Per daug meilės

Pasirodo, žodį „meilė“ mes dažnai vartojame ne pagal paskirtį. Ir čia kalta ne mūsų kalba, kuri leidžia tuo pačiu žodžiu išreikšti jausmus motinai, tėvynei, vyrui ir šuniui.

Taip jau susiklostė, kad ta pati sąvoka mums padeda, kai reikia išreikšti ne tik šiltus jausmus, bet ir skausmingą vieno žmogaus psichologinę priklausomybę nuo kito.

Iš pirmo žvilgsnio meilės priklausomybė atrodo ne tokia pavojinga kaip priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimo, tačiau tai iš tikrųjų nesveika būsena, sukelianti dideles problemas. Ji gali trukti metų metus, bet gali ir trumpai plykstelėti audringų skandalų ir prievartos liepsna.

Esant tokiems santykiams partneris „atlieka“ narkotiko vaidmenį: be jo skausmingai įsimylėjęs nebegali toliau gyventi, kvėpuoti, jausti. Kai tenka išsiskirti su geismo objektu, „sergantysis“ meile patiria skausmus, spazmus, jį gali ištikti net širdies priepuolis. Dažnai girdime ar sakome: „Negaliu gyventi be jo (jos)!“

Sutikite, tai nelabai panašu į gražią meilę: abipusį susižavėjimą, švelnumą, bendrus džiaugsmus ir rūpesčius... Kokie čia džiaugsmai?! Nuo meilės priklausomas žmogus gyvena nuostolingą gyvenimą, slopina savo interesus ir gadina sau sveikatą.

O kaip partneris? Argi jis nesimaudo šios viską užvaldančios meilės spinduliuose? Gal bent vienas žmogus iš tokios sąjungos išlošia? Priešingai, partneriui taip pat būna nesaldu gyventi. Juk jam suverčiama atsakomybė už priklausomo partnerio sveikatą, gyvenimą, gerovę.

Jums tikriausiai teko sutikti žmogų, bėgantį nuo santykių, kuriuose maudėsi kaip inkstas taukuose. Aplinkiniai stebisi: „Ir ko dar jam trūksta?“ O jis paaiškina: „Per stiprus glėbys dusina“.

Aistros objektas pasijunta praradęs asmeninę laisvę ir privačią erdvę - kiekvieną minutę jo siekia partnerio rankos. „Be tavęs aš numirsiu“ - tai reiškia: „Tu turi gyventi tik dėl manęs, ir jeigu man blogai, tu dėl to kaltas“. Su tokia kaltės našta sunku gyventi, lieka pasinerti į darbą - kad tik ištrūktum į laisvę, nors ir iliuzinę.

Tokia priklausomybė priverčia žmones žaisti vieną labiausiai paplitusių žaidimų, kurį garsusis amerikiečių psichologas Ericas Bernas pavadino „Auka - Persekiotojas - Gelbėtojas“. Šiame žaidime kiekvienas dalyvis stengiasi užimti Aukos vaidmenį - palankią poziciją, kurioje kitiems galima suversti visas savo bėdas, likti pasyviam ir reikalauti užuojautos sau. Kad taptų Auka, žmogus pasirenka Persekiotojo vaidmenį. Pavyzdžiui, meilės priklausomybe serganti žmona sako vyrui: „Aš tau atidaviau visą savo jaunystę, o kuo tu man atsilyginai?“ Vyras susinervina ir imasi Persekiotojo vaidmens. Šioje vietoje įsiterpia uošvė: „Vėl skriaudi mano dukterį!“ ir imasi Gelbėtojos vaidmens. Vyras, stengdamasis tapti Auka, pareiškia: „Jūs mane užgraužėte!“ Ir štai žmona tampa Persekiotoja, o vyrą gelbėja vaikai: „Mama, tėti, nesipykite, mes būsime geručiai!“ Vaidmenų žaidimas gali tęstis be galo ilgai, padarydamas nelaimingus visus jo dalyvius, kol vienas jų neras savyje jėgų sustabdyti nesibaigiančių pretenzijų srauto ir neparodys atsakingo elgesio pavyzdžio.

Meilė reikalauja lygiateisių santykių, juose neturi būti šeimininkų ir tarnų, kiekvienas pajėgus egzistuoti atskirai. O dėl priklausomybės nuo meilės vienas žmogus, visai pamiršęs save, sutelkęs dėmesį į kitą, ištirpsta jame ir tampa visiškai priklausomas nuo jo elgesio.

