, ir balto.
- Ką galvojate, kai sulaukiate anonimiškų SMS žinučių?
- Įsivaizduokite tokią situaciją – greta manęs sėdi Anatolijus, o aš gaunu telefonu žinutę: „Ar žinai, kur dabar tavo vyras?“
Vadinasi, kažkas manęs nemėgsta. Tokios žinutės – psichologinis šantažas, jų negali pamiršti.
Žinau, kad šiuolaikinės moterys yra kitokios nei mano kartos – joms rūpi tiktai stora vyro piniginė, todėl nėra sudėtinga kelias minutes užsimerkus pakentėti, kai vyrui to prireikia.
- Gandai apie vyro neištikimybę jūsų nepalaužė.
Atvirkščiai, jūs nutarėte labiau rūpintis savo grožiu, pastebimai sulieknėjote.
- Jau norėčiau sustoti, bet negaliu. Praėjusią savaitę netekau dar vieno kilogramo.
Kas mėnesį perku vis naujų drabužių, seni man nebetinka, jie ant manęs kabo kaip ant kaliausės.
Pusė mano garderobo jau atiteko mano draugėms, pusseserėms, dukterėčioms. Dėl mano lieknumo jos tik džiaugiasi.
Praėjusį pavasarį svėriau 96 kilogramus.
Pasidarė labai baisu, tai – didžiausias svoris, kokį aš savo gyvenime kada nors nešiojausi. Užtat dabar aš sveriu 74 kilogramus.
Esu aukšta, stambių kaulų, todėl tas svoris galbūt ir nelabai buvo matomas.
Bet jis man trukdė – ėmė skaudėti kelio sąnarius, jausdavau tingulį.
Kilogramai susikaupė labai greitai, nes valgydavau bet ką ir bet kur. Susitikimuose ar renginiuose parlamentarų niekas nevaišina bulvėmis su kopūstais – duoda sumuštinių ir pyragaičių.
- Gal buvo dar koks nors įvykis, paskatinęs keisti mitybos įpročius?
- Maždaug prieš pusmetį ėjau Seime iš valgyklos, pasižiūrėjau į koridoriuje kabantį veidrodį ir nustėrau – kokia atrodau baisi.
Aš sustorėjau, surambėjau, nebemačiau savo artimųjų, pasinėriau į darbo ir partijos reikalus.
Supratau, kad manęs, tos tikros sušalusios sibirietės, nebeliko – aš neberašiau eilėraščių, neleidau knygų, praradau gebėjimą kurti, improvizuoti.
Pajutau, kad visos mano dienos tapo viena į kitą panašios.
Nutariau atsigręžti į save, pradėti save mylėti.
Dėl antsvorio man būdavo nesmagu ir nusirengti pirtyje.
Sekmadieniais kartu su namiškiais mėgstu kaitintis saunoje, bet man pasidarė gėda rodyti savo kūną – sudribusį, subjaurotą celiulito.
Buvo dar vienas įvykis, paskatinęs pokyčiams.
Pernai balandžio 12-ąją regėjau keistą sapną. Jame mano motina įspėjo: mūsų šeimos laukia labai dideli išbandymai.
Iki šiol visi mano sapnai išsipildydavo, pavyzdžiui, esu susapnavusi savo brolio, taip pat – savo motinos mirtį.
Todėl ėmiau analizuoti ir šį sapną. Beje, ir astrologė Palmira Kelertienė man sakė, kad nuo pernai balandžio iki šių metų balandžio man – išbandymų metas.
Tiek skausmo, ligų, rūpesčių mano šeima nebuvo patyrusi per visus trisdešimt metų. Operacijos, ligos – sesers, anūkų, marčios.
Dar vienas svarbus įvykis, paskatinęs mane susiimti, atsitiko praėjus kelioms dienoms po to sapno. Aš gavau keistą SMS žinutę, man ją atsiuntė nepažįstamas žmogus. Jis rašė: „Tu esi ne ta, kurią aš pažinojau, privalai keistis“.
Supratau, kad turiu tausoti savo jėgas, negaliu jų švaistyti.
- Ar dėl antsvorio patyrėte kokių nors negalavimų?
- Svaigo galva. Kreipiausi į gydytoją – nustatė padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje.
