„Lietuvoje sklandė tokios liūdnos nuotaikos... Nusprendžiau
praskaidrinti sau nuotaiką ir išskridau į Ameriką“, - viešnagės už
Atlanto priežastį aiškina R.Stakėnienė.
Buvo taip pasiilgusi dukters, žento ir anūkės, kad pusantro mėnesio -
beveik pusė žiemos - prabėgo nepastebimai.
- Kuo žmonės gyvena Omahoje, kaip sekasi dukters šeimai?
- Agnė su Nicku gyvena kaip visi vidutiniai amerikiečiai. Abu kol kas
turi darbą, nors ten nedarbas jau pasiekė tokį lygį, koks buvo prieš 25
metus. Beje, su Šiauliais susigiminiavusios Omahos pavadinimas kilęs
nuo indėnų genties (omaha) pavadinimo.
Miestas garsėja afroamerikietiška muzika, teatrais ir muziejais. Savo
provincialumu, jaukumu jis man pasirodė panašus į Šiaulius.
- Priminkite, kaip duktė Agnė atsidūrė tame tolimame mieste?
- Kadangi kažkada aš ir mano vyras Virgis turėjome asmeninių kontaktų,
ji išvažiavo pasimokyti, o baigusi verslo vadybos studijas pasiliko
dirbti. Ten sutiko savo meilę - kompiuterių specialistą, o dabar - ir
nekilnojamojo turto vertintoją italų kilmės amerikietį Nicką Dizoną. Už
jo ištekėjo ir pasiliko gyventi. Kiti to labai sunkiai pasiekia, o jai
sėkmė pati ėjo į rankas. Nepaisant to, kad augina dukrytę, dirba, Agnė
vadybos mokslus tęsia magistrantūroje.
- Savo užsiėmusiai dukteriai važiavote padėti fiziškai, palaikyti
moraliai? Kaip ji jus sutiko?
- Labai gražiai. Duktė su anūke mane pasitiko oro uoste.
Apsikabinome, susigraudinome, nors buvome nesimatę tik pusmetį -
praėjusią vasarą Agnė su Izabella Alexandra tris savaites viešėjo mūsų
namuose Šiauliuose.
Prisipažinsiu: su vyru esame išprotėję dėl anūkėlės, prieš jos gimimą
skridau į Ameriką, o anūkėlei gimus senelis Virgis sukūrė lopšinę
„Ašarėlė“ bei dar vieną opusą „Izabelė ir uodas“, kurias atlieka
įvairiuose festivaliuose.
- Kokiais darbais užvertė duktė, o gal atvirkščiai - lepino?
- Viešėdama buvau labai užimta. Per pusantro mėnesio turėjau tik dvi
laisvas dienas adaptuotis. Kadangi mūsų Izabella lanko privatų darželį,
kuris įrengtas gretimame rajone, privačiame name, du arba tris kartus
per savaitę turėjau ją ten nuvežti ir parvežti.
Viešnagei įpusėjus su dukterimi išskridome į Meksiką atsipūsti.
Palikome Izabellą su tėveliu namuose ir vasario pradžioje patekome į
tikrą vasarą. Kaip tikros kapitalistės gulėjome pajūryje, skaitėme
žurnalus ir mėgavomės saule. Labai greitai prabėgo tos penkios dienos.
Grįžome labai išsiilgusios mažosios Izabellos.
Kadangi Agnės vyras Nickas, prižiūrėdamas dukterį, gerokai pavargo,
išleidome jį su draugais paslidinėti į Koloradą. Izabellos dabar toks
amžius - ji nieko neklauso, viską daro priešingai ir mylintį tėtį
visiškai nuvarė nuo kojų.
Pagyvenusi pamačiau, kad mano žentas labai supratingas. Jeigu jis iš
darbo grįžta pirmas, iškart puola ruošti vakarienės. O Lietuvoje likęs
mano vyras Virgis skambindavo ir skųsdavosi, kad ruošti maistą jam
sunkiai sekasi. Kadangi jis - menininkas, tai moka tik kiaušinienės
išsikepti. (Juokiasi.)
- Ten supratote, kaip smarkiai lepinate savo vyrą?
- Aš jo nelepinu, turiu kitokios veiklos, bet vyrai pas mus tikrai
pernelyg lepinami. Pirmiausia jiems tarnauja mamos, paskui jie įsikimba
į žmonos ar draugės sijoną ir ją paverčia tarnaite. Kiek supratau,
žentas buvo auklėjamas kitaip. Jis su broliu lankė krikščionišką
mokyklą, kur buvo auklėjami griežtokai. O kadangi Nicko tėvas -
italas, mėgstantis šeimininkauti, tai ir sūnus tai paveldėjo. Maisto
ruošimas jam - malonumas, nes jis viską padaro taip, kaip pats nori.