Pagal vieną iš šiuolaikinių teorijų priklausomybės šaknys glūdi vaikystėje - kai vaikas, būdamas pusantrų trejų metų, stengiasi parodyti nepaklusnumą. Ne visada tėvams pavyksta kantriai išlaukti šį periodą ir leisti mažyliui išmokti savarankiškumo. Vėliau, kai paūgėjusi atžala renkasi mokymo įstaigą, būsimą profesiją, užmezga artimus santykius, mamoms ir tėvams taip pat tenka balansuoti tarp noro toliau ją globoti ir suvokimo, kad pagaliau reikia įžvelgti jau suaugusį žmogų. Tėvai, nesugebėję rasti aukso vidurio, sudaro visas sąlygas, kad vaikas bijotų nepriklausomybės ir būsimame partneryje ieškotų amžino globėjo.

Tokios priklausomybės požymius galima gana aiškiai atskirti iš anksto. Pavyzdžiui, suaugęs vaikas nepriima jokių savarankiškų sprendimų, vis dar tebegyvena su tėvais ir yra nuo jų finansiškai priklausomas. Ir tai daro ne iš per didelės pagarbos tėvams, o tik todėl, kad bijo gyventi savo gyvenimą.

Mums būna sunku susitaikyti su gyvenimo ir konkretaus partnerio netobulumu. Nuo vaikystės svajojame apie idealų princą, globėją, mylimąjį, mūsų vaikų tėvą. Ir visai nepagalvojame apie tai, kad realus vyras negali atitikti visų reikalavimų - vien todėl, kad jis realus, o ne išgalvotas. Taip pat nebūna idealių moterų, žmonų, motinų. Mylėti realų žmogų sunku, lengviau susikurti idealą - juk jo nemylėti neįmanoma. Nesveika trauka prie nerealaus idealo verčia kentėti šiurkštų ar kvailą partnerio elgesį arba paprasčiausiai nepastebėti to, kad jis nekreipia į jus dėmesio, jūs jam visai nereikalinga. Ir vietoj realaus žmogaus su visais jo trūkumais atkakliai lipdome idealų pavidalą ir suaugame su juo visa siela.

Tokių santykių pasekmė: arba skausmingos, užsitęsusios skyrybos su nuolatiniais grįžimais ir išsiskyrimais, arba bedžiaugsmis dviejų žmonių egzistavimas greta. Jeigu vienas iš poros serga priklausomybe nuo kito, abu negali priimti kiekvienos gyvenimo dienos kaip unikalios likimo dovanos ir neišgyvena jos su malonumu, o tiesiog stengiasi prastumti laiką. Kaip liautis priklausyti nuo partnerio ir pradėti naują gyvenimą, kupiną prasmės ir džiaugsmo?

Nesveikas potraukis prie partnerio verčia kentėti šiurkštumus, pažeminimą ir ignoruoti blogą jo elgesį.

* Lygiateisiškumas, partnerystė.

* Atviras jausmų reiškimas.

* Ginčai ir susitaikymas.

* Rūpinimasis savimi ir kitu.

* Bendro buvimo džiaugsmas.

* Kiekvieno asmeninis ir profesinis augimas, aktyvus gyvenimo būdas, darbo ir poilsio derinimas.

* Abu tenkinantys lytiniai santykiai, fizinis kontaktas (prisilietimai, apkabinimai, bučiniai).

* Vienas jaučiasi priklausomas nuo kito.

* Tikrų jausmų slopinimas arba slėpimas.

* Nuolat įtempta atmosfera.

* Laukimas, kad kitas pasirūpins juo.

* Nuoskaudos, pretenzijos, kerštas.

* Darboholizmas, psichosomatinės ligos, chroniškas nuovargis.

* Seksualinių santykių problemos, sekso, fizinio kontakto vengimas.

Kuo atidžiau išanalizuosite savo prisirišimą prie partnerio, tuo anksčiau sugebėsite atpažinti galimą priklausomybę. Mūsų patarimai neišspręs visų problemų, bet gali padėti jums pataisyti atmosferą namuose.

Pasvarstykite, ar jūsų santykiuose yra priklausomybės elementų. Jeigu esate linkę atsakyti „Taip, tikriausiai“, ženkite kitus žingsnius.

Pirmiausia reikia sau prisipažinti: esate psichologiškai priklausoma nuo partnerio. Skamba paprastai? Tačiau tai yra svarbiausias žingsnis! Išsiaiškinęs problemą, žmogus sutinka imtis priemonių jai pašalinti. Ignoruoti problemą - vadinasi, užleisti ją ir laukti skausmingos santykių nutrūkimo stadijos.

