Energijos — į egzotiškus kraštus

„Jau ketverius metus iš eilės per Naujuosius metus nebūnu Vilniuje. Kai šiemet visi gėrėjosi Lietuvos tūkstantmečio fejerverkais Katedros aikštėje, su draugais buvau Sicilijoje. Sausio 1—ąją sėdėjome kavinėje ant jūros kranto ir gurkšnojome putojantį vyną. Buvo taip gera: saulė, jūra, smėlis. Nesikaitinome, bet buvome apsirengę lengvus drabužius ir namo nesinorėjo“, — šiltais atostogų prisiminimais dalijasi beveik 30 šalių spėjusi aplankyti vilnietė, farmacijos kompanijos „Roche Lietuva“ komunikacijos skyriaus vadovė Odeta Rimkevičiūtė.

Daugumoje šių šalių mergina lankėsi tada, kai Lietuvoje karaliavo šaltis. „Save vadinu šilto klimato žmogumi. Jeigu Lietuvoje klimatas būtų šiltesnis, ją mylėčiau kur kas labiau“, — pajuokauja ji. Todėl bent kartą per metus, kai Lietuvoje prasideda darganos, ji lekia ten, kur šilta, plieskia saulė, vilioja jūra: į Maltą, Gran Kanariją, Siliciją...

Prisipažįsta, kad ypač traukia viena šalis — Portugalija, kurioje buvo, atrodo, septynis kartus. „Esu visiškai susirgusi Portugalija, ja susargdinusi ne vieną žmogų ir dėl to labai džiaugiuosi“, — šypsosi O.Rimkevičiūtė.

Kelionę ji organizuoja iš anksto. „Jei ką nors sugalvoju, labai anksti imu spirgėti“, — šypsosi ji. Pavyzdžiui, prieš metus lėktuvo bilietus sutikti Naujųjų Lisabonoje buvo užsisakiusi birželio mėnesį. Šių Naujųjų metų sutikimą Sicilijoje suplanavo bemaž rugsėjį.

„Labai miela, kad turiu būrelį draugų, kurie, kaip ir aš, šaltuoju metų laiku bent 4—5 dienoms nori ištrūkti į šiltuosius kraštus. Gaila vienintelio dalyko — kad Naujųjų nepavyko sutikti ten, kur auga palmės ir karstosi beždžionės“.

Užtat daugiau kaip prieš metus, vėlyvą rudenį, su geru draugu pasiekė net Argentiną. „Lietuvoje buvo dargana, lietus, tamsu, o ten — pavasario pabaiga, vasaros pradžia“, — šiltais prisiminimais dalijasi mergina. Per dvi atostogų savaites išmaišė visą didžiulę šalį. Buvo smagu, šilta — apie 30 laipsnių šilumos. Netgi tokiame žmonių ir automobilių sausakimšame didmiestyje, koks yra Bueinos Airės, lietuviams nepasirodė pernelyg karšta.

„Tik kartais pagalvodavome, kaip būtų puiku išsimaudyti. Deja, maudymuisi tinkamas vandens telkinys buvo tik 50 kilometrų nuo sostinės“, — vienintelį nepatogumą prisimena keliautoja.

Ji džiaugiasi įgyvendinusi didelę svajonę — Ugnies žemėje pamačiusi kolonijas krypuojančių pingvinų, kurie jai priminė frakuotus žmogeliukus. „Džiaugiausi kaip vaikas — viskas atrodė taip nerealu“, — prisimena O.Rimkevičiūtė.

Pasigėrėję pingvinais patraukė prie Argentiną ir Braziliją skiriančių Igvasu krioklių, kuriuos iš Argentinos pusės džiunglėmis pasiekė pėsčiomis. Braunantis per tankmę praskrisdavo nematyti paukščiai, pro pat kojas pralėkdavo didžiulės iguanos.

„Neįkando, pasirodė labai draugiškos“, — juokiasi šios šalies gamta susižavėjusi pašnekovė. Prie garsiojo Igvasu krioklio priartėjo per pusmetrį: jautė trykštančius vandens purslus, milžiniškos vandens stichijos kvapą. Atsisveikindami su šiuo gražuoliu iš Brazilijos pusės jį apžiūrėjo iš sraigtasparnio.

Pasitaikius progai prisėsti prie interneto Lietuvoje likusiems draugams ir giminėms Odeta rašė laiškus, kaip Argentinoje smagu, šilta, bet šie, trumpai pasidžiaugę, atrašydavo: „Baik nervinti, nes čia — šalta, tamsu“, — prisimena ji su šypsena.

Kodėl žiemą lekianti į šiltuosius kraštus? „Po tokių kelionių jaučiuosi įsikrovusi energijos ir iki pavasario smagiai gyvenu. Pakeičiu aplinką, žmones, pamatau daugiau besišypsančių veidų. Jau nusipirkau knygą apie Pietų Afrikos Respubliką. Spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje ten — pavasaris, šilta. Pietų Afrika — artimiausių atostogų planas, mano svajonė, kurią būtinai įgyvendinsiu“, — neleidžia abejoti O.Rimkevičiūtė.

Jau penkerius metus besitęsiančiomis atostogomis ir pažintinėmis kelionėmis besimėgaujanti vilnietė verslininkė Irena Marozienė šaltuoju metų laiku traukia į šiltuosius kraštus. Lietuvoje dažniau ją galima sutikti tik vasarą.

„Kai kurias keliones suplanuoju iš anksto, į kai kurias išlekiu ekspromtu“, — sako moteris, turinti daug draugų, su kuriais vyksta į egzotiškas keliones.

