Šlapio asfalto spalvos „Madza RX8“ nei išvaizda, nei galia, nei prestižu neprilygsta „Ferrari“. Bet 230 arklio galių „Mazda“ kupė, kaip ir „Ferrari“, vis tiek yra sportinė.
„Tikram sportininkui reikia sportinio automobilio, – nusijuokė garsiausio pastarųjų metų Lietuvos tenisininko R.Berankio treneris Remigijus Balžekas. – Tokį ir gavo gimtadienio proga – Kalėdų Senelis padovanojo“.
„Ne Kalėdų Senelis, – ginčija Ričardas, – o dėdė Remis“.
„Dėdė Remis“ – daugiau nei vien asmeninis treneris ir vadybininkas – patenkintas šypsosi.
Kai pernai birželio mėnesį R.Berankiui sukako 18-ka, pažadėjo auklėtiniui automobilį. Tokį, apie kokį Ričardas visada svajojo, – sportinį.
Todėl kai rugsėjį tenisininkas gavo vairuotojo pažymėjimą, drauge gavo ir mašinos raktelius.
„Gera, – įvertino R.Berankis, spustelėjęs greičio paminą. – Bet nelakstau gatvėmis, ne toks charakteris“.
Tas ramus charakteris, subtilus humoras ir domėjimasis viskuo, kas vyksta aplinkui, padėjo R.Berankiui pelnyti pasaulio teniso žvaigždžių pagarbą.
Dar 2007-aisiais pirmą kartą pasiūlęs perspektyviam lietuviui drauge pasitreniruoti, dabar R.Federeris nuolat kviečia jį į stovyklas.
Gandas apie neplepų, bet ir ne per tylų lietuvį, labai sparčiai kylantį teniso hierarchijos laiptais, treniruočių stovyklose pietaujantį ir vakarieniaujantį su R.Federeriu, greitai pasklido teniso pasaulyje.
Todėl kai Dohoje (Kataras) prieš kelias savaites gavo kvietimą pasitreniruoti su R.Nadaliu, nei Ričardas, nei jo treneris nenustebo.
„Tik turėjome atsisakyti, nes negalėjome keisti lėktuvo bilietų, – paaiškino R.Balžekas. – Bet, manau, dar pasitreniruosime Barselonoje – vasarį arba kovą“.
Treniruotės su tuo metu pirmąja pasaulio rakete R.Federeriu prasidėjo 2007-ųjų vasarą. R.Berankis tąsyk pateko į Vimbldono jaunių turnyro pusfinalį.
Pagrindines vyrų varžybas Vimbldone laimėjęs R.Federeris pasikvietė lietuvį į treniruočių stovyklą Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai).
„Kai nuvažiavome pirmąkart, rankos drebėjo ne tik Ričardui – man taip pat. Prabangi vieta, prabangūs aikštynai. Tačiau paskui pats R.Federeris pasakė: nusiraminkite, vyrai. Išgirdęs tuos žodžius Ričardas pradėjo žaisti atsipalaidavęs.
O šiemet jau ir Ričardo kitas lygis, net pavyko laimėti vieną setą prieš R.Federerį. Žinoma, jis turbūt turi dar keletą atsarginių pavarų ir labai norėdamas nebeleistų laimėti, bet žaidimas buvo geras ir naudingas“, – pasakojo R.Balžekas.
Kol treneris kalba, Ričardas neištaria nė žodžio. Perspektyviausias Lietuvos tenisininkas įpratęs, kad R.Balžekas šneka už jį. Kad tvarko jo reikalus, tariasi dėl treniruočių stovyklų, turnyrų, keičia lėktuvo bilietus, kad kartais teniso aikštėje tampa jo partneriu.
„Mes – šeima“, – juokiasi R.Berankis, patikliai žvelgdamas į „dėdę Remį“, pastaruosius penkerius metus lydintį jį visose klajonėse po pasaulį.
„Ir pamokas abu drauge ruošiate?“ – klausiu.
