Dažnam vyrui tikrai tektų paraudonuoti ir nusistebėti dviejų šilutiškių galia.
Vietos kriminalinėje policijoje tyrėja dirbanti 23-ejų Eglė Vaitkutė ir Žemaičių Naumiesčio mokyklos fizinio lavinimo mokytoja 47-erių Vilija Parnarauskienė – tituluotos rankų lenkikės.
Abi šilutiškės iškovojo aukso medalius prieš mėnesį vykusiame pasaulio čempionate. Kanadoje startavo daugiau kaip 700 dalyvių iš 33 šalių.
Kategorijoje iki 80 kg E.Vaitkutė karaliavo ir kairiosios, ir dešiniosios rankų lenkimo varžybose.
Iki 65 kilogramų svorio kategorijoje startavusi V.Parnarauskienė kairiąja ranka laimėjo bronzą, o veteranių turnyre iki 70 kilogramų džiaugėsi auksu.
***
Rimtas rankų lenkimo sportas – visai kas kita negu baruose pasitaikančios rankų laužimo varžytuvės.
„Gal kas mano, kad sėdžiu kavinėje ir savo rankos jėgą bandau su visais norinčiais alaus prigėrusiais vyrukais. Bet to nė karto nebuvo ir nebus“, – sakė dešimt metų rankų lenkimo įgūdžius tobulinanti E.Vaitkutė. Net draugų kompanijoje ji griežtai atsisako retų pasiūlymų galynėtis.
E.Vaitkutei pritarė ir keturių vaikų motina V.Parnarauskienė.
„Ar krepšininkas sutiktų žaisti su regbio kamuoliu? Labai griežtas taisykles turinčio rankų lenkimo sporto negalima painioti su paprasčiausiomis lažybomis.
Nė vienas rimtas sportininkas bare nesigalynės su paprastu ranką laužti mėgstančiu žmogumi.
Manau, po šitokių varžybų abu nuo stalo pakiltų traumuoti“, – samprotavo V.Parnarauskienė.
Rankų lenkimo čempionatuose taisyklė „laužk iki pažaliavimo“ netinka. Be jėgos, reikia išmanyti ir techniką, ir taktiką, sukaupti patirties.
***
Būsimas pasaulio čempiones į rankų lenkimo sportą priviliojo „Pamario“ klubo vadovas Aleksandras Pancerovas.
Gardamo seniūnijos Šylių kaime gyvenanti V.Parnarauskienė niekada neatsisakydavo pasirodyti tinklinio, bėgimo, krepšinio, šaudymo varžybose.
„2000-aisiais Palangoje turėjo vykti bėgimo varžybos. Užsiregistravau, dar buvo šiek tiek laiko, tad nutariau pasivaikščioti. Žiūriu, kabo kvietimas pasižiūrėti rankų lenkimo kovų, – prisiminė V.Parnarauskienė. – Ten mane pamatęs A.Pancerovas pasiūlė išbandyti jėgas. Atsimenu, kovojau apylygiai, bet pralaimėjau“.
***
Juokingiausia, kad tąsyk V.Parnarauskienė nesuspėjo į bėgimą. O rankų lenkimo varžyboms vadovavęs A.Pancerovas neatstojo, pasiūlė Šilutėje treniruotis. Moteris sutiko.
E.Vaitkutės pažintis su nauja sporto šaka buvo painesnė.
„Įsivaizduojate, ką galėtų manyti šešiolikmetė mergina, kai einant gatve sustoja mašina, išlipa vyras, pasako jos vardą ir pasiūlo tuoj pat vykti į rankų lenkimo klubą“, – juokėsi jau dukart pasaulio bei daugkartinė Europos čempionė E.Vaitkutė.
Pasirodo, apie jaunos merginos užsispyrimą ir talentą A.Pancerovui papasakojo Šilutės 1-osios gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas Vytautas Kirjanovas.
Treneris atvyko pakalbinti Eglę lankyti rankų lenkimo treniruotes, bet ši jau buvo išėjusi.
V.Kirjanovo paklausinėjęs, kaip atrodo E.Vaitkutė, A.Pancerovas automobiliu pradėjo sukti ratus Šilutės gatvėmis.
Tačiau įkalbėta sportuoti E.Vaitkutė „Pamario“ klubą lankė vos pusmetį – kol atėjo vasara.
Tik trenerio A.Pancerovo atkaklumas ir dažni jo skambučiai į namus privertė šilutiškę vėl prakaituoti treniruočių salėje.
