49 metų moteris ką tik grįžo iš Liverpulio, kur dalyvavo simbolinėje
programos „Europos kultūros sostinė“ teisių Vilniui perdavimo
ceremonijoje. Nors Europa šią žinią sutiko džiugiai, susidomėjusi, į
Lietuvą grįžusiai E.Bajorinienei ir toliau tenka kautis dėl
programos pinigų, idėjų, žmonių...
„Ši kova iš manęs pareikalavo visų psichinių, fizinių ir kitokių jėgų,
kurias per gyvenimą buvau sukaupusi. Palengvėjo tik per Naujuosius, po
programos atidarymo. Kadangi esu teatralė, teatrališkai mąstau, kaip
šitas kovas ateityje galėsiu pavadinti: komedija, tragedija ar
tragikomedija? Tereikia sulaukti metų pabaigos, kai įvyks programos
uždarymas ir viskas paaiškės“, - subtiliai juokauja E.Bajorinienė.
- Tautiečiai vis burnoja dėl Naujųjų naktį į orą „iššaudytų“
milijonų. O kaip programos atidarymo šventę įvertino užsieniečiai?
- Po Lietuvos vardo tūkstantmečio ir „Vilnius - Europos kultūros
sostinė“ programų atidarymo galiu pasakyti, kad tokio renginio su tokiu
milžinišku tarptautiniu atgarsiu Lietuvoje dar nebuvo. Reportažus iš
šventės Vilniuje transliavo per daugybė užsienio šalių televizijų. Iki
šiol plaukia straipsniai iš įvairiausių žiniasklaidos priemonių. Teko
stebėti reportažą, kurį transliavo Kinijos televizija. Taigi šia proga
teko duoti interviu net kinams. (Juokiasi.)
Susidomėjimas auga geometrine progresija, todėl turime būti pasiruošę
dėmesį deramai priimti - pasirūpinti svečiais ir žurnalistais iš
Skandinavijos šalių, Rusijos, Baltarusijos, Gruzijos, kaimyninių
Estijos, Latvijos, Lenkijos, senųjų Europos Sąjungos šalių, kurioms
smalsu, kokie mes esame.
- Bet kaip tyčia iš kai kurių tų šalių nutraukti oro skrydžiai...
- Tai labai liūdina. Bet nemanau, kad ši finansų krizė - didžiausias
Lietuvos išbandymas. Didžiausiu vadinčiau šalies pašalinimą iš
politinio Europos žemėlapio 1940-aisiais. O laikinų ekonomikos krizių,
nuopuolių buvo ir bus. Dabar svarbiausia - pasitelkus kultūrą sugrįžti
į modernaus, šiuolaikinio pasaulio erdvę.
- Iš kur pati stebėjote tūkstantmečio šviesų spektaklį? Iš išskirtinės
vietos?
- Su svečiais iš Sporto rūmų, kur buvo parodytas miuziklas „@Hoffmann_
Spragtukas“, ėjome prie Arkikatedros, bet negalėjome prasibrauti pro
minią - įstrigome ties Sąjūdžio būstine. (Juokiasi.)
Stovėdama minioje džiaugiausi, kad man teko laimė sutikti Lietuvos
tūkstantmetį. O kai po kelių dienų gražųjį šviesų spektaklį pamačiau
per televiziją, suvokiau, kad po dešimties metų džiaugsimės, jog taip
ypatingai pasitikome 2009-uosius. Ir kad padedami šviesų menininko
Gerto Hoffo, sugebėjome pakelti akis į dangų ir prisiminti, kad yra ne
tik žemė, bet ir dangus.
- Kaip nusiteikęs iš Lietuvos išvyko G.Hoffas?
- Vilnių jis įvertino kaip labai jaukų miestą. Anksčiau jis dirbo
išskirtinėse erdvėse - Tiananmeno aikštėje Kinijoje, Atėnuose,
Akropolio kalvoje. Žinant tai, mums buvo ramu, kad Arkikatedrą
atiduodame į patikimas rankas. Naujų skilimų, įtrūkimų jos sienose
nepastebėta.