(Juokiasi.)
- Kuo jis vaišino uošvę? Itališkais skanėstais?
- Iš tiesų Nickas - itališkų patiekalų mėgėjas, todėl mane vaišino
paties keptomis, beje, labai skaniomis bandelėmis, picomis ir
makaronais. Nesu tokio maisto mėgėja, bet stengiausi būti tolerantiška
ir valgiau tai, ką paruošdavo. 2-3 kilogramai svorio tikrai prisidėjo,
bet tikiuosi, kad grįžus į Lietuvą, kur turiu daug veiklos, jų greitai
nebeliks.
- Kalbama, kad Amerikoje vyrai labai supratingi, o žmonės -
tolerantiški. Pateikite kokį pavyzdį.
- Pavyzdžiui, žentui išskridus slidinėti, o Agnei išėjus į darbą,
turėdavau sėsti į žento mašiną ir anūkę nuvežti į darželį. Iš pradžių
bijojau, bet Agnė nuramino: „Jeigu tu Lietuvoje, kur vairuotojai tokie
nemandagūs, sugebi vairuoti, tai Omahoje vairuosi labai lengvai“.
Išaiškino kelią iki darželio, į kurį anūkę ir nuveždavau, ir
parveždavau. Nuvažiuodavau apsipirkti į parduotuves.
Labai patiko būti savarankiška, bet vietiniai matė, kad kelyje
nesijaučiu drąsiai. Matė, kad žioplinėju - lėtai važiuoju, kokią nors
klaidą padarau, bet elgėsi labai tolerantiškai: pristabdydavo savo
mašiną, mane praleisdavo, nusišypsodavo, pamojuodavo, o to Lietuvoje
niekada nebūna.
Jei einant gatve akys susitikdavo, nusišypsodavo, pasisveikindavo net
nepažįstami žmonės. Nors Amerikoje - irgi krizė, nuotaikos liūdnos,
bet savo įpročių jie neatsisakę.
Kartais Izabellos nevesdavau į darželį, žaisdavome su ja namuose, lauke.
Per tą laiką ją išmokiau kelis lietuviškus žodžius, bet ji mane išmokė
daugiau. (Juokiasi.)
Kai anūkė būdavo darželyje, skaitydavau arba tapydavau. Akrilu ant
drobės nutapiau tris paveikslus. Juokauju, kad nereikėjo mokėti
mokesčio juos siunčiant iš Lietuvos. Vieną, su baltomis lelijomis,
pakabinau dukters ir jos vyro miegamajame. Ten paveikslas labai tiko
prie ten jau kabančio mano tapyto paveikslo „Moteris tarp lelijų“.
Cokoliniame aukšte, kur įrengtas poilsio kambarys, kur dažniausiai būna
žentas ir žaidžia į svečius atėję vaikai, pakabinau abstraktų kūrinį,
kurį pavadinau „Pasivažinėjimas dviračiu saulėtą vasaros dieną“.
Kadangi buvome pakviesti į Agnės anytos gimtadienį, jai padovanojau
trečią paveikslą.
- Dukters namuose dar liko vietos jūsų darbams?
- Vietos liko, bet laiko darbams - nebe. (Juokiasi.) Be to,
dukteriai dovanų atvežiau vasarinę suknelę-kostiumėlį su mano tapytais
egzotiškais paukščiais ir didžiulę plunksninėmis tulpėmis ištapytą
šilko skarą. Duktė turi nemažai mano kurtų drabužių, dailiai
rengiasi, derina spalvas ir į ją ten žiūri kaip į unikalią moterį!
Besisvečiuojant žento tėvai surengė kokteilių vakarėlį, į kurį atėjo
mūsų draugas, su Šiauliais susigiminiavusio Omahos miesto meras,
judėjimo „Sister cities“ įkūrėjas. Taip pat miela ponia Irena, pas
kurią Agnytė gyveno, kol studijavo, kelios sutuoktinių poros iš Agnės
darbo, jos draugai. Nusivežiau nemažai šilkinių skarelių ir šalikėlių,
kuriuos jiems ir išdovanojau. Jie žino, kas esu ir ką dirbu, ir mano
dovanos jiems buvo maloni staigmena.
- Gal sulaukėte pasiūlymo pristatyti savo darbus Amerikoje?
- Sulaukiau pasiūlymų savo darbus pristatyti Amerikoje, bet ne Omahoje,
o Kolorade, kur buvau anksčiau ir kur gyvena mūsų su Virgiu draugai.
