Eugenija Bajorytė - Adomaičių šeimos ministrė pirmininkė (nuotraukos)

Pro praviras virtuvės duris matau, kaip Eugenijos vyras Regimantas, apsiavęs šlepetes, apsivilkęs sportinį kostiumą, susikaupęs pjausto svogūnus. Mintyse sumetu: kažin ką už tokį vaizdelį atiduotų jo talento gerbėjos? Regimantas pasiūlo arbatos, bet neišgirdęs mano aiškaus atsakymo, kokios - žaliosios ar juodosios - pageidaučiau, kyšteli nosį į svetainę.

Eugenija jį subara: „Dink iš čia, dink. Netrukdyk“. „Va, visada šitaip: „Dink, netrukdyk, nečistyj (išvertus iš rusų k. - nelabasis)“, - nepiktai bamba vyras. Abiejų šnektose - nė krislelio pykčio, tik begalinis švelnumas ir abipusis supratimas. Kino juostos verta scenelė! Šelmiškai šypsodamasis Regimantas dingsta tarpduryje ir užsidaro virtuvėje, iš kur greitai pasklinda kepamų gardėsių kvapas.

Sučirškia durų skambutis. „Tai - Gedis“, - spėja Eugenija. Iš tiesų: prieš laidos „Lietuvos balsai“ filmavimą jos vedėjas aktorius Gediminas Adomaitis užšoko namo pas tėvus. Dar po keliolikos minučių - vėl skambutis. Buto meistrai... „Va taip šiandien ir gyvenu, - atsiprašydama rankomis skėsteli šiuo metu vienoje draudimo bendrovių dirbanti E.Bajorytė. - Esu šeimos ministrė pirmininkė. Privalau visais pasirūpinti“.

Jau supratote - nelengva ją atitraukti nuo buities rūpesčių ir panardinti į naivią vaikystę, žalią jaunystę, kai būsimoji garsenybė Kupiškio rajono Skapiškio miestelio mokykloje, vėliau - jo kultūros namuose skaitė eiles, dainavo, vaidino. Vaidybos pradžiamokslį provincijoje išėjusi E.Bajorytė aktore savęs nevadina. „Nesu aktorė - tik aktorystės gerbėja“, - kuklinasi moteris, prisiminusi senus laikus, mielus žmones.

Ypač režisieriaus Juozo Miltinio studiją lankiusį fizikos mokytoją Varnauską, kuris vadovavo mokyklos mokytojų ir mokinių dramos būreliui, statė spektaklius, po kurių vykdavo smagūs vakarėliai, iš kurių Eugenija, mamos paliepta, turėdavo grįžti prieš dešimtą. Savaitgaliais nubėgdavo prie ežero, į kiną. „Bet net į galvą nešovė, kad pati kada nors vaidinsiu. Man labiau patiko koncertai. Į Skapiškį atvažiuodavo fantastiško balso Stasė Laurinaitytė ir dainuodavo. Išsipuošusi, pasitempusi mažoje scenelėje ji man atrodė kaip karalienė“, - prisimena Eugenija.

Artimųjų paskatinta („gerai mokaisi, būtinai toliau mokykis“), Eugenija atsidūrė Vilniuje - tuometėje Konservatorijoje mokytis dainavimo. „Visi mūsų giminėje gražiai dainavo. Būdavo, tėvelis atsikelia ketvirtą ryto, visi dar miega, o jis eina prie darbų ir jau dainuoja, švilpauja - dėl to, kad sveikas, kad dirbs, ką nors padarys, uždirbs“, - senus laikus prisimena Eugenija.

Būdama dainavimo specialybės studentė atsidūrė kine - nusifilmavo pas visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje garbintą režisierių Vytautą Žalakevičių, taip pat Almantą Grikevičių, Raimondą Vabalą...

Kaip pateko į jų akiratį, paskui - ir į kiną? „Savo kino krikštamote vadinu tuometės Lietuvos kino studijos aktorių atrankos vadovę Reginą Vosyliūtę. Ji turėjo ypatingą uoslę aktoriams. Pamačiusi aktorius sakydavo: „Šitas - tam vaidmeniui, o šitas - tam...“. Ji surinkdavo tokias kūrybingas trupes, kurios vėliau išgarsėdavo toli už Lietuvos ribų (tik dėl jos atkaklumo juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ atsirado latvių aktorė Vija Artmanė). Žiūrėdama aktoriui į akis matydavo, kas jo galvoje dedasi“, - iki šiol stebisi E.Bajorytė.

Jos dėka Eugenija atsirado Almanto Grikevičiaus ir Algimanto Dausos filme „Jausmai“, vėliau pripažintoje geriausia visų laikų lietuviška kino juosta. Čia suvaidino net du vaidmenis - Janės ir Mortos, pas kurią vakaroti užsukdavo žmonos netekęs filmo herojus Kasparas - aktorius Regimantas Adomaitis, po šio filmo tapęs Eugenijos vyru.