Taigi pripažįstate, kad jums būdinga meilės priklausomybė?

Kiek energijos ji iš jūsų atima, jei 100 proc. laikysime visą jūsų gyvybinę energiją?

Ar norėtumėte išlaisvinti tą energiją ir panaudoti savo nuožiūra? Pereikite prie kito žingsnio.

Įsivaizduokite savo priklausomybę metaforiškai kaip paveikslą. Aprašykite, kaip ją suvokiate, jaučiate. Galbūt į galvą ateis virvės, surišusios jus su partneriu, vaizdinys. Ar išvysite save jo stipriame glėbyje, ar įsivaizduosite, kad laikotės įsikibusi į jį rankomis. Nesirinkite iš pateiktų pavyzdžių, paieškokite savo vaizdinio ir aprašykite jį.

Išsiaiškinkite, ką gaunate iš priklausomybės. Pasakykite sau: „Mūsų santykiai man reikalingi ne šiaip sau. Jie duoda man kai ką svarbaus“. Ką būtent? Pirmieji atsakymai gali skambėti įprastai ir nieko naujo neatskleisti, pavyzdžiui, „Negaliu be jo gyventi, ir viskas“. Pabandykite paklausti savęs kitaip: „Jeigu šių santykių netekčiau, ką prarasčiau?“ Klauskite savęs ir vėl, būkite kantrios, laukite, kol atsakymas ateis pats. Nesustokite ties pirmuoju variantu, net jeigu jis skamba įtikinamai. Pavyzdžiui, iš įpročio pamanius: „Šiuose santykiuose jaučiuosi gera, kantri žmona ir motina“, paklauskite savęs toliau: „Gerai, šie sunkūs meilės santykiai leidžia man jaustis gera žmona ir motina. Ką dar svarbesnio jaučiu?“ Kad atskirtumėte tikrą atsakymą nuo šmėkštelėjusio tarpinio, orientuokitės į kūno pojūčius. Prisikasusios prie esmės, tikrai pajusite dvasinį komfortą, energijos antplūdį, kuris išsilies džiaugsmu arba ašaromis, karščio pojūčiu. Galbūt svarbiausiu jums pasirodys reikalingumo, saugumo, savo reikšmingumo jausmas ar dar kas nors - tai žinosite tik jūs. Užrašykite savo galutinį atsakymą.

Kaip kitaip (padedama kitų žmonių, veiksmais) galėtumėte gauti tai, kas svarbaus yra jūsų dabartiniuose santykiuose? Apsvarstykite įvairias galimybes.

Suraskite dar vieną būdą.

Įsivaizduokite, kad turite stebuklingąją lazdelę, kuri išpildo visus norus. Pasinaudokite ja.

Palyginkite šiuos būdus. Kuris jums labiausiai patinka, kuris priimtiniausias?

Kaip jūs galėtumėte tai realizuoti, ką esate pajėgi padaryti ateityje, ką jau dabar?

Kas gali padėti jums, kas jus palaiko? Tai gali būti net seniai iš gyvenimo pasitraukę artimi žmonės, tikėję jumis.

Su kokiais sunkumais jūs galite susidurti (kažkas iš karto nepavyks, kažkas pasipriešins, gal pritrūks pinigų?)

Kaip galėtumėte įveikti šiuos sunkumus: paskambinti kam nors, gauti informacijos, pakeisti darbą?

Įsivaizduokite, kad realizavote tai, ką sumanėte. Pajuskite naują būseną, pasitikinti savimi, laisva, besidžiaugianti gyvenimu. O dabar pabandykite įsivaizduoti savo santykius su partneriu.

Ar jis jums patinka? Galbūt jums pasirodys, kad mylimasis atrodo kitaip, kad jis kažkiek nutolo nuo jūsų. Ką jūs norėtumėte pakeisti šiame paveiksle?

Sugalvokite naują jūsų santykių formą. Aprašykite taisykles, pagal kurias jūs norėtumėte bendrauti su tuo žmogumi.

Realizuokite savo ketinimus. Pamažu planuokite, skaidykite užduotis į mažesnes dalis. Orientuokitės į savo susikurtą vaizdinį ir priimtas elgesio taisykles. Suraskite žmogų, kuriuo pasitikite, ir pasakokite jam apie savo laimėjimus bendraujant su partneriu. Užrašykite veiksmų planą: su kuo susitiksite, su kuo pasikalbėsite, kokias užduotis pirmiausia išspręsite. Nustatykite konkrečias datas bei tikslus - ir pirmyn!

Parengė Gražina Vasiliauskienė