- Kokią naudą, be kultūrinės, pažintinės kultūros sostinės programa
turės Vilniui?
- Europos kultūros sostinės vardas Vilniui dovanos ne tik viziją, koks
miestas turi būti ateityje, bet ir privers įgyvendinti konkrečius
planus. Tarkime, atnaujinti kultūros objektus, kurie daugybę metų
stovėjo apleisti - Nacionalinį dramos teatrą, Operos ir baleto teatrą,
Jaunimo teatrą, Vingio, Kalnų, Sereikiškių parkus, „Menų spaustuvę“ bei
Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centą, Nacionalinę
filharmoniją, Šiuolaikinio meno centrą, dalį Senamiesčio gatvių...
Birželio mėnesį numatytas Nacionalinės galerijos pristatymas su
M.K.Čiurlionio darbų paroda. Rudenį čia atkeliaus unikali paroda iš
Didžiosios Britanijos „Šaltojo karo laikų modernizmas“. Gera žinia yra
ta, kad visomis atnaujintomis erdvėmis bus galima naudotis ir pasibaigus
mūsų programai.
- Nepaisant to, ant jūsų galvos toliau pilasi kritika, jums net
grasinama antrankiais.
- Demokratinėje visuomenėje skirtingos nuomonės - normalu. Tik
nenormalu, kad esu puolama be pagrindo - kažką nugirdus, nieko
neįrodžius, kabinant visokias etiketes. Nors šios programos šeimininkai
- keli: Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros ministerija, o mūsų
viešoji įstaiga (VŠĮ „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“. -
Red.) - tik vykdytoja, viskuo kaltinami tik mes.
- Daugelis piktinasi dėl kultūros sostinės programai, jos atidarymui
skirtų milžiniškų lėšų.
- Apskaičiuokime, apie kokias lėšas kalbama. Šių metų valstybės
biudžetas - 20 milijardų litų. Iš jų mūsų programai skirta 25 mln.
litų - tai labai menka valstybės biudžeto dalis. Paradoksas, bet ji
užgožė visą valstybės biudžetą.
Neseniai tarp Vilniaus ir Kauno paleido kursuoti dviaukštį traukinį,
kuris kainavo 30 mln. litų, bet ši suma nieko nešokiravo, o tie 25 mln.
litų metams sukėlė baisų triukšmą. Kodėl?
- Gal todėl, kad daugumai kultūros nebereikia? Reikia duonos, dešros, o
o kultūros - ne...
- Sutinku, ne visi esame išsiugdę kultūros poreikį. Bet tie, kurie
jau pernai atėjo į mūsų renginius, su pasigėrėjimu žiūrėjo į chorą,
dainuojantį ant upės kranto, ar Senamiesčio gatves ir parkus okupavusius
gatvės muzikantus, nes tai - kažkas tokio, ko daugelis nebuvo matę.
- Kas tų keistų idėjų iniciatoriai - užsieniečiai, lietuviai?
- Lietuviai, kuriems buvimas Europos Sąjungoje atvėrė naujų galimybių
kurti ir užsidirbti. Idėjų generavimas, programos dėliojimas -
daugybės žmonių darbas. Čia vieno autoriaus nėra ir negali būti. Vienas
žmogus gali pasiūlyti idėją, kryptį, bet dirbti gali tik komanda. Labai
rūpi, kad tai, ką planavo daugybė žmonių ir Lietuvoje, ir kitose šalyse,
įvyktų.
- Ką kultūros sostinė gali pasiūlyti žmonėms dabar, kai prasidėjo
krizė?
- Būti kūrybingiems. Pavyzdžiui, rugsėjį vėl bus surengtas „Meno
netradicinėse erdvėse“ savaitgalis. Į jį galėtų įsitraukti visi
gyventojai, savo kūriniais papuošdami nykią blokinio namo laiptinę,
išdekoruodami balkoną ar kiemo erdvę. Pernai taip darė Senamiesčio,
Šeškinės, Justiniškių gyventojai.