Ar iš karto vienas kitam pajuto simpatiją? „Iš karto. Man, jaunai merginai, keleriais metais vyresnis vyras buvo patrauklus“, - šiandien prisipažįsta ji.

Filmavimas vyko vėlų rudenį smėlio pustomose Neringos kapinaitėse, po baisios audros, kuri išguldė pajūrio medžius. Buvo žvarbu, tvyrojo rūkai. Kaip nesušalo? „Ant krosnies pašildydavo mano batelius ir liepdavo jais autis, bet jie greitai atšaldavo. Mes buvome jauni, viską ištvėrėme“, - filmavimo nepatogumų nesureikšmina Eugenija. Kur kas sunkiau, anot jos, buvo aktoriams vyrams - Juozui Budraičiui, R.Adomaičiui, Gediminui Girdvainiui, Algimantui Masiuliui, kuriems teko valtimi irstytis tarp plūduriuojančių ledo lyčių.

Bet juk tai - aktorių kankinimas! „Nežinau, kodėl taip kine buvo. Nežinau, kodėl, pavyzdžiui, „Velnio nuotakos“ scenos, kuriose Vaiva Mainelytė maudosi ežere, buvo filmuojamos ne vasarą, o rudenį, kai vanduo atšalęs? Po to filmavimo, kiek žinau, Vaiva ilgai gydėsi plaučių uždegimą. Matyt, kino darbai buvo planuojami, ir aktoriai tų planų turėjo laikytis“, - svarsto Eugenija.

Beje, visai neseniai ji sužinojo, kad ją šiam vaidmeniui V.Žalakevičius atsirinko po ilgų dvejonių, ištaręs vienintelę frazę: „Įdomus veidas“. Matyt, ne tik veidas patiko, bet ir vaidyba, talentas - po poros metų jis Eugeniją pakvietė nusifilmuoti juostoje „Visa teisybė apie Kolumbą“. Čia E.Bajorytei teko vaidinti su visa plejada lietuviško kino garsenybių - J.Budraičiu, G.Girdvainiu, savo vyru Regimantu.

1975 metais R.Vabalas ją pakvietė nusifilmuoti rašytojo Jacko Londono šimtmečiui skirtoje juostoje „Smokas ir Mažylis“. Tikra lietuvaitė, mergina nuo Kupiškio, čia suvaidino egzotiško grožio moterį - pagrindiniam herojui galvą apsukusią indėnę Džoją. „Mano faktūra“ tada sukėlė nemenką ažiotažą, - šypsosi tuos metus prisiminusi Eugenija. - Vėliau vienas J.Londono kūrybos tyrinėtojas stebėjosi, kad tokios, stulbinamai į indėnę panašios, aktorės net Holivudas neturi“.

Filmavimas vyko Kolos pusiasalyje, kurio viduryje tarp sniegu apklotų „sopkų“ (kalva apvalia viršūne. - Red.) nusileido tikras lietuviško kino desantas.

„Sykį į filmavimo paviljoną užklydo rusų slidininkai. Pamatę plevėsuojančią Amerikos vėliavą, persigando, kad gal nelegaliai perėjo Sovietų Sąjungos sieną. Buvo daug juoko“, - kuriozišką situaciją prisimena E.Bajorytė.

1983 metais, filmuodamasi kitame R.Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“, jau augino tris sūnus ir svajojo, kad jie užaugtų tokie šaunūs kaip Steponas Darius ir Stasys Girėnas.

Dainininkė - pripažinta artistė? „Bet ir dabar taip būna. Jauni žmonės, dainininkai, po dabartinių realybės šou sulaukia savo valandos. Pavyzdžiui, mažiukas Radžiukas (Radžis Aleksandrovičius. - Red.)... Atsimenu jį baltu kostiumėliu „Dainų dainelėje“ dainuojantį „O sole mio“. Jeigu jis nebūtų patekęs į realybės šou, nebūtų sulaukęs savo šanso. Jei ne televizijos laidos, kažin ar kino prodiuseriai būtų pastebėję Gabiją Ryškuvienę, kuri, kaip paaiškėjo po filmo „Kolekcionierė“, - fantastiška aktorė“, - pagyrimų jaunimui negaili tris kūrybingus sūnus užauginusi aktorė.

Tik jos atveju fenomeno nebuvo - buvo jauna, atitiko režisieriams reikalingą tipažą, ir ją rinkosi. Labai greitai kino kritikai Eugeniją ėmė vadinti originalaus grožio aktore, skleidžiančia amžiną moteriškumą ir rafinuotą erotiškumą.

„Tokie pasakymai glosto savimeilę, bet tada tikrai taip nemaniau, netgi turėjau nevisavertiškumo kompleksų“, - kuklinasi moteris, kuriai kinas tada buvo nepažįstama žemė. Gelbėjo režisieriai, scenaristai, žinoję, kodėl jai skiria tokį, o ne kitokį vaidmenį, mokėję iš jos išreikalauti to, ko reikia.