„Dabar jau nebe – laiko nėra“, – patikina R.Balžekas. Bet visai nesunku įsivaizduoti prie matematikos ar istorijos vadovėlių palinkusius tenisininką ir jo trenerį.
„Bandysiu laikyti egzaminus. Žiūrėsime. Tik kad labai neturiu kada mokytis, – neslepia Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos abiturientas R.Berankis. – Čia – kaip darbininkams. Jei visą dieną praleidi darbe, vakare nebesinori dar ir prie knygų sėdėti“.
Ričardas tiktai atrodo tylenis, nes trenerio nepertraukinėja iš mandagumo. Nes nuo vaikystės nuolankiai pasitraukdavo į šalį, kai būdavo kalbama apie jo gyvenimą, keliones, karjeros perspektyvas.
Bet kai prabyla, tyleniu pakrikštytas tenisininkas turi ką pasakyti.
Nerausdamas traukia per dantį trenerį, pasakoja apie skaitytas knygas, savo pomėgius, kurių tiek daug ir jie tokie įvairūs, kad net sunku suprasti, kaip jis viską spėja: „Mėgstu jodinėti, žvejoti, žiūrėti filmus, žaisti šachmatais, kortomis ir golfą“.
„Golfą jis žaidžia gerai. Labai gerai, – antrina R.Balžekas. – Ir aš žaidžiu, tik man iki Ričardo toli“.
Sadlbruke, šalia Tampos miesto Floridos valstijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra Teniso akademija, kuriai priklauso R.Berankis, ir Golfo akademija. Turėdamas laiko, Ričardas gainioja ne tik teniso kamuoliuką, bet ir mažesnį golfo.
Jeigu niekur nesinori, R.Berankis čiumpa knygą. „Pastaruoju metu daug skaičiau apie mafiją“. – „Krikštatėvį“? – „Jį – irgi“.
„Aš skaitau angliškai“, – R.Balžekas atsako paklaustas, ar skaito tas pačias knygas.
„Bet irgi apie mafiją“, – patikina Ričardas.
„Tai jau ne – tokias knygutes varčiau būdamas trejų metų, – prieštarauja Remigijus. – Neseniai skaičiau labai įdomią – „Paprastas planas“.
„Labai panaši į mafijos“, – savo laikosi Ričardas.
„Nėra nė trupučio panašumo“, – nenusileidžia Remigijus.
Dar smagesnis kitas ginčas. Apie muziką.
R.Balžekas: „Rička klausosi popso ir repo“.
R.Berankis: „Repo neklausau!“
R.Balžekas: „Pasižiūrėk, kiek repo įrašų turi!“
R.Berankis: „Matyti, kad treneris muzikos neišmano“.
R.Balžekas: „Baik tu, Eminemas ir Eminemas groja. Blogiausia, kad dar ir dainos žodžius moka“.
Ilgiausiai trunka diskusija, kur jie šventė Kalėdas, ir kur – Naujuosius. Kelionių tvarkaraštis toks sudėtingas, kad sunku atsirinkti.
Bet kuriuo atveju tai buvo Azijoje. Tvyrant alinamam karščiui. Be Kalėdų Senio, be eglės, be artimųjų, dviese susėdus jaukios vakarienės prabangiame restorane.
„Per šventes galime sau leisti“, – šypteli už Kalėdų vakarienę viename prabangiausių pasaulio viešbučių „Atlantis“ Dubajuje 300 JAV dolerių paklojęs R.Balžekas. Su auklėtiniu tada jis leido sau ir nealkoholinio alaus.
„O šiaip nieko išskirtinio ten nebuvo. Neužsisėdėjome, nes turiu laikytis režimo“, – sakė R.Berankis.
Lietuvoje jiedu beveik nebūna pastaruosius penkerius metus. „Bet mano namai vis tiek čia“, – patikina perspektyvus tenisininkas.
R.Berankio tėvų namuose Vilniuje karaliauja septynmetė katė Mikė, kuri pripažįsta tik vieną šeimininką – iš gatvės kažkada ją parsitempusį Ričardą. Ir Ričardas numylėtinės beveik nepaleidžia iš rankų. Tik tai pasitaiko labai retai.
„Pabūsime Lietuvoje apie pusę mėnesio“, – prieš savaitę dar aiškino R.Berankis, o kitą dieną su treneriu jau krovėsi lagaminus – planai netikėtai pasikeitė, nes atsirado galimybė startuoti turnyre Vokietijoje.
Jiedu nespėjo atsivalgyti cepelinų, paprasčiausių virtų bulvių, lašinių ar kumpio, kurių pasiilgsta keliaudami po tolimas šalis. Bet netrukus vėl ketina grįžti į gimtinę.
„Bus daug turnyrų Europoje, tad į Lietuvą dažniau užsuksime“, – paaiškina R.Balžekas. Jis daugiausia svarsto, į kurias varžybas geriausia važiuoti, jis rūpinasi finansais, kalbasi su R.Berankio agentais.
Kad dar bent žingsneliu priartėtų prie pasaulio teniso elito, pernai suaugusiųjų varžybose žaisti pradėjęs R.Berankis turi nemažai investuoti. Ne tik laiko ir darbo. Pinigų – irgi.
„Ričardui per metus reikia apie 700 tūkst. litų, – neslėpė R.Balžekas. – Tiek, jei nori neatsilikti nuo tų, kurie viską daro taip, kaip reikia. Jei sumažinsi – iš karto būsi žuvęs“.
Pinigų Ričardui skiria rėmėjai, nes, matyt, įžvelgia geriausių pasaulio tenisininkų penktajame šimtuke esančio lietuvio talentą.
Blaškytis po pasaulį jiems abiem nelengva. Ričardui gal lengviau, nes jis turi tikslą – žaisti tenisą. Jo nelaukia jokia mergina, o geriausiu draugu jau seniai tapo R.Balžekas, sugebėjęs Ričardui atstoti avarijoje žuvusį sūnų Aivarą.
R.Balžeko vyresnėlis Aivaras buvo geriausias R.Berankio draugas. Tačiau tragedija prieš daugiau kaip trejus metus iš Ričardo atėmė bičiulį, o iš R.Balžeko – sūnų.
2005-ųjų spalio 8-ąją greitkelyje, kertančiame Floridos valstijos miestą Boka Ratoną, kelkraščiu su draugais automobilį stumiantį A.Balžeką nušlavė stabdyti net nebandęs visureigis „Ford F350“.
Po šiurpaus įvykio atsigauti negalėjo ir R.Berankis, ir jo treneris.
„Pusmetį trypčiojome vietoje“, – neslėpė R.Balžekas.
Bet sūnaus netekęs treneris su auklėtiniu rado jėgų atsitiesti.
„Aivaras Ričardui buvo ir brolis, ir treniruočių partneris, ir draugas. Likimas atėmė sūnaus idealą, bet laikas gydo žaizdas.
Po bičiulio žūties Ričardas labai surimtėjo. Dabar sūnus labai sutaria su jaunesniuoju Balžekų sūnumi Arūnu“, – kalbėjo tenisininko tėvas Genadijus Berankis.
24 metų Arūnas Balžekas jau pats augina pustrečių metų sūnų Arną. Keliaudamas po pasaulį R.Balžekas anūko labiausiai ir pasiilgsta.
„Sveikas, Jemi“, – vaikiška kalba, dar neištardamas garso „r“ su grįžusiu seneliu pasisveikina jauniausias Balžekas ir puola prie dovanų kalno.
R.Berankis su R.Balžeku per pastarąsias Kalėdas nutarė apsieiti be dovanų vienas kitam.
Už pinigus nuperkami daiktai jiems nėra svarbiausi: „Svarbiausia – sveikata, noras, sėkmė. To linkime vienas kitam kiekvieną dieną“.