Amerikietės nelabai sau leidžia dėvėti tokius išskirtinius meno
kūrinius. Paprasčiausiai į aprangą jos nekreipia daug dėmesio. Antra
vertus, galbūt mes per daug dėmesio skiriame išvaizdai, daiktams, o jos
- vaikams, šeimai, poilsiui. Būdama rūbų modeliuotoja turėčiau būti
kritiškesnė jų atžvilgiu, tačiau nesmerkiu, kad vaikšto taip
nerūpestingai apsirengusios. Kai reikia, jos labai gražiai apsirengia.
- Turint omenyje išskirtinį stilių, jūs Omahoje nelikote nepastebėta?
- Kadangi Omahoje, kaip ir Lietuvoje, buvo šalta, daug sniego,
vaikščiojau su paltu. Tik Čikagos oro uoste, vos išlipus iš lėktuvo,
dailus vyriškis ištarė: „Beauty“ (išvertus iš anglų k. - „Gražuolė“).
Tai man labai pakėlė nuotaiką. (Juokiasi.) Mūsų vyrai geras emocijas
pasilieka sau, greičiau jau kokią blogą repliką numeta.
- Spėjote pamilti Ameriką, amerikiečius?
- Buvo per mažai laiko. Žinau, kad Amerika - didelė, visokia ir kad
norint ją pamilti, reikia ilgokai pagyventi. Esu lankiusis dešimtyje
JAV miestų. Visi jie skirtingi - ir gamta įvairi, ir klimatas kitoks.
Omahos klimatas man nepatinka - vasarą ten beprotiškai karšta. Du
kartus ten teko viešėti birželį, ir dukteriai pasakiau: „Tikrai daugiau
nevažiuosiu pas tave vasarą. Geriau tu atvažiuok į Lietuvą įkvėpti
gryno oro“. Kai tik ji atvažiuoja, savaitei būtinai lekiame į
Juodkrantę. Aš kilusi iš pajūrio, gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, visi
giminės - Klaipėdoje, todėl nebūna problemos, pas ką apsistoti.
- Ir todėl vyras jus nuolat vadina žvejo dukterimi...
- Mano vyras viską painioja. (Juokiasi.) Žvejys - tas, kuris meškere
gaudo žuvį. O mano tėvelis buvo baigęs jūreivystės mokslus, bet buvo
kilęs iš tremtinių šeimos, todėl jam neleido plaukti į užsienį ir jis
dirbo krante. Aš jaučiuosi jūros duktė - vos nušvinta saulė, prilimpu
prie lango ir žiūriu į Klaipėdos pusę. Taip per žiemą pasiilgstu jūros!
- Bet juk niekas nevertė jos palikti - Šiauliuose atsidūrėte savo
noru.
- Mano gyvenimo istorija tokia pati kaip ir dukters. Išvažiavau į
Šiaulius studijuoti, čia sutikau savo meilę ir pasilikau. Bet kai
vairuoji, atstumas iki jūros - ne toks jau didelis. Tik nedažnai
pavyksta ten nuvažiuoti - Šiauliuose turiu savo gyvenimą, darbų
grafiką, namą, kurį turiu prižiūrėti. Beje, jo nestatėme (jeigu būtume
statę, jis būtų buvęs kitoks), bet jo rekonstravimu, įrengimu rūpinausi
aš. Iki šiol ką nors vis rekonstruoju, tobulinu, bet namas dar nėra
tobulas. Pernai pakeitėme langus, šiemet reikėtų apšiltinti, bet kad ta
krizė...
- Kaip jūsų namą įvertino nekilnojamojo turto ekspertas - žentas
Nickas?
- Pamatęs mūsų apylinkių namus, pasakė: „Čia labai geri namai“. Iš
plytų, tvirti, tikri. Amerikoje namai - dažniausiai karkasiniai. Toks
ir jo su Agne namas.
- Bet tikriausiai nesinorėjo jo palikti? O gal pasiilgote Lietuvos?
- Per pusantro mėnesio pasiilgau savo namų, vyro Virgio, savo veiklos.
Grįžau laiminga, prisibuvusi su savo vaikais, pamačiusi, kaip auga ir
keičiasi anūkėlė, kaip gražiai sugyvena Agnė su Nicku, kad jų šeimoje
viskas gerai. Dabar esu rami ir patenkinta.
- Grįžusi ėmėtės nebaigtų darbų, naujos veiklos?
- Kai grįžusi pradėjau rodyti viešnagės ir savo darbų nuotraukas, vyras
apimtas pavydo pasakė: „Tu ten pritapei tiek paveikslų, o kad man
seniai jų reikia, tau - nė motais“. Pažadėjau išpildyti jo prašymą ir
nusprendžiau nutapyti keletą paveikslų ant šilko.
- Kūrybos stilių padiktavo artėjantis pavasaris?