Užsieniečiams labai patinka mūsų haiku projektas, kuriame dalyvaujantys
žmonės rašo trieilius - vaizdelius apie Vilnių. Iš viso gauta apie 15
tūkstančių haiku, išleista jų knygelė. Mūsų paraginti žmonės ėmė kurti
eilėraščius ir pasirodė, kad tai nėra sudėtinga. Ir tokių stebuklų
įvyksta nuolat.
- Vilniui - gerai, o kas iš to provincijai?
- Vilnius jai dovanojo puikią - Lietuvos kultūros sostinės - idėją,
kuri turėtų gyvuoti ir pasibaigus programai. Pernai pirmąja Lietuvos
sostine tapo Zarasai, šiemet bus Plungė. Būtų nuodėmė šią idėją
numarinti. Ji galėtų keliauti per Lietuvą, kasmet į dienos šviesą
ištraukdama vis kitą vietovę, kuri ta proga pasitemptų, susitvarkytų,
padarytų ką nors išskirtinio.
- Svajojote apie tokį darbą?
- Niekada nesvajojau. Iš tikrųjų su Liucija Baškauskaite, Edita
Mildažyte, Giedre Kabašinskiene dalyvavau konkurse direktorės vietai
užimti, bet jį pralaimėjau. Laimėjo Giedrė Kabašinskienė, o tuometis
Vilniaus meras Artūras Zuokas mane ir Rūtą Vanagaitę pradėjo kalbinti
padėti jai „išsukti“ kultūros sostinės darbus.
Sutikau tapti programų direktore. Bet po to prasidėjo valdymo krizė,
G.Kabašinskienė ir R.Vanagaitė įstaigą paliko, o man, pakeitę įstaigos
įstatus, pasiūlė direktorės pareigas. Pasakiau, kad pabandysiu,
o tas pabandymas baigėsi tuo, kad mane ir visą programą ėmė talžyti iš
visų pusių.
- Ar tai verčia nepasiduoti? O gal jau ruošiatės viską mesti?
- Priklausau tai pačiai, vėtytai ir mėtytai, kultūros žmonių kartai,
kaip ir Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, apie kurių
teatrus būriavosi tada dar jaunų teatro kritikų branduoliukas.
Sovietmečiu dirbau „Kultūros baruose“, kur tokie žmonės galėjo gana
komfortiškai jaustis.
Paskui pasiūlė prisidėti prie Atviros Lietuvos fondo vykdytų programų,
dirbau „Sirenų“ festivalio meno vadove, Europos kultūros programų centro
direktore. Turėjau daug progų susipažinti, kaip veikia Europos Sąjungos
kultūros mašina, kaip Europoje plėtojama kultūra, todėl puikiai
žinau, kokia turi būti Europos kultūros sostinė.
- Bet žinojimo, pasirodo, nepakanka...
- Šimtus kartų ketinau išeiti iš čia, atsisakyti savo pareigų. Pati
nežinau, kas man teikia stiprybės ištverti. Manau, kad kieto, kartais
- net kvailo užsispyrimo priežastis yra ne tik patirtis, bet ir
kultūros sostinės programa, kurią sudarinėjome dvejus metus. Kažkas juk
turi ją įgyvendinti! Jeigu nebus kam už ją pakovoti, programos neliks.
Bus sukompromituota valstybė, miestas, programos rengėjai.
Beje, mamai labai norėčiau padėkoti už savo vardą. Elona - gana retas
vardas, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškiantis „ąžuolą“. Ir tai dar
viena priežastis, leidžianti paaiškinti, kodėl nenugriuvau, o vis dar
stoviu. (Juokiasi.)
- Ar su tokia įžvalgia savo mama jaučiate stiprų ryšį?
