Nė viena nedirsčiojo į laikrodį, neskubėjo namo - laikas tarytum
sustojo, visos mėgavosi bendravimu. Vienos kitoms siūlė pagalbą,
užsisakinėjo papuošalus, tarėsi dėl anglų kalbos, netgi šokių pamokų.
„Visos čia ateidamos turėjo savų interesų, kurie nesusikirto su kitų
interesais, o tik vieni kitus papildė. Viskas ėjosi sklandžiai.
Pirmasis blynas, mano manymu, nebuvo prisvilęs“, - džiūgavo vakarėlio
organizatorė ir jo siela, tarp Vilniaus ir Ukmergės šiuo metu
kursuojanti menininkė Vilija Šabunkaitė-Poškienė (40 m.)
Kaip tokiu sunkmečiu išdrįso surengti tokį susiėjimą? Pasak Vilijos,
kaip tik sunkmečiu trokštame dar daugiau teigiamų emocijų, padedančių
išsaugoti gerą nuotaiką, sveikatą. Tada ypač mielai buriamės į klubus,
bendrijas, ieškome vienos kitų pagalbos. Ir, žinoma, sulaukiame.
- Tai ne pirmas jūsų bandymas moteris suburti, surengti smagų
pasisėdėjimą. Iš prigimties esate tokia visuomeniška?
- Mėgstu burti, organizuoti, bet iš tiesų esu vienišė. Žmonės man
reikalingi tik konkrečiam tikslui pasiekti. Viskas turi būti taip, kaip
pasakau. Kitaip negali būti! Pagal savo prigimtį esu diktatorė.
Kadangi niekas nenori būti kieno nors vadovaujamas, viską darau pati.
Savo draugės odontologės Lyros Žemrietienės padėti suorganizuoti šį
vakarėlį paprašiau tik todėl, kad ji pažįsta dar daugiau ypatingų
moterų.
Su tokiais žmonėmis kaip Lyra ir kitos mano draugės būnu diplomatiška,
geranoriška. Visos jos turi savo nuomonę ir tikrai ne visada man
paklūsta. Aš tuo džiaugiuosi, nes draugaudama siekiu lygiavertiškumo.
Man ir mano vyras Audrius nepatiktų, jeigu man vadovautų arba sėdėtų po
mano padu. Tokio vyro man nereikia!
Esu sudėtingo charakterio, todėl man geriausia dirbti vienai - tuomet
nesijaučiu atsakinga už kitus. Viena viską sprendžiu: noriu - dirbu,
nenoriu - nedirbu. Nieko nereikia derinti, su niekuo pyktis, niekam
nesu bloga. Yra dienų, kai pajuntu įkvėpimą ir labai daug dirbu.
Paprastai tai būna savaitgaliai - šeštadienis ir sekmadienis.
Antradienis man - Vilniaus diena, kai su reikalais važiuoju į sostinę.
Trečiadienį ir ketvirtadienį, kaip juokais sakau, tinginiauju. Pusę
dienos galiu gulėti lovoje ir plepėti telefonu, nors namuose - kalnai
dulkių. Arba žiūrėti rusų televizijos kanalus. Jie rodo labai daug
gerų laidų, programų.
- Tikriausiai pasižiūrite ir savo globėjo, garsaus rusų dizainerio
Viačeslavo Zaicevo laidą „Mados nuosprendis“?
- Pasižiūriu ir matau, kad tai laida ne tik apie madą, bet ir
psichologiją. Daugeliui moterų ji padėjo atsiverti, atsiskleisti,
įgauti pasitikėjimo savimi. Po laidos moterys pasikeičia. Žinoma, ne be
V.Zaicevo pagalbos. Jis, mano nuomone, yra labai šiltas ir mielas
žmogus. Beje, jis puikiai suvokė savo pernykščio vizito į Taujėnų dvarą
prasmę. Aš jam - jokia konkurentė. Tik menininkė, kuri jam patiko,
pasirodė nuoširdi, paprasta, ir jis nusprendė mane išreklamuoti. O
kartu ir prasiblaškyti.