- Mano kūrybai metų laikas neturi reikšmės. Ir žiemą galiu tapyti
gėles. Maloniau, kai matau jas kieme žydinčias, bet esu įgudusi ir
galiu piešti iš atminties. Žinoma, turi ateiti įkvėpimas.
Grįžus iš Amerikos, Meksikos, kur žydi egzotiški augalai, kaktusai,
gražūs krūmai, dirbti bus dar maloniau. Žiemą daugiau laiko skiriu
kūrybai, vasarą - šeimai, svečiams, festivaliams...
- ... kur jums tenka „dirbti“ vyro mūza?
- Nebūtinai. (Juokiasi.) Vengiu jį lydėti į festivalius, nes vyras
dažniausiai užmiršta, kad esu šalia. Todėl pasirodau labai retai.
Nebent - per albumo pristatymą. Tada važiuoju ir palaikau jį moraliai,
nes tai - didžiulis įvykis menininko gyvenime.
Koncertai, festivaliai - Virgio darbas. Esu ne viename buvusi, mačiau,
koks jis ten užsiėmęs. Man viso to per daug, todėl jam sakau: „Aš
nenoriu važiuoti į tavo darbą“.
- Prieš kelerius metus, kaip ir jūsų kolega dizaineris Juozas
Statkevičius, išleidote savo kūrybos albumą „Tarp dangaus ir žemės“...
- Beveik vienu metu su J.Statkevičiumi ruošėme medžiagą savo albumams,
bet mano darbas užtruko ir Juozas savąjį išleido anksčiau. Mano darbas
kitoks - tai mano kūrybos retrospektyva. Tokius albumus leidžia
daugelis menininkų - fotografai, tapytojai. Pagalvojau, kad galėčiau
ir aš taip padaryti: kad tai, ką sukūriau, nenueitų užmarštin.
Džiaugiuosi tai padariusi.
Su šiuo albumu baigiau vieną kūrybos etapą, šiek tiek stabtelėjau ir
dabar esu pasinėrusi į kitą - tapybą ant šilko ir drobės.
Nors išoriškai atrodau rami, viduje nuolat verdu - esu įsitraukusi į
kūrybinius ieškojimus. Daug kas sako, kad mano kolekcijos labai
įvairios, jose nėra monotonijos. Kūryba man - tarsi žaidimas, smagu
daryti ką nors kitaip.
- Kurdama savitą, modernų stilių tikriausiai nevengiate idėjų iš
praeities?
- Esu žmogus iš praėjusio šimtmečio! Kaip koks dinozauras.
(Juokiasi.) Esu išėjusi praėjusio amžiaus dizaino mokyklą, bet mokausi
ir iš šio amžiaus. Mokausi nuolat. Kuo daugiau matau, tuo labiau
plečiasi akiratis. Norisi pačiai pabandyti, semtis idėjų ir jas
realizuoti, keistis. Tiesa, ne pernelyg, mada rutuliojasi spirale.
Tai, kas kažkada buvo madinga, po kurio laiko atrodo juokinga, o po
kelių dešimtmečių vėl sugrįžta. Trumpi švarkeliai su trijų ketvirčių
rankovėmis yra retro, bet vėl - labai modernu!
- Kaip tik tokius renkasi ir pirmoji JAV ponia Michelle Obama.
Teigiama, kad ji netgi mėgdžioja šio stiliaus ikoną Jacqueline Kennedy.
- Juokinga, kai spaudoje aptarinėjama, kaip kuri ponia buvo
apsirengusi, kokia buvo jos suknelės iškirptė. Tai - neetiška. Manau,
žmonės gali išreikšti save visaip. Beje, M.Obama - labai daili,
elegantiška moteris. Tokia, kokia ir turi būti pirmoji šios šalies
ponia.
- Norėtumėte jai pasiūti suknelę ar kostiumėlį? Kokio jis būtų
stiliaus?
- Kodėl gi ne? Labiausiai M.Obamai tiktų klasikinis stilius, žinoma,
paįvairintas kokia nors egzotiška detale. Sukurti jai suknelę būtų
įdomi kūrybinė užduotis. Pasiūti ir padovanoti - viena, tik ar jai
pritiktų? Tai paveikslą gali lengvai padovanoti, o siuvant drabužį
reikalingi išmatavimai...
- Jūsų šilko suknelės, kostiumėliai, tapyti egzotiškomis gėlėmis,
jai būtų kaip tik...
- Neprovokuokite manęs tokiai diskusijai. (Juokiasi.) Gaila, bet
nemoku siūlytis ir siūlyti savo darbo. Mano pašaukimas - kurti, o
kitų, tarkim, mados vadybininkų - drabužį parodyti kitiems, išgarsinti,
įsiūlyti...
- Taigi belieka Amerikoje susirasti gerą mados vadybininką?
- Galbūt. (Juokiasi.)