Vilija Šabunkaitė-Poškienė: „Daviau priesaiką būti ištikima“

Snieguolė Dovidavičienė
- Todėl, išvarginta moteriškų kaprizų, net kerpatės ežiuku?
Daugiau nuotraukų (1)
Nė viena nedirsčiojo į laikrodį, neskubėjo namo - laikas tarytum sustojo, visos mėgavosi bendravimu. Vienos kitoms siūlė pagalbą, užsisakinėjo papuošalus, tarėsi dėl anglų kalbos, netgi šokių pamokų. „Visos čia ateidamos turėjo savų interesų, kurie nesusikirto su kitų interesais, o tik vieni kitus papildė. Viskas ėjosi sklandžiai. Pirmasis blynas, mano manymu, nebuvo prisvilęs“, - džiūgavo vakarėlio organizatorė ir jo siela, tarp Vilniaus ir Ukmergės šiuo metu kursuojanti menininkė Vilija Šabunkaitė-Poškienė (40 m.)
Kaip tokiu sunkmečiu išdrįso surengti tokį susiėjimą? Pasak Vilijos, kaip tik sunkmečiu trokštame dar daugiau teigiamų emocijų, padedančių išsaugoti gerą nuotaiką, sveikatą. Tada ypač mielai buriamės į klubus, bendrijas, ieškome vienos kitų pagalbos. Ir, žinoma, sulaukiame.
- Tai ne pirmas jūsų bandymas moteris suburti, surengti smagų pasisėdėjimą. Iš prigimties esate tokia visuomeniška?
- Mėgstu burti, organizuoti, bet iš tiesų esu vienišė. Žmonės man reikalingi tik konkrečiam tikslui pasiekti. Viskas turi būti taip, kaip pasakau. Kitaip negali būti! Pagal savo prigimtį esu diktatorė. Kadangi niekas nenori būti kieno nors vadovaujamas, viską darau pati. Savo draugės odontologės Lyros Žemrietienės padėti suorganizuoti šį vakarėlį paprašiau tik todėl, kad ji pažįsta dar daugiau ypatingų moterų.
Su tokiais žmonėmis kaip Lyra ir kitos mano draugės būnu diplomatiška, geranoriška. Visos jos turi savo nuomonę ir tikrai ne visada man paklūsta. Aš tuo džiaugiuosi, nes draugaudama siekiu lygiavertiškumo. Man ir mano vyras Audrius nepatiktų, jeigu man vadovautų arba sėdėtų po mano padu. Tokio vyro man nereikia!
Esu sudėtingo charakterio, todėl man geriausia dirbti vienai - tuomet nesijaučiu atsakinga už kitus. Viena viską sprendžiu: noriu - dirbu, nenoriu - nedirbu. Nieko nereikia derinti, su niekuo pyktis, niekam nesu bloga. Yra dienų, kai pajuntu įkvėpimą ir labai daug dirbu. Paprastai tai būna savaitgaliai - šeštadienis ir sekmadienis.
Antradienis man - Vilniaus diena, kai su reikalais važiuoju į sostinę. Trečiadienį ir ketvirtadienį, kaip juokais sakau, tinginiauju. Pusę dienos galiu gulėti lovoje ir plepėti telefonu, nors namuose - kalnai dulkių. Arba žiūrėti rusų televizijos kanalus. Jie rodo labai daug gerų laidų, programų.
- Tikriausiai pasižiūrite ir savo globėjo, garsaus rusų dizainerio Viačeslavo Zaicevo laidą „Mados nuosprendis“?
- Pasižiūriu ir matau, kad tai laida ne tik apie madą, bet ir psichologiją. Daugeliui moterų ji padėjo atsiverti, atsiskleisti, įgauti pasitikėjimo savimi. Po laidos moterys pasikeičia. Žinoma, ne be V.Zaicevo pagalbos. Jis, mano nuomone, yra labai šiltas ir mielas žmogus. Beje, jis puikiai suvokė savo pernykščio vizito į Taujėnų dvarą prasmę. Aš jam - jokia konkurentė. Tik menininkė, kuri jam patiko, pasirodė nuoširdi, paprasta, ir jis nusprendė mane išreklamuoti. O kartu ir prasiblaškyti.