- Labai smagu, kad mama sveika, nors jai jau 84 metai. Ji mane
išvaduoja nuo virtuvės, buities reikalų. Mama yra subūrusi pensininkų
kompaniją, kuri kartais susirenka į vadinamąjį kortų namelį ir kortuoja.
Ne visiems mūsų pensininkams būdingas toks smagus bendravimas.
Jos galva šviesi, ji turi draugų, savo gyvenimą, mes gražiai sutariame,
nors daug metų gyvename viename bute - penkiaaukščiame blokiniame name
Žirmūnuose, kurio sienos nuolat šlampa, o kambarių kampai pelija.
Giminės ir draugai, girdintys, kaip esu kaltinama pinigų plovimu,
švaistymu, atėję į svečius, dairosi po butą ir juokaudami žvilgčioja po
lova: „Parodyk, kur slepi tuos maišus su pinigais“.
- Ar jūsų draugės - irgi tokios ąžuolinės moterys?
- Nebūtinai ąžuolinės. Aš ir save mintyse ąžuoline pradėjau vadinti
tik tada, kai atsidūriau šiame projekte. Iki tol tokia nebuvau. Kai
būna labai blogai, prisimenu giminės istoriją. Suvalkijoje, prie Šakių,
vienkiemyje gyvenusios močiutė ir mama pergyveno karus, kaimynų, giminių
išvežimą, slėpėsi nuo šaudymų, bet ištvėrė. Ištversiu ir aš, nes į mane
kol kas nešaudo. (Šypsosi.)
Labai branginu tą giminės vienkiemį, į kurį grįžtame kiekvieną vasarą.
Jeigu ten nepabūnu savaitę ar dvi, tai man - ne vasara. Senas namas
žiemą stovi tuščias, bet vasarą atgyja - ten apsistojame ne tik mes,
bet ir giminaičiai, žinantys, kur padėtas raktas. Šią etnografinę
senelių sodybą norėjo įsigyti Rumšiškių muziejus.
- Su kuo sodyboje vasarojate?
- Su visa šeima - mama, vyru Sauliumi, dukterimi Barbora. Ten
nuvažiuojame ir laisvais savaitgaliais, kuriuos labai branginu.
Ištekėjau gana vėlai. Taip jau susiklostė... Su Sauliumi susipažinome
labai paprastai. Studijuodamas Dailės akademijoje jis pradėjo dirbti
dizaineriu „Kultūros baruose“, kur tuo metu dirbau. Eilinis tarnybinis
romanas! (Juokiasi)
Susituokėme, gimė duktė, kuriai jau keturiolika metų. Kadangi su ja
retai matomės, dažniausiai tik vakarais, susitikusios stengiamės aptarti
viską. Bet dažniau būnu išvažiavusi, nes važinėju labai daug, ir tai
nėra jokia egzotika. Mane gali suprasti tik kiti daug važinėjantys
žmonės.
- Ką sako vyras, išgirdęs apie eilinę komandiruotę?
- Jau nekreipia dėmesio. Jis turi savų užsiėmimų: maketuoja knygas,
kuria joms viršelius, miestelių herbus. Man labai
patinka jo sukurtas gyvenvietės prie Šiaulių Meškuičių herbas -
sidabriniame lauke, nusėtame raudonais kryželiais, juodas lokys su
raudonu liežuviu ir auksiniais ginklais.
- Gal neatsitiktinai vyras kuria herbus? Gal yra bajoras?
- Bajorinas - labai sena, graži pavardė, ir man ji labai patinka.
Vyras kilęs iš didelės giminės, turi kelis brolius, su kuriais sykį
juokavome, kad geriau jau nebūčiau atsisakiusi savo mergautinės pavardės
- nebūčiau taip išpopuliarinusi Bajorinų. Šita pavardė garsi aplink
Alytų. Įsivaizduoju, kad kartais Alytus apie mus padūzgia. (Juokiasi.)
- Ar suvalkietei lengva gyventi su dzūku? Juk jie - smarkūs,
karštakošiai...
