Vilniaus universitete žurnalistiką studijuojanti verslininko duktė 20 metų Ieva Pinkevičiūtė tokio sprendimo nesitikėjo.
- Ką manote apie jūsų tėvo ir Astos skyrybas? Galbūt šnekėjotės su jais šia tema, galbūt žinote jų apsisprendimo priežastis? – paklausiau I.Pinkevičiūtės.
- Taip, mes kalbėjomės apie tai. Bet tai yra šeimos reikalai, tegul jie šeimoje ir lieka – aš esu tokios nuomonės.
- Vis dėlto žinia apie skyrybas buvo netikėta ir jums?
- Netikėta.
- Teko girdėti, kad su Asta gerai sutardavote, palaikėte draugiškus santykius.
- Normaliai sutardavome – stengėmės. Kadangi tėčiui buvo gerai, tai ir man gerai, bendraudavome.
- Ar susitikdavote su Asta draugiškai paplepėti, ar bendraudavote oficialiau?
- Pasikalbėdavome, kartais dviese papietaudavome, susitikdavome ir trise – ji su tėčiu ir aš.
Mūsų santykiai buvo gražūs, draugiški. Bet nesiimsiu dabar nieko komentuoti, nes, vienas dalykas, negaliu nepasitarusi, kitas dalykas – nesinori pačiai, nes viskas dar labai nauja.
Tegul tai lieka šeimoje – manau, kad mano noras suprantamas. Galų gale čia jų pačių reikalas.
- Ar po tėvo vestuvių, o dabar – ir jam skiriantis jūsų santykiai su juo nepasikeitė?
- Be abejo, viskas gerai – vis tiek jis mylimiausias ir artimiausias žmogus. Šie dalykai negali pasikeisti.