Baigusi studijas, moteris dirbo filharmonijoje, atsidavė šeimai, vyrui, kurį iki šiol lydi į renginius, menininkų susiėjimus. Neseniai ji dalyvavo žurnalisto ir kino kritiko Laimono Tapino knygos apie režisierių Vytautą Žalakevičių „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ pristatyme. Nelengvo charakterio ir neeilinio talento kūrėjas, dramatiško likimo žmogus, despotas, šizofrenikas - kaip tik jis nebuvo vadinamas. Su juo E.Bajorytei pat pat teko dirbti.

Aplinkinius V.Žalakevičius kankino, žeidė, bet visada, pasak Eugenijos, palikdavo viltį. „Kokią?“ - pasitikslinu. „Kad iš filmavimo aikštelės išeisi savomis kojomis, o išėjęs pamąstysi, ko jis iš tavęs norėjo ir ko nepadarei, - juokiasi šio kino grando kūrybos metodų neperpratusi aktorė. - Kiekvienas norėjome padaryti viską kaip galima geriau, bet jam to buvo maža“.

Negana to, V.Žalakevičius azarte, ironijoje, kandžiojimesi, kitų skaudinime ji įžvelgia... tobulybės siekimą. „Juk jeigu jis būtų introvertas, nebūtų Žalakevičius, nebūtų padaręs daugybės savo darbų. Juk jeigu iš negatyvo - baisaus, niūraus dalyko - neišspausi pozityvo, tavo gyvenimas taps juoda duobe“, - sako nepataisoma optimiste save vadinanti E.Bajorytė.

Lygiai 40 metų ji gyvena su savo vyru Regimantu - daugybės moterų garbinamu ir dievinamu aktoriumi. Ar vargino jų dėmesys, gal jautė pavydą? „Kai kas man tikrai pavydėjo.... Gerbėjos jį užpildavo laiškais, kai kurios net į namus ateidavo. Bet man rūpėjo mokslai, paskui vaikai - nebuvo kada pavydėti. Be to, man jis buvo geras vyras, tik labai daug dirbantis, retai būnantis namie. Kai po trijų mėnesių nebuvimo grįždavo namo, vaikai jo balso nepažindavo ir verkdavo“, - šiek tiek apgailestauja garsaus vyro žmona.

Nuolatiniai išsiskyrimai buvo jų gyvenimo kasdienybė. „Ir mūsų bendras gyvenimas prasidėjo nuo išsiskyrimo. Rytojaus dieną po vestuvių Regimantas išskrido filmuotis Grigorijaus Kozincevo filme „Karalius Lyras“, ir aš likau viena. Vėliau likdavau su vaikais. Taip jau susiklostė - jis dirbo kine, aš - namie. Esu tikra, kad žmogus turi rinktis: arba - arba. Kelių darbų daryti labai gerai neįmanoma“, - įsitikinusi tris sūnus - Vytautą, Gediminą ir Mindaugą - užauginusi moteris.

Garsiausias iš jų, vidurinėlis - aktorius Gediminas, po šešerių metų grįžo iš Londono. Tėvams pavyko parsikviesti? „Matyt, ateina laikas, kai užsinorima grįžti namo, o visos aplinkybės jam susiklostė palankiai - atsirado veiklos kine, televizijoje, ir aš labai džiaugiuosi, kad jis tuo užsiima. Dažnai Gediminas nuskrenda į Londoną, kur yra jo darbai, draugai, planai. Nenori tikėti, kad jis sugrįžo trumpam. Nors ką gali žinoti...

Beje, Vytautas irgi galėjo pasilikti Amerikoje, kur baigė mokslus, bet jis grįžo į Lietuvą. „Tai yra gerai. Ir daugelis jaunų žmonių grįš. Netiesa, kad kažkur žolė žalesnė. Pati žaliausia žolė - ten, kur tu užaugai“, - savo vaikų svetur įgytą patirtį reziumuoja E.Bajorytė.

Stebisi jaunomis mamomis, kurios, kad neprarastų kvalifikacijos, dirba tam, kad užmokėtų auklei. Bet juk auklė - ne mama! Neneigia - pati buvo kitokia. Vaikus augino pati. Užtat džiaugiasi, kad jie tarpusavyje bendrauja, savaitgaliais važiuoja į sodybą Molėtuose, kartais patraukia slidinėti į kalnus. Sūnus Vytautas seniai sukūrė šeimą ir augina keturis vaikus. Gediminas ir Mindaugas antrąsias puses vis dar renkasi. Užtat mamai ir toliau tenka jais rūpintis - ar pavalgę, ar šiltai apsirengę. Suserga - verda arbatą, siūlo vaistų. „Nors juos tai erzina, man malonu tai daryti“, - švelniai nusišypso savo šeimos vyrus dėmesiu iki šiol lepinanti E.Bajorytė.