Viktorija Jakučinskaitė kuria mados gurmanėms

Keli laipteliai aukštyn, ir mes — jau krautuvėlėje. Jos šeimininkė — dizainerė Viktorija Jakučinskaitė (27 m.) kuria židinį, kaičia arbatą ir kviečia įsitaisyti masyviame krėsle prie nerta staltiese užtiesto staliuko. Bet ramiai sėdėti negaliu — stebiuosi ir aikčioju... Dailūs daikčiukai — karoliukai, nebaigti gaminti papuošalai, rankinės, spalvingi paltukai, suknelės, atvirukai, medinės dėžutės su Fėjų atvaizdais, pačių Fėjų skulptūrėlės... Viskas čia — tikroms Fėjoms.

Kaip nutiko, kad Užupio respublikoje apsigyveno Tiulio fėjos? „Seniai svajojau Užupyje atidaryti krautuvėlę. Sykį, kai antrajai dukrytei Veronikai tebuvo vos keli mėnesiai, ėjau gatve, pamačiau čia nuomojamas patalpas ir negalėjau atsispirti — išsinuomojau“, — prisimena Viktorija.

Neslepia — pirmiausia ją sužavėjo lange rymantis medinis angelas, o įžengus į tuomet dar tuščią, šaltą patalpą — jos kampe pastatytas senų plytų židinys. „Visada norėjau kurti ypatingoje vietoje. Niekada nenorėjau dėvėti ar kitiems pardavinėti standartinių daiktų. Juk pati galiu kurti. Kūryba po šeimos ir draugų man — svarbiausias dalykas gyvenime. Be jos aš mirštu“, — neleidžia abejoti Viktorija.

Beje, nuo ko pradėjo? „Prisiminiau, kaip studijuojant Dailės akademijoje dėstytojai į galvą kalė, kad viskas turi prasidėti nuo idėjos. Kad nieko tuščioje vietoje neatsiranda. Taip pirmiausia ant popieriaus atsirado drabužiai tikroms Fėjoms, kurioms paskui suteikiau įvairiausius pavidalus“, — dėsto menininkė. Fėjos „nutūpė“ ant pačios sukurtų atvirukų, paveikslėlių, medinių skulptūrėlių, drabužių ir net pradėjo gyventi pagal Viktorijos sukurtas gražaus ir laimingo gyvenimo taisykles, kaip antai: „Negražių Fėjų nebūna“, „Fėjos moka sužavėti“, „Jos visada gerai atrodo“, „Jos pakylėtos, bet nepasikėlusios“, „Kad taptum lengva, turi smarkiai dirbti“, „Net virtuvėje turi išlikti Fėja“.

Tų taisyklių nuolat daugėja. Neseniai gera Viktorijos draugė susilaužė koją. Norėdama ją paguosti, Viktorija nupiešė atviruką, ant kurio išraitė: „Kam tos kojos, jeigu yra sparnai?“

Tikras fėjas Viktorija sako atpažįstanti iš karto. „Tai ne tos moterys, kurios nuolat mūvi džinsus ir avi sportbačius, bet tos, kurios trokšta būti įdomios, paslaptingos, moteriškos, vertos susižavėjimo. Užupyje gyvena kelios personos, kurioms praėjus visi atsisuka“, — vieną iš šios respublikos paslapčių atskleidžia Viktorija.

Drįstu pažymėti, kad Viktorija — viena jų. Viktorija žybteli tamsiomis akimis: „Gali būti...“

Šaltos sienos, sterili aplinka jai niekada nepatiko, užtat savo Fėjų buveinę menininkė pavertė jaukiu buduaru, kur užsukusioms moterims smagu ir jauku rinktis drabužius, bendrauti, grožėtis talentingos menininkės sukurtais stilingais daiktais — dailiais aksesuarais, interjero detalėmis.

Nenuostabu, kad vasarą, iki valiai prisigrožėję Užupiu ir jo dailiuoju Angelu, šalia esančią Viktorijos krautuvėlę užplūsta turistės ir turistai. Aikčioja, giria, kad viskas čia esą taip pat kaip Londone ar Niujorke, fotografuoja ne tik krautuvėlėje esančias grožybes, bet ir pačią plušančią — piešiančią ar siuvinėjančią — Viktoriją. Dairosi kaip po muziejų ir nenori išeiti. Įsigiję kokį mažmožį dovanų nuo Viktorijos būtinai gauna atviruką su Fėjos portretu.

„Svarbiausia — gražūs santykiai ir geros emocijos“, — juokiasi nebloga psichologe jau tapusi menininkė.

Į jos krautuvėlę grįžta ne tik lietuvės, bet ir moterys iš Amerikos, Olandijos, Suomijos, Švedijos, Danijos.

„Įsivaizduojate, iš kokios gausybės daiktų jos gali rinktis, bet grįžta pas mane!“ — pati stebisi Viktorija.

Kaip atspėjanti, kas joms patiks? „Nesistengiu atspėti. Vadovaujuosi tik savo skoniu, kuriu drabužius, kuriuos norėčiau dėvėti pati. Net nežinau, ką jos mėgsta, bet kai tik užeina, visada ką nors išsirenka“, — atvirauja moteris.

Kartais šios tikros mados gurmanės (Viktorija jas vadina Fėjomis) išsirenka žavų paltuką, kartais — suknelę, megztuką, prie kurių prašo priderinti segę ar šalikėlį.

„Jei anksčiau abejojau, ar einu teisinga linkme, dabar — neabejoju. Vienintelis dalykas — ar kuriu „tinkamoje“ šalyje, — svarsto Viktorija. — Juk siuvu ne bet kam, o ypatingoms moterims, o kiek tokių Lietuvoje? Labai mažai!“ Užtat jau nutarė išplaukti į platesnius vandenis — pavasarį dalyvauti tarptautinėje parodoje Diuseldorfe ir savo sukurtų drabužių pasiūlyti moterims užsienyje.

Viktorijos sukurtas drabužis — ne tik rūbas, bet ir meno kūrinys. Į jį menininkė įdeda labai daug talento ir širdies. Siuvinėjimai, aplikacijos, originali apdaila, įdomios transformacijos santūriems, klasikiniams drabužių siluetams suteikia šilumos ir visuomet išlieka madingi. Viktorijos sukurtus drabužius, papuošalus moterys dėvi ilgai, jais didžiuojasi. „Kartais jais pasipuošusias pamatau po kelerių metų ir pati nustembu, kad jie atrodo nuostabiai“, — stebisi kūrėja.

Viktorija nebūtų Viktorija... Labai dažnai vietoj sagų prie palto ji prisiuva pliušinius meškiukus, vietoj įprastos apykaklės — veltinį šalikėlį, rankoves dekoruoja puošniais mezginiais, o sukneles puošia „vintage“ stiliaus žabo, kurie atrodo kaip ką tik ištraukti iš močiutės skrynios. Kartais moterys net klausia, ar tai seni, ar specialiai sendinti rūbai.

Pamačiusi šiuos nostalgija dvelkiančius daikčiukus konstatuoju: „Gyvenate praėjusiame amžiuje“. Viktorija pritariamai juokiasi: „Tikrai — septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje...“ Tokias sukneles, pasak jos, dėvėjo mūsų močiutės ir mamos, juos mielai renkasi jų dukros ir anūkės. Jos patinka ir Viktorijai.

Pasakyti, kad suknios jai „patinka“ — per maža. Viktorija dievina sukneles, jas dėvi kiekvieną dieną. Nesirengia tik per didžiausius šalčius ar eidama į mišką pasivaikščioti. Kiekvieną dieną pagalvoja, kaip rengsis, nes įvaizdis jai labai svarbu... „Nemėgstu pasyvių žmonių, nekreipiančių dėmesio į savo išvaizdą. Pati dėvėdama įdomius drabužius savo pavyzdžiu moteris noriu įkvėpti, kurti džiugią nuotaiką. Noriu spindėti! Juk kai pamatome gražiai atrodantį žmogų, iškart susižavime, iškart gražios mintys kyla“, — ne kartą tuo įsitikino Viktorija.

Mėgstamiausios jos spalvos — violetinė, žalia, pilka. Daugiausia spintoje — romantiškų šių spalvų suknelių ir palaidinių. Iš kiekvienos naujos savo kolekcijos būtinai išsirenka paltą, kurių spintoje kabo ne vienas. Sukneles renkasi atsargiau, gerai pagalvojusi, ar tikrai jų reikia. Juk jeigu pasiliks sau, tokios suknelės nebegalės įsigyti nė viena kita moteris!

Užtat moterims jos krautuvėlėje — rojus. Užsukusios čia praleidžia kelias valandas ir labai dažnai įsigyja ne vieną, o net kelias suknutes.

„Moterys gali sau tai leisti, nes mano suknelės kainuoja vos kelis šimtus, bet aš dėl to negaliu pasisamdyti siuvėjos — dirbame tik su mama Janina“, — daugelį jaunų dizainerių kamuojančių problemų neslepia Viktorija.

Mama greitai bendrą kalbą randa su vyresnėmis klientėmis, Viktorija — su jaunesnėmis. Užtat klienčių ratas — nuo moksleivių iki pensininkių. Su visomis abi greitai ir ilgam susidraugauja.

„Tokia jauna, o jau tokia sumani“, — pareiškiu. „Rimtai į darbus kibau tik 25—erių, pagimdžiusi abi dukreles. Nes iki 25—erių žmogus tik mokosi, kaupia žinias. Jaunystėje, kol dar nėra šeimos, vaikų, reikia pasimokyti — kad vėliau netektų svarstyti, kas esu ir ko noriu, — gyvenimo išmintį žarsto Viktorija ir priduria: — Dar būdama darželinukė žinojau, ko noriu — kad būsiu dailininkė arba dizainerė“.

Subtilų skonį ir saiką mano paveldėjusi iš Odesoje gyvenusios prosenelės Klaros. Išgyvenusi koncentracijos stovyklą, prosenelė labai mylėjo gyvenimą ir mėgo puoštis, dėvėjo suknutes su žabo, palaidines su nėriniais, kuriuos, pasak Viktorijos, nuardydavo nuo sunešiotos palaidinės ir prisiūdavo prie naujos. Stiklines arba iš kaulo pagamintas sagas sudėdavo į dėžutę. Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti jos duktė, Viktorijos senelė Eleonora, tą dėžutę neseniai perdavė anūkei.

„Mano tėtis — lietuvis, pase parašyta, kad esu lietuvė, bet iš tiesų turiu ir lenkų, ir rusų, ir žydų kraujo“, — sako gausybe šioms tautoms būdingų talentų apdovanota menininkė.

Be drabužių, Viktorija kuria interjerus, aksesuarus, tapo paveikslus, piešia romantiškus atvirukus. Prieš porą metų ji susidomėjo juvelyrika ir pradėjo lankyti juvelyrikos pamokas. Taip atsirado segės iš sidabro ir pusbrangių akmenų. Pamatę daug kas netiki, kad jos — naujos, o ne ištrauktos iš senelės papuošalų dėžutės.

„Iš tiesų viską darau pati. Iš sidabro išpjaunu rėmelius, iškalinėju patikusį raštą, viduriuką išsiuvinėju arba papuošiu pusbrangiais akmenimis. Esu sukūrusi ir pakabučių su sidabrinėmis Fėjomis, juos išdovanojau draugių dukrytėms“, — šypsosi menininkė.

Naujausia aistra? Baldų restauravimas! Neseniai įsigijusi kelis masyvius krėslus nušiurusį gobeleną pakeitė skaisčiai rožinės ir žalios spalvų apmušalais, o atkaltes paauksavo. Aukcione įsigytą riešutmedžio staliuką pažįstamo restauratoriaus paprašė atnaujinti ir nudažyti baltai. Prie jo priderino dailias kėdes, kurių atkaltes pati ketina siuvinėti patinkančiais raštais.

Viską mokanti ir viską galinti Viktorija su vyru Vitalijumi ir dukterimis Veronika ir Ieva Maja gyvena standartiniame sostinės name, standartiniame bute, kurį spėjo paversti spalvingais šeimos namais. Viena svetainės siena — oranžinė, kita — mėlyna. Vonia — žydra, miegamasis — vyšninės spalvos. „Bet dabar viskas atrodo dar kitaip, — juokiasi Viktorija. — Mudu su vyru negalime gyventi nieko nekeisdami. Mes keičiamės, ir viskas aplinkui keičiasi“.

Neseniai miegamąjį išklijavo persikų spalvos apmušalais, dekoruotais didžiulėmis rožėmis. „Baigę darbą atsisėdome kambario viduryje ir pasijutome lyg dovanų dėžutėje. Bet praėjo kelios dienos, ir pripratome“, — šypsosi nuolat eksperimentuojanti Viktorija.

Džiaugiasi, kad vyras jai pritaria, palaiko, užtat abu puikiai sutaria. Kitaip ir negali būti — juk pažįstami nuo vaikystės. „Mūsų šeimos draugavo, tiesa, jis visada atrodė labai suaugęs — juk vyresnis aštuoneriais metais“, — sako ji.

Vitalijus — inžinierius, baigęs tarptautinio verslo studijas, turintis technišką, vyrišką verslą. „Jo darbas — nuobodus, užtat gyvenimas su manimi — įdomus“, — šmaikštauja daili moteris.

