Iškiškite liežuvį

Ką dar sugeba judriausias žmogaus kūno organas? Kaip jis sudarytas? Ar jam reikia priežiūros?

Lengvai savo mintis reiškiantį žmogų vadiname liežuvingu. Vis dėlto specialistai įsitikinę, kad liežuvis — ne tik pagrindinis kalbos organas, bet ir ištikimas organizmo sargas. Būtent jam gamta skyrė pagrindinio degustatoriaus vaidmenį. Jis pirmas susipažįsta su į burną patekusiais produktais ir įvertina jų kokybę.

Jei maistas pasirodė per šaltas ar per karštas, per aštrus ar nešviežias, liežuvis tuoj pat perduoda gautus duomenis smegenims, o pastarosios savo ruožtu nusprendžia, ar verta turėti reikalų su įtartinu patiekalu, ar protingiau nerizikuoti.

Būti puikiu degustuotoju liežuviui padeda tūkstančiai miniatiūrinių jutimo receptorių, pasiskirsčiusių po visą jo paviršių. Daugiausia yra siūlinių spenelių, išsidėsčiusių ant liežuvio galiuko. Jų funkcija — atpažinti saldų skonį.

Lapiniai speneliai, dengiantys liežuvio šonus, geriau už kitus atpažįsta rūgštumą, o receptoriai, esantys ant liežuvio galiuko ir jo priekinės viršutinės dalies, atskiria sūrų skonį.

Kartumą pajunta kūginiai speneliai, įsitaisę arčiau liežuvio šaknies, o visi kiti „renka informaciją“ ne apie skonį, o apie maisto temperatūrą ir tankį.

Ir tik galinė (šakninė) liežuvio dalis neturi jokių skonio analizatorių — ant jos paviršiaus yra daugybė limfoidinių folikulų, kurie susiglaudę sudaro pirmąją organizmo apsaugos nuo įvairių infekcijų liniją — vadinamąją liežuvio tonzilę.

Turbūt kiekvienas kada nors esame patyrę visišką arba dalinį skonio pojūčio praradimą — pavyzdžiui, po smulkių liežuvio nudegimų, išgėrus deginamai karštos arbatos ar sultinio. Skonio receptorių jautrumui įtakos gali turėti ir mažos gleivinės opelės, infekcinės nosies ir ausų ligos.

Kodėl? Nervų skaidulos, per kurias perduodama informacija nuo skonio receptorių į smegenis ir atgal, išsidėsčiusios labai arti ausų, nosies ir gerklės. Tai reiškia, kad ausų ar nosiaryklės uždegimai sugeba paveikti mūsų skonio pojūčius.

Beje, beskonis maistas gali atrodyti ir dėl paties liežuvio uždegimo, kurį sukelia grybelinės infekcijos, ėduonis, anemija arba vitaminų ir mikroelementų trūkumas, pavyzdžiui, cinko arba vitamino B12.

Smarkiai paveikti skonio pojūtį gali vaistai, ypač stimuliuojantys medžiagų apykaitą (vadinamieji anabolikai), medikamentai nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei preparatai, mažinantys skrandžio sulčių išsiskyrimą.

Štai kodėl prieš pradedant juos vartoti verta atidžiai išstudijuoti instrukciją.

Liežuvis į organizmą nepraleidžia ne tik prastos kokybės maisto: jo šaknies gleivinėje slepiasi tonzilė, kuri neleidžia į virškinamąjį traktą patekti virusams ir bakterijoms.

O dėl liežuvio apatinėje dalyje susitelkusių rausvos ir melsvos spalvų limfoidinių folikulų (būtent ten mes dedame tabletes ir homeopatinius žirnelius) vaistų pasisavinimo procesas pagreitėja: seilių liaukos per kelias minutes išskaido preparatus, ir jie ištirpę greitai patenka į kraujagysles, aplenkdami kepenis ir kitus virškinimo organus.

Pagal liežuvio išvaizdą galima įvertinti daugelio organų būklę. Lygus, blizgantis, vadinamasis lakuotas liežuvis liudija sunkią mažakraujystę, avietinis liežuvis — apie skarlatiną arba avitaminozę (vitamino B3 trūkumą). Beje, pamatyti visa tai po storu apnašų sluoksniu nėra lengva, nors patyręs gydytojas vis tiek sugebės gauti reikalingos informacijos.

Jei ant liežuvio nugarėlės yra geltonų apnašų, vadinasi, sutrikusi tulžies pūslės funkcija, o pageltęs minkštasis gomurys ir apatinė liežuvio dalis gali būti geltligės požymis.

Liežuvis, nuklotas gausių balkšvų apnašų, — signalas, kad yra problemų dėl skrandžio ir virškinamojo trakto. Tamsiai pilkos, beveik juodos apnašos byloja apie sunkų apsinuodijimą, kurį išprovokavo tulžies pūslės, kasos arba inkstų sutrikimas.

Valytis dantis įprantame nuo vaikystės, tačiau liežuvio higienai kažkodėl skiriame mažai dėmesio.

O be reikalo! Ši raumeninė atauga reikalauja kruopščios priežiūros, ypač — jos galinė dalis, kur paprastai susikaupia daugiausia apnašų, suteikiančių prieglobstį daugybei bakterijų.

Netrukdomai besidauginantys mikroorganizmai tampa nemalonaus kvapo priežastimi, todėl specialistai siūlo bent kartą per dieną valyti ir liežuvį.

Apnašas geriausia pašalinti išvalius dantis ir jau išskalavus burną. Tai galima daryti naudojant ir specialius liežuvio grandiklius ar šaukštelius ir paprastą minkštą arba vidutinio kietumo dantų šepetėlį.

Vaikydamiesi originalumo kai kurie jauni žmonės pasiryžta prasidurti liežuvį, įsiverti į jį žiedukų ar kitų puošmenų, net neįtardami, kiek rūpesčių ir nemalonumų ši maža operacija gali jiems pridaryti.

Mat liežuvio pradūrimas gali visam laikui sunaikinti daugybę skonio receptorių, todėl žmogus, papuošęs savo liežuvį auskariuku, galbūt jau niekada nebus gurmanas, juo labiau — degustuotojas.

Be to, po svetimkūnio įvėrimo liežuvis smarkiai patinsta, maudžia, kraujuoja, todėl žmogus negali valgyti kieto maisto.

Pirmąsias dvi savaites mados auka priversta laikytis skysto maisto dietos, maitindamasi tik geriamuoju jogurtu, pienu, sultimis, trintomis sriubomis. Galutinai liežuvis užgyja tik po mėnesio. Didžiąją to laiko dalį liežuvis būna skausmingas, žmogus negali aiškiai ištarti kai kurių garsų.

Beje, pavojingiausiu ir skausmingiausiu dalyku medikai laiko ne žieduko įvėrimą, o liežuvio galiuko perskėlimą. Kad pasipuoštum skeltu gyvatės geluonimi, reikia padaryti 2—5 centimetrų pjūvį.

Baisiausia, kad šis pjūvis kelia rimtą grėsmę žmogaus gyvybei, juk keli milimetrai nuo pjūvio vietos eina dvi venos. Pažeidus nors vieną jų, galima sukelti smarkų kraujoplūdį, kurį sustabdyti būtų labai sunku.

Kita vertus, mada — trumpalaikis dalykas, rytoj gyvatės liežuvis taps nebemadingas, ir prasiskėlęs nebegalės jo atsikratyti.

Parengė Gražina Vasiliauskienė