Per tą pusmetį, kai nematėme ekrane, jos gyvenimas
smarkiai pasikeitė - sulaukusi trisdešimties ji pagimdė dukrytę,
puoselėja gražius šeiminio gyvenimo planus. Kas, jei ne Jovita galėtų
vesti atsinaujinusią „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Naujas
gyvenimas“?
Jovita neslepia, kad televizijoje jai smagu - jau nusifilmavo laidoje,
dalyvavo keliose fotosesijose ir po ilgos pertraukos „Moters savaitei“
pažadėjo interviu, bet pirmą kartą gyvenime sutartu laiku žodžio
neištesėjo.
Trijų su puse mėnesių jos dukrytė pareikalavo viso mamos dėmesio.
„Matyt, per daug užsimojau, - svarsto moteris. - Po keturių mėnesių
buvimo namuose neapskaičiavau savo galimybių. Pamaniau, kad palikusi
dukrelę prižiūrėti namiškiams, greitai apsisuksiu. Bet, kaip matote -
neapsisukau“, - šypsosi tarp maitinimų ir kitokių malonių jaunos mamos
rūpesčių interviu laiko vėliau vis dėlto radusi žurnalistė.
- Po dukrelės gimimo praėjus vos keliems mėnesiams grįžtate į
televiziją. Ar ne per anksti?
- Niekur negrįžtu, nes niekur nebuvau išėjusi. Noriu priminti, kad
pasibaigus praėjusiam televizijos sezonui laidos „Lietuvos ryto“
televizija savaime nebeliko - jos pavadinimą perėmė naujas kanalas -
„Lietuvos ryto“ televizija.
Man tai buvo puikiausia proga trumpam išlipti iš važiuojančio traukinio
ir ramia širdimi išeiti motinystės atostogų. Nesijaudinant, kad laidai
netekus vedėjos kažkas liko be darbo. Beje, „kadre“ daug metų dirbu ne
todėl, kad mano ilgos kojos, gera dikcija ar tobula lietuvių kalba. Čia
esu tik todėl, kad moku dirbti ir „už kadro“ - pati ieškau temų, pati
filmuoju, montuoju ir moku tai daryti. „Būti kadre“ man - jokia
problema. Beje, tai tik penki procentai mano darbo.
Dabar pagrindinis ir vienintelis mano darbas - auginti mažylę. Kartą
per savaitę užsuksiu į televiziją ir nusifilmuosiu laidos „Naujas
gyvenimas“ siužetų pristatymuose. Tai bus didelis malonumas ir naujas
mano hobis.
Kiekvienai mažą vaiką auginančiai moteriai svarbu išeiti iš namų ir
padaryti ką nors įdomaus - pasipuošti, išsikedenti plaukus. (Šypsosi.)
Iš tiesų dvi valandos tarp dukrelės maitinimų man bus kaip visuomeninio
gyvenimo gurkšnis.
- Dabar jaučiatės puikiai. O kaip jautėtės sužinojusi, kad laukiatės?
Neplanavote atsisakyti įprastų kelionių, darbų?
- Atvirkščiai - pajutau didžiulį kūrybinį pakilimą. Kaip tik tuo metu
kurdamos laidą dirbome tik dvi žurnalistės. Kiekvieną savaitę reikėjo
parengti po įdomų siužetą, ieškoti pašnekovų, temų, bet man tai daryti
buvo labai lengva.
Pastebėjau, kad tekstą, kurį anksčiau rašydavau keturias valandas,
parašydavau per 45 minutes - lyg kas nors iš aukščiau jį būtų diktavęs.
Matyt, suplanuoti vaikelį sulaukus trisdešimties - pats tas.
(Šypsosi.) Tai, ką suspėjau padaryti per tą laukimo pusmetį, prieš
metus nė negalėjau įsivaizduoti: dalyvavau kuriant du dokumentinius
filmus, perskridau pusę pasaulio - nuo Maskvos iki Los Andželo. Jau
nekalbu apie Europą.
Susitikti su tais žmonėmis, su kuriais tada dirbau, bendravau, man buvo
didžiulė garbė ir iššūkis.
- Ko skridote į Rusiją, Ameriką, jau nekalbant apie Europą?
- Į Rusiją skridau filmuoti ir kalbinti balerinos Anastasijos
Voločkovos ir aktorės Tatjanos Liutajevos. Į Los Andželą - imti
interviu iš garsios lietuvės aktorės Rutos Lee ir visiems pažįstamos
Liucijos Baškauskaitės. Kelionė į Ameriką buvo ypatinga, nepamirštama,
nors iki tol Amerika manęs netraukė. Maniau, jei kada nuskrisiu, tai -
tik į Niujorką, bet teko nuskristi iki Los Andželo.
- Būdama nėščia nusprendėte dar pasunkinti sau užduotį?