„Esu puiki atostogų kompanionė — kad ir kada draugai paskambintų ir kur pakviestų, visada sutinku vykti. Net jei būsiu ką tik grįžusi iš vienos kelionės, jau kitą dieną galiu susikrauti lagaminus ir vėl pakelti sparnus“, — silpnybę, jau virtusią prasmingu hobiu, atskleidžia moteris.

Labiausiai ją traukia Azijos šalys — jų kultūra, maistas. „Bankokas, Pataja, Puketo sala, Balio sala, Šri Lanka, Kambodža, Vietnamas, Egiptas, Karakasas, Majamis, Turkija, Gran Kanarija“, — aplankytus įvairius pasaulio miestus, egzotiškas salas ir tolimas šalis vardija keliautoja.

„Ten — kitoks žmonių mąstymas, ten kitaip jautiesi“, — neleidžia abejoti kitokia gyvensena besidominti moteris.

Kaip iš egzotiškos ir tolimos šalies grįžti sveikam ir laimingam? Svarbiausia, pasak jos, pasiskiepyti nuo pavojingų ligų ir paisyti higienos. Apie didesnes bėdas — ginkluotus užpuolimus ir panašius dalykus — stengiasi negalvoti. Kol kas to nenutiko ir, tikisi, — nenutiks. Užpuolimų ir Vilniuje esą pasitaiko, nuo likimo nepabėgsi.

Pažintinė kelionė, anot moters, — ne vien malonumas. Tenka skristi lėktuvais, dardėti traukiniais, autobusais, eiti pėsčiomis, lipti į kalnus. Norint kuo daugiau pamatyti, per parą kartais tenka miegoti vos kelias valandas, todėl didžiausiu kelionės malonumu dažnai tampa miegas.

I.Marozienė — saulės ir šilumos mėgėja. Dėl šios priežasties visą praėjusį pusmetį Lietuvoje buvo itin retai. Vis dėlto visiškai palikti Lietuvos ji neketina. „Už Lietuvą nėra nieko geriau. Čia mano draugai, šeima — kaip galiu negrįžti?“ — retoriškai paklausia ji.

„Pagrindinis mano kelionių motyvas — pažinti pasaulį. Kai leidžia darbas, kol leidžia sveikata, kodėl nepakeliauti?“ — svarsto vilnietė verslininkė Dalia Gruodienė, per kelias pastarąsias žiemas aplankiusi Kiniją, Keniją, Indiją ir Braziliją.

Kai gimtinėje prasideda darganos, su vyru Gintaru kraunasi lagaminus ir traukia į šiltuosius kraštus — vis į kitą šalį. „Vadovaujamės šūkiu: „Pažink pasaulį ir save kelionėje“, — šypsosi D.Gruodienė, savo vyrą vadinanti geriausiu kelionės palydovu.

Iki šiol šiltai prisimena ne tik Kinijoje patirtus įspūdžius, bet ir Hainanio salą, kurią vadina savo atradimu — tenykštėse gydyklose ir sanatorijose jiems pasisekė išmėginti garsiąsias senosios kinų medicinos paslaugas.

Po Kinijos buvo Kenija, kur sutuoktiniams pasitaikė proga pažinti Afrikos ypatumus — pagyventi nacionaliniame parke pastatytose lodžijose, vykti į safarį, grožėtis laukiniais gyvūnais — žirafomis, hipopotamais, leopardais, gulinėjančių liūtų šeimynomis.

„Susirašinėjome su Lietuvoje šaltį kenčiančiais giminaičiais, guodėme, kad žiema pasibaigs, dalijomės afrikietiškos vasaros įspūdžiais“, — tuometes nuotaikas prisimena verslininkė.

Praėjusią žiemą su entuziastų keliautojų grupe D.Gruodienė ir jos vyras patraukė į Indiją. Nuo Delio — iki Šri Lankos. Toks buvo kelionės maršrutas. Pro akis plaukė unikalūs muziejai, šventyklos, senoviniai statiniai. Spėjo pasilinksminti net Delio milijonierių vestuvėse, iš jų išvyko tiesiai į indišką safarį — į kalnus ir džiungles. Paskui dvi dienas gyveno bekraštėje Indijos dykumoje — moliniuose nameliuose, kuriuos pasiekė kupranugariais ir kur patyrė tikruosius šios šalies kontrastus.

Sugrįžę namo Naujuosius sutiko Lietuvoje, bet po kelių mėnesių vėl buvo Indijoje, Goa provincijoje. „Po pirmos kelionės buvau sau pasakiusi, kad į Indiją daugiau nevažiuosiu, nes labai sunku matyti ten klestintį skurdą, gatvėje gyvenančius, miegančius žmones, bet kai tik atsirado tiesioginis lėktuvo reisas į Goa, iškart apsisprendžiau vėl skristi“, — kaltai šypsosi Indijos traukai neatsispyrusi moteris.

Prieš porą mėnesių, išvarginti kalbų apie krizę, Gruodžiai nutarė nuo jos pabėgti... į Braziliją. Atsisakę įprasto turistinio maršruto — apsilankymo San Paule, Rio de Žaneire, kituose didmiesčiuose, patraukė senosios Brazilijos keliais. Aplankė daugybę kelių šimtų senumo miestelių, į kuriuos neužklysta turistai. Brazilai pasirodė malonūs, geranoriški, labai įdomių veido bruožų. „Tikras tautų ir rasių katilas“, — reziumuoja nepavargstanti keliautoja.

Kodėl iš Lietuvos ji linkusi iškeliauti žiemą? „Todėl, kad vasarą dirbame savo dvare Bikuškyje, be to, vasarą ir Lietuvoje — nuostabu. Ką reiškia vien grybavimas mūsų miškuose, kurį aš vadinu lietuviškuoju safariu“, — šypsosi kelionėms ir iškyloms neabejinga D.Gruodienė.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė