Nesuprastas sapnas — lyg neperskaitytas laiškas

Kodėl sapnuojame, kokią žinią mums siunčia sapnas? Nuo senų senovės didžių šalių karaliai, valdovai turėjo sapnų aiškintojus, daugelis esame skaitę sapnininkus, kreipęsi į sapnų aiškintojus. Šitie dalykai populiarūs ir mūsų dienomis. Nenuostabu — juk pusę savo gyvenimo pramiegame ir kartais tokių dalykų prisapnuojame!

Senovėje žmonės sapnus vertino kaip realius nuo kūno atsiskyrusios sielos nuotykius, dvasių ir vaiduoklių balsus. Pavyzdžiui, viena Vakarų Afrikos tautelių ašančiai kažkada manė, kad jeigu vyras su ištekėjusia moterimi mylėjosi sapne, tai tikrovėje jis turi būti nubaustas, mat jų sielos iš tiesų mylėjosi.

Rytų kultūrose sapnai buvo laikomi pranešimais, kuriuos žmogui siunčia dieviškosios jėgos (Faraono sapnai Biblijoje). Sapnams buvo priskiriama ir dar viena savybė — jie esą pranešdavo apie ligas ir nemalonumus.

Senovės egiptiečiai ir graikai tikėjo, kad sapnai turi gydomųjų galių, todėl norėdami pasveikti miegodavo šventyklose ir tikėdavosi susapnuoti savo išgijimą.

„Nesuprastas sapnas — lyg neperskaitytas laiškas“, — užrašyta senuosiuose žydų raštuose. Iki mūsų dienų spėliojama, kas mums rašo „tą laišką“? Ką kalba mūsų pasąmonė, kai sąmonė miega? Ko nežinome apie tikruosius savo norus ir poreikius? Kuo sapnas gali būti naudingas siekiant asmeninės laimės?

Į tai pamėgino atsakyti geštalto terapijos pradininkas Fritzas Perlsas (1893—1970).

Jis teigė, kad visi sapno simboliai yra paties žmogaus pasaulio ir jo gyvenimo būdo projekcijos. Sapnus jis laikė labai asmeniškais miegančiojo proto padariniais. Todėl ir aiškinti sapnus, anot jo, gali tik pats sapnuotojas. Grupė žmonių ar terapeutas gali jam tik padėti.

„Mes nesapnuojame nieko, kas nėra mūsų asmenybės, mūsų gyvenimo dalis. Tačiau sapnai — labiausiai nesuprantami ir greičiausiai užmirštami dalykai“, — pažymi geštalto metodo šalininkė Lietuvoje Kristina Pikūnė, seminaruose „Sapno alchemija: kaip suprasti ir panaudoti?“ mokanti dirbti su savo sapnais.

Pasak jos, sapnus galima ne tik papasakoti, perpasakoti, bet ir nupiešti, nulipdyti ir šitaip dar kartą išgyventi sapne patirtas emocijas, perskaityti sapno siunčiamas „žinutes“, pabandyti pažinti įvairiausias savo asmenybės puses ir netgi patirti kūrybos malonumą.

„Sapnas — tai mūsų vidinio „aš“ siunčiamas laiškas. Deja, nebespėjame pabūti tyloje, neturime laiko sustoti ir į jį įsiklausyti, o didžiuliame triukšme, kurį tenka patirti, jo balsas nelabai girdėti“, — sako K.Pikūnė.

Ne sykį esame sapnavę tai, ko gyvenime negalėtume net įsivaizduoti. Gėrėjęsi neįtikėtino ryškumo spalvomis, vaizdais, dalyvavę fantastiškuose ir netgi bauginančiuose įvykiuose. Jautėmės lyg spalvotame kino filme, bet iš tikrųjų pamatėme tai, ką jau buvome patyrę gyvenime. Dieną nutikę įvykiai arba jų dalis atsikartojo sapne.

Naktį mūsų sąmonė miega, o pasąmonė dirba, kuria vaizdinius. Tie vaizdiniai — labai individualūs. Net jei simbolis pažįstamas daugeliui, kiekvienam jis reiškia vis kitą dalyką.

Kai kurie žmonės nuolat sapnuoja, kad važiuoja automobiliu, deja, nuolat dingsta jo stabdžiai. Kiti — kad vyksta karas, juos puola kareiviai ir apimtiems siaubo tenka nuo jų slėptis.

„Užrašyk tuos vaizdinius pabudusi ant lapelio ir pridėk sakinį: „Ir tai yra mano gyvenimas“ ir pagalvok, ką tas nuolat pasikartojantis sapnas nori pasakyti: kokia svarbiausia jo emocija, kas buvo tuo metu šalia tavęs — ir daug kas paaiškės. Nesapnuojame nieko, ko nesame patyrę“, — tikina K.Pikūnė.

Galbūt pavyks išsiaiškinti, kur važiuoji arba kas tie puolantys kareiviai. Galbūt tai — tavo charakterio savybė, kurios nepripažįsti ar nepažįsti. O į nuokalnę riedanti mašina be stabdžių — tu pati, nejaučianti ribų arba patekusi į nesaugią gyvenimo situaciją.

Turime suvokti, kad sapne matyti vaizdiniai — tai mūsų pasaulio dalis. Beliks išvesti paraleles tarp sapno ir gyvenimo.