- Užtat ją palengvinau savo pašnekovams. Juk negalėjau sėdėti ant
suolelio ir laukti, kol jie sugalvos atvažiuoti į Lietuvą. Arba ko nors
prašyti, kad juos nufilmuotų. Buvo paprasčiau sėsti į lėktuvą,
nuskristi į Ameriką ir pačiai padaryti tuos interviu.
- Kaip jus sutiko Amerika? Apie tai iki šiol nesate pasakojusi.
- Tuo metu laukiausi ir norėjau tik ramybės. Kai pasklido kalbos, kad
laukiuosi, nėščia buvau jau septintą mėnesį. Pamaniau: „Ačiū Dievui -
turėjau šešis mėnesius ramybės“. Amerikoje niekas manimi nesidomėjo,
nieko neklausinėjo. Santa Monikoje pasikalbėjusios su L.Baškauskaite
nuvažiavome į Holivudo kalvas, kur gyvena R.Lee.
Apsupta patarnautojų, lepinama savo nuostabaus vyro ji gyvena
nuostabiame name su žydru baseinu ir ne mažiau nuostabiu vaizdu į
Holivudą. Viešnagės dieną į savo namus ji kaip tik buvo pasikvietusi
keletą prodiuserių aptarti labdaros reikalų. Į šią veiklą ji moka
įtraukti turtingus draugus, paimti jų pinigus ir labai gražiai juos
išdalinti tiems, kam reikia. Už savo labdaringą veiklą yra labai
gerbiama ir dabar labiau garsėja ne kaip aktorė, o kaip visuomenininkė.
- Nekilo noras pasilikti Holivude?
- Apie tai niekada negalvojau. Būtų nesunku - Holivude dirba ne
vienas mano draugas. Pavyzdžiui, buvęs kurso draugas Marius Vilūnas,
Los Andžele baigęs režisūros studijas, filmuoja filmus ir jam gerai
sekasi. Buvo labai smagu matyti savo draugą Marių - tikrą Los Andželo
gyventoją. Su juo aplakstėme gerus klubus, įdomias vietas. Nors Los
Andžele viešėjau vos porą dienų, buvo tiek daug mielų susitikimų, taip
gera ir jauku, kad dabar net sunku patikėti.
- Grįžusi iš Amerikos ėmėte ramiai laukti ypatingos dienos - vaikelio
gimimo?
- Iš tiesų laukiau ramiai, nes tas laikas buvo nuostabus, labai gerai
jaučiausi. Anksčiau stebėdama besilaukiančias moteris galvodavau, kaip
joms sunku: kad jos negali miegoti, sunku pasilenkti, vaikščioti, kojos
tinsta. Bet man nieko panašaus nebuvo, kūdikio laukimas buvo lengvas,
jaučiausi pakiliai.
- Tikriausiai mintimis dažnai nuklysdavote į Indiją, kur susipažinote
su dukrelės tėčiu Moto?
- Indija visą laiką su manimi. Ją prisimenu kaip pasaką. Ji įsirėžė į
mano ir mano šeimos gyvenimą kaip ypatinga vieta. Iš pradžių su draugu
galvojome, kad gimus Indijai Marijai jos auginti skrisime į Goa
provinciją, kur šiltas klimatas, puikus maistas. Mano draugai ten iš
tiesų augina vaikus - atvažiuoja su kūdikiais ant rankų, juos išsiveža
gerokai paaugusius. Bet pasitarusi su šeimos gydytoja, kuri pasakė, kad
aplinkos pakeitimas dukrą traumuotų psichologiškai, persigalvojau.
Gydytojos žodžiai privertė susimąstyti, todėl nutariau: „Niekur
nevažiuosime“.
- Mažoji pakirpo sparnus?
- Nepakirpo. Tiesiog atėjo laikas paskraidyti čia, mūsų namuose.
(Juokiasi.) Su Indijos tėveliu nutarėme, kad dukra augs Europoje, todėl
ją reikia pratinti prie europietiško gyvenimo, klimato. Ką dar dėl jos
galiu padaryti? Tiesiog būti šalia, maitinti ir niekur netampyti. Kaip
didelė ji miega lauke, namo terasoje - nesvarbu, ar lyja, ar sninga.
Sykiais, netikėtai pasnigus, vežimėlį užkloja sluoksnis sniego. Kai
spaudė didžiuliai - 19 laipsnių šalčiai, bandžiau ją migdyti kambaryje
- nė už ką nemiegojo. Buvo taip gaila, todėl orams atšilus iki -9 C,
išvežiau į lauką.
- Taip ramiai ir gyvenate? O gal jau puoselėjate veiksmų
planą-chuliganą?
- Seniai nieko neplanuoju. Sužinojusi, kad laukiuosi Indijos Marijos,
nustojau bet ką planuoti. Supratau, kad gyvenimas eina sava vaga, ir ne
aš jį planuoju.