Mano planuose - susitikimas su dar dviem stipriomis asmenybėmis,
pasaulinio lygio žvaigždėmis. Joms laikas taip pat labai brangus, bet
su viena jau susitariau susitikti. Bendraudama su tokiais žmonėmis
galvoju taip: „Aš esu verta šitos pažinties. Ir jeigu tie pasaulinio
lygio žmonės atkreips dėmesį į mano papuošalus, vadinasi, papuošalai
irgi pasaulinio lygio. Man tereikia patvirtinimo, kad tai, ką darau,
nėra paprasti dalykai. Aš visą laiką kuriu - gražiai piešiu,
modeliuoju rūbus, kuriu makiažą, šukuosenas...
- Todėl, išvarginta moteriškų kaprizų, net kerpatės ežiuku?
- Ir nusiskusčiau plikai, bet turiu tris vaikus, kurie gali pasakyti:
„Mama, tu išprotėjai“. Beje, tai labai praktiška. Nueinu pas draugę
kirpėją Eriką, ir ji nukerpa mane trumpai. Draugė tam labai priešinasi,
nes mano plaukai vešlūs, bet aš nepasiduodu. Verčiau save realizuosiu
kūryboje nei stovėsiu prieš veidrodį, džiovinsiu, tvarkysiu plaukus.
Neseniai mūsų škotų terjerė atsivedė penkis šuniukus. Atsigulu
miegamajame, kur įrengtas jų guolis, ir valandą juos stebiu. Man tai -
palaima! Taip gera žiūrėti, kaip tie šuniukai ropoja, kovoja už vietą
prie mamos, už būvį. Patinka ruošti valgį, bet jeigu tingiu -
neruošiu. Nuvažiuoju pas draugę į kavinę ir ko nors nuperku. Nenoriu
ir neruošiu, ir niekas manęs neverčia. Niekada negalvoju, kad vyras
grįš pietų, turiu paruošti valgyti. Būna, kad grįžęs vyras tyliai
išsikepa kiaušinienės, bet nė vieno priekaišto man nepasako. Nes jis -
labai geras. Geriausias vyras pasaulyje! Beje, jis iš Mažeikių.
(Juokiasi.)
- Ir jam patinkate visokia...
- Nesureikšminu savo išvaizdos, nors man patinka mėgstančios puoštis
moterys. Žaviuosi jomis. Tačiau pati renkuosi komfortą. Pavyzdžiui,
neaviu batų su pakulne, vilkiu ilgus megztinius, nertinius, drobines
tunikas, nes tai - laisva, natūralu ir praktiška. Jei kada apsirengiu
prigludusį rūbą, draugės aikčioja: „Oi, tu suplonėjai“. Sakau:
„Nesuplonėjau, tik rūbas kitas“. Madinga, kaip sako dizaineris Juozas
Statkevičius, tai, kas truputį nepatogu, bet aš jo neklausau.
Aš nieko neklausau. Neseniai išsirinkau ovalo formos akinių rėmelius,
bet man pasakė, kad tokie nemadingi. Atkirtau: „Tai aš pasakysiu, kas
yra madinga! Kas man tie mados diktatoriai?“ Galiu pasakyti: moterys,
kurios pernelyg puoselėja išvaizdą, savęs nerealizuoja kitur.
Pasitikinčios savimi, turinčios įdomios veiklos savo išvaizdos
nesureikšmina. Kai prireiks, jos ras laiko į kirpyklą nueiti,
pasidaryti šukuoseną, makiažą ir reikalingu metu, svarbiame susitikime
atrodys efektingai, bet ne kas dieną.
- Kaip ir kada atsiranda jūsų papuošalai? Kokioms moterims juos
skiriate?
- Labai mėgstu savo darbą, savo papuošalus ir juos labai vertinu.
Labai svarbu, kas juos įsigyja - noriu pati žinoti, parduoti, patarti.
Kiekvieną kartą galvoju, kaip tai padaryti įdomiau, smagiau,
intelektualiau. Viską darau iš širdies. Kartais pagalvoju: labai
norėčiau sukurti kolekciją ir palikti kokiam muziejui. Ne save
sureikšmindama, bet kad kitos kartos žinotų, kad kažkas
sėdėjo, siuvinėjo, kūrė. Ir kad man tai buvo labai svarbu, gera.