Vyresnioji juodviejų dukrytė Ieva Maja lanko darželį, mažylė Veronika auga namuose prižiūrima net dviejų auklių. Pamačiusi nustebusį mano žvilgsnį, Viktorija paaiškina: „Viena auklė ateina vienomis dienomis, kita — kitomis. Jeigu viena suserga, kita ją pavaduoja, o aš galiu ramiai dirbti. Nes nedirbti negalėčiau“.

Retkarčiais dukrytes darbštuolė mamytė atsiveda į savo krautuvėlę, kur jos ima žaisti slėpynių ir matuotis mamos sukurtus drabužius.

Kyšteliu nosį į krautuvėlės sandėliuką. Jame — krūvos audinių rietimų, skiaučių, atraižų. Pasak Viktorijos, čia viskas ramiai guli tol, kol į galvą šauna nauja mintis. Tuomet ji čiumpa pieštuką, žirkles arba sėda prie siuvamosios mašinos ir siuva, siuvinėja, tapo...

Būgštaujančias, kad galbūt kuria vienodus aksesuarus, drabužius, ramina — sukurti tokio paties negalėtų ne tik todėl, kad neleistų sąžinė, bet ir todėl, kad audinio lieka tik skiautės.

Anksčiau drabužius pagal užsakymus siuvusi Viktorija neseniai labiausiai vykusius modelius ryžosi pristatyti platesnei auditorijai.

Vasarą gražiausia Užupio vieta — aikštelė prie Angelo skulptūros — tapo jos madų podiumu, ant kurio sukneles mamytėms ir jų dukrytėms demonstravo ne manekenės, o žinomos moterys su atžalomis: Ingrida Martinkėnaitė, Genutė Žalienė, Atlanta, Kotryna Kirdeikytė, Jurgita Krivickienė...

Kai kurios šių mamų — ištikimos Viktorijos klientės, kitos — geros draugės. Vieną tylų žiemos vakarą, šviečiant advento žvakėms, Viktorija jas visas vėl pakvietė pristatyti šventinės, kalėdinės kolekcijos mamytėms ir dukrytėms „Tiulio fėja“. Visos ir vėl atrodė ne tik žaviai, bet ir stilingai.

Kodėl ryžosi kurti drabužius ne tik mamoms, bet ir jų dukrytėms? „Pamaniau, kad tai, ką siuvu moterims, galiu pasiūti ir jų dukrytėms. Ne tik mama, bet ir dukrytė turi atrodyti gražiai“, — paaiškina ji. Viktoriją glumina drabužių vaikams, ypač kūdikiams, mada. Kiek tenka matyti, vaikučiai aprengti ryškių spalvų, neskoningais „mikimauzais“ dekoruotais šliaužtiniais. Gerai, kad nors prieš gimtadienius, krikštynas mamos prisimena, kad reikia gražesnio rūbelio, ir užsuka į Viktorijos krautuvėlę.

Menininkė neslepia — savo krautuvėlės idėją nusižiūrėjo prieš aštuonerius metus lankydamasi Paryžiuje. Ten tokių krautuvėlių — daugybė. Viskas jose buvo taip gražu, taip miela, kad priminė namus, iš kurių nesinori išeiti.

Pasiryžimą įkurti ką nors panašaus sustiprino apsilankymas Londono Noting Hilo ir Kemden Tauno turguose, kuriuose irgi pilna tokių krautuvėlių.

„Į kiekvieną jų užeini kaip į atskirą butuką, kur pilna nematytų, originalių daiktų“, — susižavėjimo neslepia Viktorija.

Mažytės krautuvėlės idėją subrandinti padėjo ir kelionė į senovinį Bulgarijos miestą Nesebrą, įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą, kur Viktorija ilsėjosi su vyru, dukterimis ir draugais. Buvo vasara, karšta, smagu... Mažyčiai apvalūs staliukai su mažomis kėdutėmis stovėjo tiesiog Nesebros gatvėse. Daugybė turistų sėdėjo prie jų ir žiūrėjo į jūrą... Viktoriją sužavėjo akmenimis ir medžio rąstais grįstos gatvės, senučiukai namukai, mažytės parduotuvėlės, tiesiog gatvėje stovintys prekystaliai, užversti atvirukais iš džiovintų gėlių, mediniais žaislais, drabužiais, nuostabia bulgarų keramika.

„Viskas — rankų darbo, savos gamybos. Būtent tai visus žavi, todėl į tokias vietas ir plūsta turistai. Jei menininkas, amatininkas ką nors kuria, — nuostabu, nes tai — tautos turtas. Tai mane domina ir tik tai stengiuosi pati kurti“.