Mano planuose - susitikimas su dar dviem stipriomis asmenybėmis, pasaulinio lygio žvaigždėmis. Joms laikas taip pat labai brangus, bet su viena jau susitariau susitikti. Bendraudama su tokiais žmonėmis galvoju taip: „Aš esu verta šitos pažinties. Ir jeigu tie pasaulinio lygio žmonės atkreips dėmesį į mano papuošalus, vadinasi, papuošalai irgi pasaulinio lygio. Man tereikia patvirtinimo, kad tai, ką darau, nėra paprasti dalykai. Aš visą laiką kuriu - gražiai piešiu, modeliuoju rūbus, kuriu makiažą, šukuosenas...
- Todėl, išvarginta moteriškų kaprizų, net kerpatės ežiuku?
- Ir nusiskusčiau plikai, bet turiu tris vaikus, kurie gali pasakyti: „Mama, tu išprotėjai“. Beje, tai labai praktiška. Nueinu pas draugę kirpėją Eriką, ir ji nukerpa mane trumpai. Draugė tam labai priešinasi, nes mano plaukai vešlūs, bet aš nepasiduodu. Verčiau save realizuosiu kūryboje nei stovėsiu prieš veidrodį, džiovinsiu, tvarkysiu plaukus.
Neseniai mūsų škotų terjerė atsivedė penkis šuniukus. Atsigulu miegamajame, kur įrengtas jų guolis, ir valandą juos stebiu. Man tai - palaima! Taip gera žiūrėti, kaip tie šuniukai ropoja, kovoja už vietą prie mamos, už būvį. Patinka ruošti valgį, bet jeigu tingiu - neruošiu. Nuvažiuoju pas draugę į kavinę ir ko nors nuperku. Nenoriu ir neruošiu, ir niekas manęs neverčia. Niekada negalvoju, kad vyras grįš pietų, turiu paruošti valgyti. Būna, kad grįžęs vyras tyliai išsikepa kiaušinienės, bet nė vieno priekaišto man nepasako. Nes jis - labai geras. Geriausias vyras pasaulyje! Beje, jis iš Mažeikių. (Juokiasi.)
- Ir jam patinkate visokia...
- Nesureikšminu savo išvaizdos, nors man patinka mėgstančios puoštis moterys. Žaviuosi jomis. Tačiau pati renkuosi komfortą. Pavyzdžiui, neaviu batų su pakulne, vilkiu ilgus megztinius, nertinius, drobines tunikas, nes tai - laisva, natūralu ir praktiška. Jei kada apsirengiu prigludusį rūbą, draugės aikčioja: „Oi, tu suplonėjai“. Sakau: „Nesuplonėjau, tik rūbas kitas“. Madinga, kaip sako dizaineris Juozas Statkevičius, tai, kas truputį nepatogu, bet aš jo neklausau.
Aš nieko neklausau. Neseniai išsirinkau ovalo formos akinių rėmelius, bet man pasakė, kad tokie nemadingi. Atkirtau: „Tai aš pasakysiu, kas yra madinga! Kas man tie mados diktatoriai?“ Galiu pasakyti: moterys, kurios pernelyg puoselėja išvaizdą, savęs nerealizuoja kitur.
Pasitikinčios savimi, turinčios įdomios veiklos savo išvaizdos nesureikšmina. Kai prireiks, jos ras laiko į kirpyklą nueiti, pasidaryti šukuoseną, makiažą ir reikalingu metu, svarbiame susitikime atrodys efektingai, bet ne kas dieną.
- Kaip ir kada atsiranda jūsų papuošalai? Kokioms moterims juos skiriate?
- Labai mėgstu savo darbą, savo papuošalus ir juos labai vertinu. Labai svarbu, kas juos įsigyja - noriu pati žinoti, parduoti, patarti. Kiekvieną kartą galvoju, kaip tai padaryti įdomiau, smagiau, intelektualiau. Viską darau iš širdies. Kartais pagalvoju: labai norėčiau sukurti kolekciją ir palikti kokiam muziejui. Ne save sureikšmindama, bet kad kitos kartos žinotų, kad kažkas sėdėjo, siuvinėjo, kūrė. Ir kad man tai buvo labai svarbu, gera.