Bet tikiuosi, kad bent dvejus metus būsiu namuose ir auginsiu mergaitę.
Šiuo metu nenoriu niekur lakstyti, niekur važiuoti - dukrelė gimė pačiu
laiku. Kartais draugai kviečia į svečius, bet aš ir ten nenoriu eiti.
Iš namų išvilioti mane labai sunku. Žinau, kad geriausiai jaučiuosi
namuose, matydama savo vaiką. Jaučiuosi gerai, savo vietoje ir esu
laiminga. Kaip bus vėliau - pamatysime.
- Bepigu, kai gyvenate vaikystės name, apsupta artimųjų...
- Teisybė, tik tas namas keičiasi - vienaip atrodė, kai buvau maža,
kitaip - kai užaugau, o dabar - dar kitoks. Tiems, kas turi
automobilį, mūsų namus prie Žaliųjų ežerų surasti nėra sunku. Jie
visada lūžta nuo svečių, draugų.
- Nebijote, kad jie mažylę nužiūrės? Beje, kada sulaukėte pirmųjų
lankytojų?
- Per Indijos Marijos krikštynas, kai jai buvo vos dešimt dienų.
Mažylės krikšto tėvais tapo mano brolis dvynys su žmona. Aš esu jų
dukrytės krikšto mama, jie - mano dukrytės krikšto tėvai.
Dukrą norėjau pakrikštyti vos parsivežusi iš ligoninės, nes krikštas
vaiką saugo. Vaikas yra Dievo dovana ir vos gimusį jį privalu grąžinti
Dievui - padaryti krikščioniu. Nors ir labai mažytė, mergytė tądien
buvo labai rami ir netgi šypsojosi.
- Nenorite jos fotografuoti, užtat papasakokite, į ką ji panaši.
- Ji - maišyto kraujo, pasaulio vaikas. Pradėta Indijoje, jos tėtis
kilęs iš Sudano, šiuo metu gyvena Šveicarijoje. Jos mama - lietuvė.
Indija Marija iš tėčio paveldėjo tamsią odą, labai gražias migdolų
formos akis, tėčio nosį ir lūpas. Indija Marija - tėvelio vaikas. Jo
autorystė, tėvystė yra neginčijama. (Juokiasi.)
- Tėtis savo dukrą aplanko dažnai?
- Ne, nes gyvena Šveicarijoje, bet neturi tos šalies pilietybės.
Norėdamas pas mus atvykti turi įveikti daugybę biurokratinių kliūčių.
Pati kaip žurnalistė ne kartą bandžiau padėti į panašią situaciją
patekusioms moterims, o dabar pati esu panašios situacijos įkaitė. Bet
vis tiek į viską žiūriu pozityviai. Morališkai mane palaiko artimieji
- tėtis, mama.
- Ar jie geri seneliai?
- Jie geresni seneliai nei buvo tėvai savo vaikams - mudviem su
broliu. Kai pamatau, kaip gražiai jie elgiasi su savo anūkėlėmis -
brolio dukra Saulute, kuriai dveji metukai, ir su mano dukrele Indija
Marija, tyliai džiaugiuosi. Mums jie neturėjo tiek laiko, kiek skiria
anūkėms. Ne veltui sakoma: „Mylėkite savo anūkus, jie atkeršys jūsų
vaikams“. (Juokiasi.) Ir jie rūpinasi, žaidžia, nešioja.
- Ar lieka laiko pabūti su dukra dviese?
- Dukrelė visą laiką su manimi. Ją nuolat nešiojuosi nešioklėje prie
krūtinės. Man pradėjus kalbėti, pavyzdžiui, telefonu, iš karto užmiega.
Nuovargio nejaučiu, nes, ačiū Dievui, Indija Marija - rami mergaitė,
lyg princesė iš pasakos, verkianti tik tada, kai yra rimta priežastis -
ji nori valgyti. Nuostabus kūdikis, kol kas teikiantis tik džiaugsmą ir
malonumą.
- Kada su dukryte pasirodysite viešumoje?
- Jeigu gyvenčiau Senamiestyje, pamatyti mane, stumiančią vežimėlį
Gedimino prospektu, nebūtų problema. Kadangi gyvenu užmiestyje, mudvi
galima pamatyti tik pamiškėje. (Juokiasi.) Kai tik dukrytė sėdės,
imsiu su savimi važiuodama į miestą, o kai pradės vaikščioti, eisime
pasivaikščioti.
Iš tikrųjų mažas vaikas - milžiniškas džiaugsmas. Namuose atsirado
daug jos žaislų, daiktų. Anksčiau visi buvo užsiėmę kas kuo. Pati ryte
išvažiuodavau, vėlai vakare grįždavau. Dabar vakarais visi skuba namo
pas Indiją Mariją. Namai prisipildė naujų spalvų.