Sučiupęs kamuolį Maskvos „Dinamo“ legionierius iš Lietuvos yra pavaizduotas tūkstančiuose Europos taurės reklaminių plakatų, mirgančių gatvėse. Užrašas skelbia: „Didysis krepšinis sugrįžo į Turiną“.
Italų meteorologai prognozuoja, kad balandžio 2-ąją, kai Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipa ketvirtfinalyje susirems su Trevizo „Benetton“, Turine švies saulė. Jeigu taip, iš Lietuvos atvykę sirgaliai galės gėrėtis didinga Alpių panorama.
Bet ar tikrai Turinas gyvens Europos krepšiniu? Žvelgiant į čia pat už miesto dunksančias snieguotas viršukalnes, toks klausimas norom nenorom lenda į galvą.
Stambus automobilių pramonės centras savaitgalį - tuščias. Turiniečiai susikrauna ant automobilių bagažinių slides ir masiškai traukia slidinėti į Sestrijerės ar Bardonekijos trasas.
Bendras slidinėjimo trasų ilgis Pjemonto regione - 1300 kilometrų. Žiemos sporto žinovai teigia, kad jos yra vienos įdomiausių ir sudėtingiausių Europoje.
Ir vis dėlto Turinas krepšiniui ketina atiduoti tai, kas mieste geriausia. Šį ketvirtadienį sirgaliams iš Italijos, Lietuvos, Ispanijos, Kroatijos, Serbijos ir Rusijos duris atvers viena šiuolaikiškiausių Europos sporto arenų - olimpiniai „Palaisozaki“ rūmai.
ULEB taurės finalo aštuoneto ekipos pernai kovojo „Palavela“ rūmuose. Tačiau Turino valdžia nusprendė, kad prieš kelis dešimtmečius statytas sporto centras netinka prestižiniam krepšinio turnyrui ir pasiūlė „Palaisozaki“. Turino žiemos olimpinėms žaidynėms areną suprojektavo vienas garsiausių nūdienos sporto architektų japonas Arata Isozaki.
Modernus 184 metrų ilgio ir 100 metrų pločio stačiakampis Turinui kainavo 90 mln. eurų.
Užtat dabar miestiečiai gali pasigirti, jog pagaliau pralenkė Romą ir Milaną, nes didžiausia Italijos uždara sporto arena, kurioje telpa 12 300 žiūrovų, yra būtent „Palaisozaki“.
Į Turiną atvykę Lietuvos krepšinio sirgaliai atsidurs prieš trejus metus vykusių olimpinių žaidynių komplekso širdyje.
Svarbiausi jo akcentai - modernus stadionas „Stadio Comunale“, kuriame vyko olimpiados atidarymo ir uždarymo ceremonijos, 60 metrų aukščio 140 tonų sveriantis olimpinės ugnies bokštas ir „Palaisozaki“ sporto rūmai.
Vilniaus krepšininkai bus pirmieji Lietuvos sportininkai, kuriems teks rungtyniauti olimpinėje arenoje. Tiesa, čia žaidė ledo ritulininkas Darius Kasparaitis, tačiau jis 2006-aisiais atstovavo Rusijos rinktinei, kuri olimpiadoje 0:3 pralošė Čekijai ir liko be bronzos medalių.
Po žiemos žaidynių „Palaisozaki“ vyko keletas reikšmingų renginių: 2007-aisiais - pasaulinė žiemos universiada, pernai - planetos architektų suvažiavimas.
Gretimame „Stadio Comunale“ sekmadieniais vyksta „Serie A“ futbolo pirmenybių mačai - čia rungtyniauja abi Turino futbolo ekipos „Juventus“ ir „Torino“.
Sudėjus į vieną lentyną „Juventus“ ir „Torino“ iškovotus trofėjus, Turinas taptų neginčijama Italijos futbolo sostine.
„Juventus“ 22 kartus nugalėjo „Serie A“ pirmenybėse, du sykius laimėjo Europos čempionų taurę.
„Torino“ 7 kartus tapo Italijos čempionu ir penkiskart triumfavo Italijos taurės turnyre.
Turino futbolo istorija - pergalių džiaugsmo ir labai skaudžių praradimų ašaros.