- Man labai lengva. Jeigu vyras man leidžia būti savimi, dirbti tai,
ką moku, vadinasi, gavau gerą vyrą. Iš penkių vaikų šeimos jis -
vienintelis, nuklydęs į meną. Kiti užsiima rimtesniais reikalais.
Jaučiu didžiulį komfortą, nes šeimoje viskas labai gerai.
Kaip ir visos šeimos retkarčiais su vyru ir dukra kur nors iškeliaujame.
Nepaprastai patiko kruizinė kelionė Egipte Nilu, patinka Turkija, kur
galima ne tik pasilepinti šiltoje jūroje, bet ir susipažinti su sena
kultūra. Lankantis Graikijoje sužavėjo Santorino sala. Tik praėjusią
vasarą niekur iš Lietuvos kojos nekėlėme - pabuvau savo kaime ir
Neringoje, Nidoje. Į Palangą vasarą niekada nevažiuojame - tik žiemą.
Vasarą ten nebuvau gal 20 metų.
Ką dar mėgstu laisvalaikiu? Esu išprotėjusi dėl grybų. Grybauti
važiuojame į Dzūkiją, prie Alytaus arba į miškus šalia Vilniaus,
Nemenčinės plente. Ieškodama grybų galiu pamesti galvą. Laimei,
pasiklydusi dar nebuvau, tik sykį teko ieškoti pasiklydusios tetos.
Buvo labai nejauku. Bet gaminti iš grybų nemėgstu, tai daryti patikiu
mamai. Šia prasme esu jos lepūnėlė. (Juokiasi).
- Sodyboje, gamtoje slepiatės nuo viešumo, o gal visai jo nevengiate?
- Geriau jaučiuosi tada, kai nereikia kalbėti, būti viešumoje. Bet
viešumo juk neišvengsi! Mokantis M.K.Čiurlionio meno mokykloje per
egzaminą tekdavo eiti į sceną, sėsti prie didžiulio fortepijono ir
iškišus liežuvį groti. Mama per repeticijas taip ir sakydavo: „Įtrauk
liežuvį...“ Tai vertė išmokti būti viešumoje. Bet nebuvo lengva - esu
introvertė. Pagal Zodiaką - Svarstyklės. Diplomatiška, besistengianti
suderinti visokius interesus. Kartais būna sunku apsispręsti, bet kai
trūksta laiko, tai padarau greitai.
- Su kokiomis įžymybėmis teko ir teka tenka bendrauti?
- Kol nebuvau išstumta į tokias viešumas, kaip dabar, prie vieno stalo
sėdėjau su Lietuvoje viešėjusia Belgijos karaliene Paola. Kaip „Sirenų“
festivalio meno vadovė buvau patekusi tarp nedidelio būrelio žmonių,
pakviestų oficialios vakarienės su Didžiosios Britanijos karaliene
Elizabeth II. Pamenu, visos viešnios svarstė, kaip prie
jos prieiti, nusilenkti.
Kadangi buvau pristatyta kaip tarptautinio teatro festivalio meno
vadovė, karalienės vyras princas Philipas pasiteiravo, kada tas
festivalis vyksta. Pasakiau, kad ką tik pasibaigė. (Juokiasi.)
Maloniai šnektelėjome, buvau nustebusi, kad jis taip mielai sugeba
bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Tai - didelis talentas.
- Kokius drabužius tą kartą dėvėjote, kaip apskritai rengiatės?
- Tąsyk dėvėjau prašmatnų juodą avangardo stiliaus kostiumėlį, kurį
apsirengiau ir sutikdama šiuos Naujuosius. Per daug metų supratau, kad
man patinka kas nors kreiva, šleiva, asimetriška, „neteisingai“
sukirpta. Šiaip rengiuosi bet ką, ilgai negalvojusi.
- Bepigu turint manekenės figūrą...
- Ateikite padirbėti į mūsų įstaigą, ir jūs turėsite manekenės figūrą.
(Juokiasi.)