Vilnietė G.Kernagienė viliasi savo 91-ąjį gimtadienį balandžio 8 dieną švęsti ne ligoninės palatoje, o jau namuose sostinės Kaštonų gatvėje.
Senolė norėtų išeiti į savo buto balkoną pasigrožėti Senamiesčio stogais, pasiklausyti gatvės šurmulio.
Moteriai pabodo ligoninėje: ji per tris mėnesius labai pasiilgo namų.
G.Kernagienės dienos lėtai slenka Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje.
Gulėdama lovoje pro langą ji mato veržlią Neries tėkmę.
Aktorės palata – penktame aukšte. Pro langą atsiveria vaizdas ne tik į upę, bet ir į kitapus jos esančius pastatų stogus, tuopų viršūnes. Moteris nekantriai laukia, kada skleisis šių senų medžių pumpurai.
Prie ligonės lovos, ant spintelės, stovi vaza su tulpėmis. Jos senolės širdyje įžiebė pavasarį.
Nuobodulį sklaido palatoje beveik nuolat veikiantis radijas. Jo skleidžiamus garsus kartais nustelbia G.Kernagienę vizituojančių medikų balsai, lankyti atėjusių anūkų smagūs pasakojimai.
Senolę kasdien lanko ir prižiūri jos duktė 66-erių Rasa Jaraminienė.
Ligonė ilga laiką nepajėgė savarankiškai pakilti iš lovos. Dukters padedama ji persėda į vežimėlį. Rasa vežioja motiną koridoriumi, į valgyklą. Prieš keletą dienų G.Kernagienė jau pati atsistojo ir paėjo porą žingsnių. Šis atstumas – nemenka pergalė kovojant su sunkia liga.
„Gerai jaučiuosi“, – sodriu balsu tikino pašnekovė. Nors senolė pastaraisiais metais patyrė sunkių likimo išbandymų: sūnaus netektį, antrą insultą bei šlapimo pūslės operaciją, ji nelinkusi liūdėti.
Aktorę didžiausios negandos užklupo tuo metu, kai jos sūnus Vytautas kovojo su klastinga liga. 2007-aisiais per Velykas ją ištiko mikroinsultas. Ligos požymiai nebuvo stiprūs, todėl moteris gydėsi namuose.
Artimieji G.Kernagienę sergėjo nuo blogų emocijų – delsė pranešti ir apie klastingą jos sūnaus Vytauto ligą.
V.Kernagis skrandžio vėžiu susirgo 2007 metų pavasarį. Tuomet jis dėl ligos nutraukė savo koncertinę veiklą. Maestro draugai atidarė sąskaitą, į kurią visi norintieji galėjo pervesti pinigų – auką, skirtą jo reabilitacijai užsienio klinikose.
Kai jam jau buvo atliekami chemoterapijos seansai, V.Kernagis 2007-ųjų vasaros pabaigoje pats apie tai prasitarė motinai. Tačiau jai po mikroinsulto buvo suprastėjusi atmintis. Motina kartais suvokdavo, kad sūnų užklupo klastinga liga, o kartais tai pamiršdavo.
Pernai kovo 15-ąją vėžys įveikė 56 metų V.Kernagį.
Dėl silpnos savo sveikatos aktorė nevyko į sūnaus laidotuves. Tądien, kai jo palaikai atgulė amžino poilsio Antakalnio kapinėse, o jo atminimo pagerbti buvo susirinkę keli tūkstančiai žmonių, sunkiai vaikštanti G.Kernagienė liko namuose.
Artimieji buvo paprašę, kad su pasiligojusia motina pasiliktų jos pažįstama moteris.
Prabėgę metai be V.Kernagio jo motinai buvo taip pat nelengvi. Artėjant sūnaus mirties metinėms, G.Kernagienę ištiko antrasis insultas. Prieš tris mėnesius jo būta stipraus. G.Kernagienei buvo paralyžiuota dešinė kūno pusė, sutriko kalba.
Gulint ligoninėje pasireiškė ir kiti negalavimai – didžiuliai pilvo skausmai. Ligonei neseniai atlikta operacija: chirurgai iš šlapimo pūslės pašalino akmenį.
Medikai šiuo metu giria G.Kernagienės stiprią valią. Senolė lovoje kantriai daro kūno raumenis stiprinančius pratimus, kuriuos paskyrė kineziterapeutai.
„Ji – kietakaktė, kabinasi į gyvenimą“, – stiprėjančia motinos sveikata džiaugėsi R.Jaraminienė.
Po insulto ir šlapimo pūslės operacijos atsigaunanti G.Kernagienė juokais dukterį vadina jos dvasios direktore. R.Jaraminienė motinai pasakoja tik džiugias naujienas iš artimųjų gyvenimo – rūpinasi, kad ją suptų ramybė.
Duktė motinai nekalba ir apie anapilin išėjusį Vytautą tik dėl to, kad ši nesusigraudintų. Tačiau senolė pati artimųjų paklausia apie sūnų.
Lyg užmiršusi netektį G.Kernagienė savo marčios Dalios sykį paklausė, kodėl Vytautas jos neateinąs aplankyti. Motinai jo labai trūksta.
G.Kernagienė anksčiau per savo gimtadienį visada sulaukdavo sūnaus su dovanomis ir gėlėmis.
Motina ir sesuo Vytautą vadino dovanų karaliumi. Kadangi Rasa gyvena viename bute su motina ir jų gimtadienius skiria tik viena diena, V.Kernagis mėgdavo sakyti: „Einu pirkti dovanų Kaštonų gatvei“.
Jos būdavo skirtos namams – televizorius, mikrobangų krosnelė, dulkių siurblys.
Dabar aktorei liko tik sūnaus dovanos ir šilti prisiminimai apie jį. Motinos atmintyje išliko idealaus jos vaiko paveikslas: „Jis nuo mažens buvo geras berniukas. Duok Dieve, kad visi būtų tokie padorūs, koks jis buvo. Vytautas niekam nėra net blogo palinkėjęs“.
V.Kernagis sekė tėvų – aktorių Aleksandro ir Gražinos Kernagių – pėdomis. Jis studijavo aktorinį meistriškumą, nors jam mielesnis buvo dainininko, režisieriaus, kompozitoriaus kelias.
„Ką jis norėjo, tą ir pasirinko. Jam nieko nereiškė mano norai. Jis neturėjo didelio noro būti aktoriumi. Vytautas pasirinko tai, kas jam patiko. Tai ir buvo jo pašaukimas“, – patikino G.Kernagienė.
Motina sūnui nuo vaikystės patardavo vengti blogų draugų. Aktorė ir pati taip gyveno: „Saugojausi piktavalių, pavydžių, nesąžiningų. Gyvenimas išmoko atskirti gerą žmogų nuo blogo“.
Ligoninėje G.Kernagienę dažnai užplūsta mintys apie jos artimuosius, nes anksčiau ji gyveno teatru, o dabar liko tik šeima. Senolė mintyse dukteriai, anūkams ir proanūkiams pirmiausia linki būti laimingiems, o ne turtingiems.
„Ne turtai suteikia laimę. Tik suradus tikrąjį gyvenimo kelią galima sakyti, jog esi laimingas“, – paaiškino moteris.
G.Kernagienė neabejoja, kad jos sūnus Vytautas buvo palytėtas sėkmės paukštės – jis nesiskundė skriaudžiamas likimo.
„Vytautas mokėjo tvarkyti savo likimą. Jis tvirtai ėjo savo keliu, bet aplinkui kitiems pasėjo daug pavydo. Tik sunku suvokti, kodėl jo laukė tokia baisi lemtis. Jei likimas būtų žmogaus valioje, jis saugotųsi nelaimių. Bet mirties sunku išvengti“, – tikino G.Kernagienė.
Artimieji aktorę tik kartą buvo nuvežę aplankyti sūnaus kapo. Nenorėdami skaudinti jai širdies, giminės daugiau apie amžinąją Vytauto poilsio vietą nebeužsiminė.
G.Kernagienės prisiminimai apie sūnų atgijo ir kai ji buvo nuvežta į jo pastatytą namą.
Į jį po V.Kernagio mirties persikėlė gyventi našlė Dalia.
„Vytautas gražiai ir įdomiai įsirengė namą. Sūnus jį pasistatė tokį, kokio troško, bet nespėjo apsigyventi“, – apgailestavo motina.