Sapne galime ne tik atpažinti save, bet ir susitikti su dar nepažinta, neišreikšta savo puse. Sapnai — mūsų vidinio „aš“ žinutės apie tai, kas mums rūpi, dėl ko patiriame įtampą.

Išanalizavus savo sapnus galima išmokti susidoroti su įtampa, išspręsti problemą, suvokti, kokiame gyvenimo kelyje esame atsidūrę ir kur tas kelias veda, tinkamai įvertinti savo santykius su aplinkiniais.

Sapnas — tarsi sufleris, sakantis mums: atkreipk dėmesį į vieną ar kitą dalyką. Geštalto teorijos aiškintojai teigia, jog įmanoma „pabūti“ sapne, išgyventi jį dar kartą ir netgi pakeisti sapno (kartu ir įvykio) baigtį.

„Žinome labai daug atvejų, kai realius dalykus žmonės pamatė sapne. Pavyzdžiui, Dmitrijus Mendelejevas savo garsiąją cheminių elementų lentelę susapnavo“, — primena K.Pikūnė.

Pakanka, pasak jos, smegenims duoti užduotį ir galima liautis apie ją galvoti. Prieš miegą sugalvojus konkrečią užduotį, pasąmonės padiktuotą atsakymą arba idėją galima susapnuoti.

Sapnai parodo, kokie esame iš tiesų. Dieną galime gyventi su kauke, o naktį ją nusiimame — tampame visokie: gražūs ir negražūs, geri ir baisūs, pikti ir švelnūs.

Pasitaiko sapnų, kurie vargina ir gąsdina taip smarkiai, kad net bijomasi juos aiškintis. Tokį sapną stengiamės pamiršti. Tačiau aiškintis verta.

Šiuo atveju labai padeda žmogaus psichologijos išmanymas, o atsikratyti slegiančių sapnų — dailės arba kito meno terapija.

„Sapną verta išpiešti arba nulipdyti. Šitaip ne tik atsikratoma baimės, bet ir sukuriama kas nors nauja. Tai malonus laisvalaikio praleidimas“, — tikina pati šią terapiją išbandžiusi K.Pikūnė.

Žmogus, atėjęs į sapnų aiškinimo seminarą, gauna popieriaus lapą, piešimo priemonę — jam belieka nupiešti tai, ką matė sapne, tai yra dieną susitikti su savo naktiniu „aš“. Darbas su sapnu — tai vienas iš būdų atsikratyti slogaus, košmariško jausmo. Piešiant nebūtina atsiskleisti iki galo arba piešti tik teisybę — niekas į sielą nelenda. Šis piešinys — tik sapno emocija.

Pasak K.Pikūnės, būna, kad piešiant sapną nutapomas labai gražus paveikslas, būna — labai nekoks. Kartais tą piešinį verta išmesti į šiukšlių dėžę — juk tai skirta ne rodyti. Piešimo tikslas — prisiminti sapną, emociją, pasišnekėti su savimi ir surasti išeitį.

Jeigu pasąmonė tokia kūrybinga, kodėl žinią mums ji išreiškia metaforomis? „Todėl, kad tai darydama tiesiogiai ji būtų užblokuota sąmonės“, — aiškina K.Pikūnė. Pabudus sapną ji rekomenduoja užrašyti — kitaip užmiršite. Jei sapno nepavyko susapnuoti iki galo, jo pabaigą galima sugalvoti pabudus, o dar geriau — nupiešti. Tikrai palengvės.

Jeigu sapnas baugino — nebebaugins, jeigu turėjote problemų, sprendimas ateis savaime.

Sapnininkais, pasak geštalto metodo šalininkų, kliautis nereikėtų, nes jie aiškina tai, ką sapnas reiškia sapnininko sudarytojui, bet ne konkrečiam žmogui. Užtat net archetipiniai simboliai kiekvienam mūsų reiškia skirtingus dalykus.

Močiutės sakydavo — jeigu iškrito priekinis dantis, kas nors šeimoje mirs. Jeigu sapne laimėjai loterijoje, tai gyvenime tave apvogs. Galbūt vienam taip buvo, bet kitam — ne. Daugelis dažnai sapnuoja vandenį, kuris esą pranašauja nelaimę. Bet gal tamsus vanduo pranašauja visai ne nelaimę, o nepažintus gilius dalykus: mintis, svajones, troškimus, kurių iki šiol nepripažinote. Galbūt nuo vaikystės svajojote kurti eiles, bet tenka vadovauti personalo įmonei? Apie tai pasąmonė ir šaukia, nes gyvenime apie tai nenorite net girdėti.

Svarbiausia sapnų aiškinimo prasmė — kuo daugiau sužinoti apie save: ir gero, ir blogo. Blogo — kad sustiprintume save, įgautume daugiau energijos, pažintume netobulas savo asmenybės puses. Gero — kad galėtume augti, tobulėti, daugiau laiko ir meilės skirti aplinkiniams, išmoktume derinti saviraišką, karjerą ir šeimą.

Išsiaiškinę sapnus, žmonės pažįsta save kitokius, aplinkinius pamato kitoje šviesoje, išgrynina troškimus. Košmarai liaujasi, pagerėja savijauta, emocinė sveikata. Žinoma, turintiems rimtų problemų nepakaks apie sapną pasišnekėti, nupiešti jį ar nulipdyti. Bet vis tiek tai bus žingsnelis ilgame pažinimo kelyje, sprendimas, kurio galbūt seniai ieškojote.

Parengė Snieguolė Dovidavičienė