Buvo ir tam tikrų problemų dėl galvos smegenų kraujagyslių, dėl to taip pat prastai jaučiausi. Gydytoja mane įspėjo, kad privalau susigriebti – mažinti apetitą.
- Kokios dietos jūs laikotės?
- Stebuklingos dietos nežinau. Svoris ėmė kristi savaime, nereikėjo didelių pastangų. Kai pradėjau save lepinti maudynėmis, masažu, ėmiau labiau rūpintis savimi, vėl tapau drąsia, pasitikinčia savo jėgomis moterimi.
Nevalgau to, kas man negražu.
Man svarbu, kad patiekalai atrodytų estetiškai.
Seimo valgykloje matau prikrautus puodus – man jie nekelia apetito.
Todėl ten daug nevalgau, man pietums užtenka lėkštės sriubos ir duonos riekelės.
Stengiuosi ir šaldytuve turėti kuo mažiau produktų. Niekada neinu į parduotuvę, jeigu esu alkana. Prieš vykdama į prekybos centrą pavalgau. Manau, tokios taisyklės turėtų laikytis visos moterys, siekiančios sulieknėti.
Namie visada turiu riešutų, razinų, sulčių, medaus, mineralinio vandens.
Jei labai noriu, išsiverdu košės, – tos, kurią pakanka užplikyti ar virti tik kelias minutes. Mėgstu varškės sūrį, juodą duoną.
Anksčiau ant riekės duonos tepdavau sviesto per pirštą, o dabar stengiuosi sviesto nevartoti.
Rečiau geriu ir kavą, verdu ją silpnesnę nei anksčiau.
Bet labai savęs nevaržau – kalorijų ir kąsnių neskaičiuoju. Manau, pernelyg liko mažai gyventi, kad galėčiau atsisakyti tokio malonumo.
- Turite sodybą. Gal ir ten plušėdama netekote daug kilogramų?
- Kai man buvo blogai, ir sodyboje pradėjau blogai jaustis.
Prieš aštuonerius metus Kauno rajone, Braziūkų kaime, nusipirkome buvusią pradinę mokyklą.
Septyni kambariai, yra sporto salė, keli ūkiniai pastatai.
Kūrėme dvarą, bet man tai jau atsibodo.
Pastaruoju metu nuvykusi į sodybą nebejausdavau džiaugsmo, tapau tarnaite.
Nuo ryto iki vakaro valydavau kambarius, ravėdavau daržus, virdavau valgyti.
Šiemet toje sodyboje lankiausi tik tris kartus, bet nieko ten nedirbau. Supratau, kad man tos sodybos ir nereikia, aš be jos išsiversiu.
Vis dažniau prisimenu ir savo brolio, grįžusio iš Sibiro, žodžius.
Kartą, pamatęs mano butą, jis atsiduso: „Sese, turi daug nereikalingų daiktų. Jie tau trukdo gyventi, iš tavęs išsiurbia energiją“.
Jis buvo teisus – jei per tris dienas neprisilieti prie kokio nors daikto, jis tampa nebereikalingas.
Todėl prasmingiau rūpintis ne buitimi ar daiktais, o savimi.
Šeštadieniais aš nevažiuoju ne tik į tą sodybą, bet ir atsisakau skaityti savo poeziją, tarkim, per renginius Zarasuose ar Akmenėje. Su vaikais, anūkais važiuojame į Birštoną, į baseiną.
Po maudynių valgome skanius pietus, bendraujame.
- Jums galima pavydėti energijos. Iš kur jos semiatės?
- Iš prigimties esu labai stipri. Iki 18 metų augau Sibire, sunkiai dirbau, siekiau mokslo.
Kai žmonės skundžiasi, kad dabar blogai gyvena, aš to nesuprantu. Man keista, kai kokia poniutė prisipažįsta, kad be šešis tūkstančius litų kainuojančios rankinės negali išeiti iš namų.
Mano dalia nelengva. Su mažu vaiku mane paliko pirmasis vyras. Neturėjau kur gyventi.
Neturiu teisės būti silpna, šeima gyvena pagal mano kompasą. Manau, ne kiekvienas vyras sugeba taip ištverti.
Kartais kildavo stiprių konfliktų, net kalbų apie skyrybas.
Mano dabartinis vyras Anatolijus kalbėdavo: pakaks su viršininke gyventi, noriu normalios žmonos.