Supratau, kad mums daiktai svarbūs ne tiek fizine, kiek dvasine, emocine prasme. Esu atlikusi ne vieną eksperimentą - kurdama papuošalus įdedu į jį kitonišką karoliuką ir pasakau moterims: „Šitas papuošalas užburtas, jame gyvena jūsų laimė, ir turite ją surasti“. Moterys ieško to karoliuko, o suradusios šaukia kaip vaikai: „Radau“. Bet juk tie burtai - tik dar viena teigiama emocija.
Beje, papuošalą, kurį segėjau labdaros renginyje Taujėnų dvare, pardaviau brangiau tik todėl, kad jį matė, lietė V.Zaicevas - jis turėjo savo aurą, istoriją.
- Neseniai atšventėte 40-metį. Ar jau atradote visus savo talentus?
- Jeigu kuri nors draugė pasakytų: „Žinai, labai noriu tavo paveikslo“, aš nutapyčiau. Bet dabar netapau - kuriu papuošalus. Viską mėgstu daryti greitai, o kurdama papuošalus galiu matyti greitą rezultatą. Mat tai patinka. Kurdama į nieką nesidairau. Kartais sukūrusi naują papuošalą pamatau panašų internete - na, ir kas?
Visą gyvenimą kuriu: atvirukus, paveiksliukus, makiažą, eiles. Esu parašiusi daug eilių apie meilę - kažkada išgyvenau laikotarpį, kai patyriau daug ypatingų jausmų ir emocijų. Jei kada išleisiu poezijos knygelę, ji bus autorinė, tik mano. Jeigu bus iliustruota fotografijomis, tai bus mano darytos fotografijos, jeigu piešiniais - tai bus mano piešiniai.
Su pirmuoju vyru gyvenau audringą, nepaprastą gyvenimą, bet visada ilgėjausi tikrumo, geros, ramios žmonos vaidmens. Kai ištekėjau antrą kartą, daviau sau priesaiką: vyrui būsiu ištikima. Pirmoje santuokoje kentėjau nuo neištikimybės, todėl to nebenoriu patirti. Išsiskyrusi pasakiau sau, kad tai nepasikartos. O mano gyvenime yra taip: kaip pasakau, taip ir turi būti.
- Vyras žino, kad prisiekėte būti jam ištikima?
- Jis žino, kad prisiekiau sau, bet ne jam, ir kad tai - mano sąžinės reikalas. Santuoka turi būti pagrįsta ištikimybe. Jeigu jos nėra, santuoka yra nešvari. Kadangi esu perfekcionistė, tokios santuokos man nereikia. Gal kartais ir pasiilgstu romanų, nuotykių iš praeities, bet tai nereiškia, kad į juos nerčiau ar pakartočiau. Savo priesaikos nesulaužyčiau. Nežinau, kas turėtų atsitikti. Nebent sutikčiau keliautoją, ekstremalą, milijardierių Richardą Bransoną, garsų, turtingą menininką arba alpinistą. (Juokiasi). Mane žavi tokie vyrai. Turtingi ne tik dvasiškai, bet ir materialiai.
Finansinis turtas byloja apie žmogaus gebėjimą tvarkytis su pinigais. Šiais laikais tai - labai daug. Bet pinigai - tik rinkodaros dalykas. Jeigu turėčiau absoliučią klausą ir balsą, būčiau pasaulinio garso žvaigždė. Gročiau ne tik salėse, bet ir paprastiems žmonėms gatvėse ir tiek žmonių pritraukčiau! Mane būtinai pastebėtų garsus žmogus arba aš pati sugalvočiau, kaip man pas jį patekti.
- Bet gal nevėlu - dainininkės karjeros galite paskatinti siekti dukteris.
- Visos trys mano dukterys - ypatingų charakterių asmenybės. Bet jos niekada neis mano keliu. Nes asmenybės negali eiti tėvų keliu - jos eina savo keliu. Vaikai mano svajonių niekada nerealizuos. Yra tėvų, kurie savo vaikams kala: „Reikia mokytis, reikia mokytis“. Bet ar tikrai kiekvienam reikia mokytis? Kiek pas mus žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dirba robotiškus darbus! Žmogus nuo vaikystės turi būti mokomas mąstyti, analizuoti ir galvoti, o ne mėgdžioti.