Supratau, kad mums daiktai svarbūs ne tiek fizine, kiek dvasine, emocine
prasme. Esu atlikusi ne vieną eksperimentą - kurdama papuošalus įdedu
į jį kitonišką karoliuką ir pasakau moterims: „Šitas papuošalas
užburtas, jame gyvena jūsų laimė, ir turite ją surasti“. Moterys ieško
to karoliuko, o suradusios šaukia kaip vaikai: „Radau“. Bet juk tie
burtai - tik dar viena teigiama emocija.
Beje, papuošalą, kurį segėjau labdaros renginyje Taujėnų dvare,
pardaviau brangiau tik todėl, kad jį matė, lietė V.Zaicevas - jis
turėjo savo aurą, istoriją.
- Neseniai atšventėte 40-metį. Ar jau atradote visus savo talentus?
- Jeigu kuri nors draugė pasakytų: „Žinai, labai noriu tavo
paveikslo“, aš nutapyčiau. Bet dabar netapau - kuriu papuošalus.
Viską mėgstu daryti greitai, o kurdama papuošalus galiu matyti greitą
rezultatą. Mat tai patinka. Kurdama į nieką nesidairau. Kartais
sukūrusi naują papuošalą pamatau panašų internete - na, ir kas?
Visą gyvenimą kuriu: atvirukus, paveiksliukus, makiažą, eiles. Esu
parašiusi daug eilių apie meilę - kažkada išgyvenau laikotarpį, kai
patyriau daug ypatingų jausmų ir emocijų. Jei kada išleisiu poezijos
knygelę, ji bus autorinė, tik mano. Jeigu bus iliustruota
fotografijomis, tai bus mano darytos fotografijos, jeigu piešiniais -
tai bus mano piešiniai.
Su pirmuoju vyru gyvenau audringą, nepaprastą gyvenimą, bet visada
ilgėjausi tikrumo, geros, ramios žmonos vaidmens. Kai ištekėjau antrą
kartą, daviau sau priesaiką: vyrui būsiu ištikima. Pirmoje santuokoje
kentėjau nuo neištikimybės, todėl to nebenoriu patirti. Išsiskyrusi
pasakiau sau, kad tai nepasikartos. O mano gyvenime yra taip: kaip
pasakau, taip ir turi būti.
- Vyras žino, kad prisiekėte būti jam ištikima?
- Jis žino, kad prisiekiau sau, bet ne jam, ir kad tai - mano sąžinės
reikalas. Santuoka turi būti pagrįsta ištikimybe. Jeigu jos nėra,
santuoka yra nešvari. Kadangi esu perfekcionistė, tokios santuokos man
nereikia. Gal kartais ir pasiilgstu romanų, nuotykių iš praeities, bet
tai nereiškia, kad į juos nerčiau ar pakartočiau. Savo priesaikos
nesulaužyčiau. Nežinau, kas turėtų atsitikti. Nebent sutikčiau
keliautoją, ekstremalą, milijardierių Richardą Bransoną, garsų, turtingą
menininką arba alpinistą. (Juokiasi). Mane žavi tokie vyrai. Turtingi
ne tik dvasiškai, bet ir materialiai.
Finansinis turtas byloja apie žmogaus gebėjimą tvarkytis su pinigais.
Šiais laikais tai - labai daug. Bet pinigai - tik rinkodaros dalykas.
Jeigu turėčiau absoliučią klausą ir balsą, būčiau pasaulinio garso
žvaigždė. Gročiau ne tik salėse, bet ir paprastiems žmonėms gatvėse ir
tiek žmonių pritraukčiau! Mane būtinai pastebėtų garsus žmogus arba aš
pati sugalvočiau, kaip man pas jį patekti.
- Bet gal nevėlu - dainininkės karjeros galite paskatinti siekti
dukteris.
- Visos trys mano dukterys - ypatingų charakterių asmenybės. Bet jos
niekada neis mano keliu. Nes asmenybės negali eiti tėvų keliu - jos
eina savo keliu. Vaikai mano svajonių niekada nerealizuos. Yra tėvų,
kurie savo vaikams kala: „Reikia mokytis, reikia mokytis“. Bet ar
tikrai kiekvienam reikia mokytis? Kiek pas mus žmonių, turinčių
aukštąjį išsilavinimą, dirba robotiškus darbus! Žmogus nuo vaikystės
turi būti mokomas mąstyti, analizuoti ir galvoti, o ne mėgdžioti.