„Kai pirmąsyk startavau rankų lenkimo varžybose ir užėmiau ne pirmą, o antrą vietą, užvirė kraujas. Negi esu silpnesnė?
Nuo tos dienos rimtai kibau į sportą“, – pasakojo dabar jau policijos pareigūnė E.Vaitkutė.
Keturis kartus pasaulio čempionė ir 7 sykius Europos pirmenybes laimėjusi V.Parnarauskienė neslepia: sportas jai padėjo iškęsti šeimos griūtį bei netikėtą vyro mirtį skyrybų išvakarėse 1991 metais.
Žemaičių Naumiesčio mokyklos mokytoja prie sporto pripratino savo vaikus: 24-erių Marių, 22-ejų Ingą, 20-metį Vilių ir 17 metų Julių.
„Vaikai visada sportavo. Ir pradėjusi lankyti rankų lenkimo treniruotes juos veždavausi kartu“, – sakė V.Parnarauskienė.
Dabar jos sūnūs, patys kartais dalyvaujantys rankų lenkimo varžybose, sporto pomėgį bando skiepyti ir savo draugėms.
„Sportas suvienija net gimines: kai tik tenka startuoti kokiame nors Lietuvos mieste, būtinai paskambinu artimiesiems, – kalbėjo V.Parnarauskienė. – Jie suguža į varžybas, pasidžiaugia mano pergalėmis, pasikalbame.
Vargu ar šiaip susitiktume – kiekvienas turi savo gyvenimą“.
V.Parnarauskienė atsikelia penktą valandą ryto, prižiūri dvi karves, arklį ir pulką vištų.
Darbo netrūksta, tačiau 45 minučių mankšta jai – vis tiek šventas reikalas.
Per radiją rytais klausydamasi laidos „Dievo žodis – kasdieniai skaitymai“ šilutiškė atlieka tempimo pratimus.
Sportininkė niekuomet nepraleidžia mankštos. Į rankų lenkimo treniruotes ji eina kas trečią dieną: „Pasaulio čempionate mačiau kovojančių aštuoniasdešimtmečių. Vadinasi, man dar ne laikas trauktis“.
***
Sužinoję, kad duktė lanko rankų lenkimo treniruotes, E.Vaitkutei tėvai šiek tiek priekaištavo.
„Sakė: esi mergaitė, kam tau tokia vyriška sporto šaka, – prisiminė jauna, tačiau jau tituluota sportininkė. – Klausė, gal krepšinį žaisčiau. O aš jiems pasakojau apie rankų lenkimo techniką ir taktiką. Susitaikė su mano pasirinkimu“.
Du kartus pasaulio čempionė sako, kad rankų lenkimo varžybose 80 proc. pergalės lemia jėga ir 20 proc. – taktika.
„Su Žydrūnu Savicku ranką lenkti būtų išties sunku, bet tie 20 procentų galbūt padėtų man jį nugalėti“, – teigė šilutiškė.
O ar į taktinius variantus neįeina smailių nagų suleidimas priešininkui į ranką?
„Juokaujate, – sakė E.Vaitkutė. – Prieš kovojant mums būtina nusikirpti nagus.
Kitaip teisėjai tiesiog prie varžybų stalo savo žirklėmis juos apkarpys.
Suprantama, arbitrai nėra manikiūro specialistai – kaip mokės, taip ir karpys“.
Vis dėlto E.Vaitkutė prieš svarbias kovas visada pasidaro gražų leistiną manikiūrą.
***
Rankų lenkikams prieš varžybas negalima prisivalgyti česnakų, svogūnų ar kitokio aštraus kvapo maisto – kaip reikėtų jaustis, jei varžovas šnopuotų tiesiai į veidą įvairiais prieskoniais?
Šilutės sportininkėms rankų lenkimo titulai nesuteikia turtų.
Pasaulio ar Europos čempionatuose nebūna jokio prizų fondo – įteikiami medaliai ir taurės.
Pinigų galima užsidirbti tik per komercinius turnyrus.
Didžiausias V.Parnarauskienės laimėjimas – 150 latų (apie 670 litų), kuriuos gavo turnyre Latvijoje.
„Lietuvoje aš kartą gavau 300 litų piniginį prizą.
Mūsų sporto šakos atstovai dažniausiai tenkinasi buitine technika, namų apyvokos reikmenimis.
Ne vieną sykį namo parsivežiau muzikos centrą ar televizorių“, – pasakojo E.Vaitkutė.