Mano tėvai buvo fotografai, ir aš mokėjau fotografuoti, daryti nuotraukas, nes namuose buvo fotolaboratorija. Bet gyvenimo nesusiejau su fotografija. Pamaniau, kad turiu kažko kito pasiekti gyvenime. Ir labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado papuošalai.
- Iš ko paveldėjote meno gyslelę, net, atrodo, feministines pažiūras?
- Iš suvalkietės senelės Konstancijos Banienės. Ji buvo labai dvasinga. Bažnyčią kas sekmadienį lankydavo, mane Pirmosios komunijos privedė. Nuolat eidavo į svočias, turėjo labai gražų balsą, mokėjo galybę dainų. Labai gražiai piešė. Atsimenu, kaip ji dainuodavo tokią šaunią dainą: esą užtenka mums, moteriškėms, sėdėti prie puodų, išsileiskime savo kuodus, pasidažykime lūpas ir smagiai dainuokim dainas... Tai buvo labai sena daina, bet ji dvelkė toookiu feminizmu!
Tėvo tėvai irgi buvo kūrybingi, bet labiau verslūs, mokėjo taip viską sutvarkyti, kad niekas „neitų į minusą“. Senelis dar sovietų laikais surinko aukso monetų kolekciją. Paskui įsteigė kooperatyvą, užsiėmė verslu - su nagingais vyrais droždavo labai gražias klumpes, kurios dabar būtų labai madingos. Mano močiutei, savo žmonai, jas parduodavo po 10 litų, o ji daiktaturgyje jas parduodavo po 35 litus.
Tokį pinigų tvarkymą paveldėjau ir aš. Pavyzdžiui, mes su vyru pinigus laikome atskirai. Pasitarę perkame tik didelius daiktus. Kitu atveju viską sprendžiu pati. Ir jis vienas sprendžia. Kiekvienas turime tai, ką užsidirbame. Pažįstu keletą šeimų, besipykstančių dėl to, kad vyras su žmona nesutaria, ką ir už kiek pirkti.
- Kaip sutariate su dukterimis? Atrodo, kad esate „nelengva“ mamytė.
- Pasižiūriu į dukteris ir matau: jos tokios, kokia vaikystėje buvau aš. Pačios sprendžia, ko joms reikia, ir manęs neklausia, nors aš joms leidžiu daug ką. Todėl mamos, kurios giriasi, kad vaikai labai geri, klauso, tegul labai nesidžiaugia. Nes tik netradiciškai besielgiantys, maištaujantys, griaunantys taisykles vaikai ko nors pasiekia. Žinoma, iki tam tikros ribos. Nors dabar yra taip - vaikai teisių turi per daug, o pareigų - per mažai. Tėvai kažko tikisi iš mokyklos, mokytojai - iš šeimos. Bet jeigu šeima nedarni, vaikas jausis nesaugus ir bus agresyvus.
Man dažnai sako: „Tu per daug kalbi, per daug atvira“. Man tai nekenkia, nes aš nieko bloga nedarau. Gyvenu taip, kad nereikėtų meluoti. Imkite mano telefoną, skaitykite žinutes - jokių paslapčių neturiu, todėl man lengva, ramu gyventi.
- Gyvenate Ukmergėje, bet Vilniuje nuolat rengiate savo papuošalų pristatymus, moterų susiėjimus? Kokios moterys gyvena sostinėje, kokios - provincijoje?
- Ukmergėje nedaug su kuo bendrauju, turiu tik keletą draugių, bet pastebiu, kad ten moterys dvasingesnės, paprastesnės. Gyventi Vilniuje - tai reiškia kęsti oro užterštumą, emocinę įtampą, kai visą laiką turi skubėti. O gyvenantieji provincijoje sugeba mėgautis gyvenimu. Aš, pavyzdžiui, susikūriau tokį gyvenimą, kokio visada norėjau. Man nereikia rytais lėkti į darbą, skubėti. Turiu laiko saviugdai, gilinimuisi į įdomius dalykus. Viską suspėju, nes nedarau to, ko nenoriu. Gyvenime yra taip: jeigu ko nors nori, yra tūkstantis galimybių tai pasiekti. Jeigu nenori - tūkstantis priežasčių to nedaryti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.