Mano tėvai buvo fotografai, ir aš mokėjau fotografuoti, daryti
nuotraukas, nes namuose buvo fotolaboratorija. Bet gyvenimo nesusiejau
su fotografija. Pamaniau, kad turiu kažko kito pasiekti
gyvenime. Ir labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado papuošalai.
- Iš ko paveldėjote meno gyslelę, net, atrodo, feministines pažiūras?
- Iš suvalkietės senelės Konstancijos Banienės. Ji buvo labai
dvasinga. Bažnyčią kas sekmadienį lankydavo, mane Pirmosios komunijos
privedė. Nuolat eidavo į svočias, turėjo labai gražų balsą, mokėjo
galybę dainų. Labai gražiai piešė. Atsimenu, kaip ji dainuodavo tokią
šaunią dainą: esą užtenka mums, moteriškėms, sėdėti prie puodų,
išsileiskime savo kuodus, pasidažykime lūpas ir smagiai dainuokim
dainas... Tai buvo labai sena daina, bet ji dvelkė toookiu feminizmu!
Tėvo tėvai irgi buvo kūrybingi, bet labiau verslūs, mokėjo taip viską
sutvarkyti, kad niekas „neitų į minusą“. Senelis dar sovietų laikais
surinko aukso monetų kolekciją. Paskui įsteigė kooperatyvą, užsiėmė
verslu - su nagingais vyrais droždavo labai gražias klumpes, kurios
dabar būtų labai madingos. Mano močiutei, savo žmonai, jas parduodavo
po 10 litų, o ji daiktaturgyje jas parduodavo po 35 litus.
Tokį pinigų tvarkymą paveldėjau ir aš. Pavyzdžiui, mes su vyru pinigus
laikome atskirai. Pasitarę perkame tik didelius daiktus. Kitu atveju
viską sprendžiu pati. Ir jis vienas sprendžia. Kiekvienas turime tai,
ką užsidirbame. Pažįstu keletą šeimų, besipykstančių dėl to, kad vyras
su žmona nesutaria, ką ir už kiek pirkti.
- Kaip sutariate su dukterimis? Atrodo, kad esate „nelengva“ mamytė.
- Pasižiūriu į dukteris ir matau: jos tokios, kokia vaikystėje buvau
aš. Pačios sprendžia, ko joms reikia, ir manęs neklausia, nors aš joms
leidžiu daug ką. Todėl mamos, kurios giriasi, kad vaikai labai geri,
klauso, tegul labai nesidžiaugia. Nes tik netradiciškai besielgiantys,
maištaujantys, griaunantys taisykles vaikai ko nors pasiekia. Žinoma,
iki tam tikros ribos. Nors dabar yra taip - vaikai teisių turi per
daug, o pareigų - per mažai. Tėvai kažko tikisi iš mokyklos, mokytojai
- iš šeimos. Bet jeigu šeima nedarni, vaikas jausis nesaugus ir bus
agresyvus.
Man dažnai sako: „Tu per daug kalbi, per daug atvira“. Man tai
nekenkia, nes aš nieko bloga nedarau. Gyvenu taip, kad nereikėtų
meluoti. Imkite mano telefoną, skaitykite žinutes - jokių paslapčių
neturiu, todėl man lengva, ramu gyventi.
- Gyvenate Ukmergėje, bet Vilniuje nuolat rengiate savo papuošalų
pristatymus, moterų susiėjimus? Kokios moterys gyvena sostinėje, kokios
- provincijoje?
- Ukmergėje nedaug su kuo bendrauju, turiu tik keletą draugių, bet
pastebiu, kad ten moterys dvasingesnės, paprastesnės. Gyventi Vilniuje
- tai reiškia kęsti oro užterštumą, emocinę įtampą, kai visą laiką
turi skubėti. O gyvenantieji provincijoje sugeba mėgautis gyvenimu.
Aš, pavyzdžiui, susikūriau tokį gyvenimą, kokio visada norėjau. Man
nereikia rytais lėkti į darbą, skubėti. Turiu laiko saviugdai,
gilinimuisi į įdomius dalykus. Viską suspėju, nes nedarau to, ko
nenoriu. Gyvenime yra taip: jeigu ko nors nori, yra tūkstantis
galimybių tai pasiekti. Jeigu nenori - tūkstantis priežasčių to
nedaryti.