1949-aisiais miestas per akimirką prarado visą futbolo komandą: Italijos čempionate pirmavusi „Torino“, grįždama lėktuvu iš Portugalijos, rūke atsitrenkė į Supergos kalną.
1985-aisiais Europos čempionų taurės finalo mačas Belgijoje tarp „Juventus“ ir „Liverpool“ virto kruvina tragedija: per riaušes griuvus tribūnai žuvo 39 sirgaliai.
Dar viena futbolo drama įvyko prieš dvejus metus ir baigėsi be aukų. Tačiau „Juventus“ nukentėjo itin skaudžiai: įsisiūbavus korupcijos skandalui iš tituluoto klubo buvo atimti du šalies čempiono titulai, o pati komanda ištremta į „Serie B“ lygą.
Didžiausio Turino dienraščio „La Stampa“ apžvalgininkas Giorgio Vibreti pasakoja: „Galingus futbolo klubus mums pavyko išlaikyti. O krepšinio komandų, deja, beveik nebeliko“.
Stipriausia Turino krepšinio ekipa „Auxilium Pallacanestro“ rungtyniauja šalies trečiojoje lygoje.
„Tai yra mūsų krepšinio dabartis. Praeitis buvo gerokai įdomesnė: Turino klubas sėkmingai žaidė „Serie A“, užėmė ketvirtąją vietą. 1976-aisiais mes netgi pasiekėme R.Koračo taurės turnyro finalą ir pralaimėjome legendinei Splito „Jugoplastika“, - prisimena G.Viberti.
Turino žurnalistas vardija ir kitus miesto sporto laimėjimus: vyrų tinklinio klubas „Cus“ yra laimėjęs Italijos čempiono titulą, o regbininkų komanda „Ginnastica di Torino“ buvo viena stipriausių Europoje.
„Visi didžiausi Turino sporto laimėjimai, išskyrus futbolą - praeityje. Tai susiję su stambiausio visų sporto klubų rėmėjo „Fiat“ automobilių koncerno ekonomine sveikata“, - aiškino „La Stampa“ žurnalistas.
„Fiat“ visuomet dosniai remdavo sportą. Vieno didžiausių pasaulyje automobilių koncernų savininkas Giovanni Agnelli pats garsėjo kaip nenumaldomas sporto fanatikas.
Apie šio prieš kelerius metus mirusio milijardieriaus aistrą sportui Turine iki šiol sklando legendos. Viena jų pasakoja, kad G.Agnelli per pietų pertrauką sėsdavo į sraigtasparnį, kuris jo laukdavo ant „Fiat“ gamyklos stogo, ir nuskrisdavo į Alpes paslidinėti. Paskui sugrįždavo į biurą ir toliau tęsdavo darbą.
G.Agnelli sraigtasparnių kilimo aikštelė iki šiol yra ant „Fiat“ gamyklos stogo.
Ten pat išliko ir kilometro ilgio trasa, kurioje buvo bandomi naujai pagaminti automobiliai.
Tiesa, nebeliko pačios gamyklos: vietoj jos čia įkurta G.Agnelli privati tapybos kolekcija, prekybos centras ir prabangus „Le Meridien“ grupės viešbutis. Jame apsistos Europos taurės finalo aštuoneto dalyviai.
Laimėjęs teisę surengti 2006-ųjų žiemos olimpinės žaidynes Turinas pareiškė pasiryžimą susigrąžinti Italijos sporto sostinės titulą.
Žodis „capitale“ - sostinė - labai mielas kiekvieno turiniečio ausims. Turinas - Italijos automobilių pramonės sostinė. Turinas - pramoninio dizaino sostinė. Turinas - gero vyno ir puikios „Lavazza“ kavos sostinė.
Visi šie titulai - svarbūs ir reikšmingi ambicijų nestokojantiems turiniečiams. Juolab kad Turinas tikrai buvo sostinė - ne sporto ir ne automobilių pramonės, o visos Italijos.
Pirmąja suvienytos Italijos karalystės sostine Turinas tapo 1865 metais. Suvienijęs Apeninų pusiasalio kunigaikštystes, respublikas, markizatus ir kitas mažytes valstybėles karalius Viktoras Emanuelis II pirmąja valstybės sostine pasirinko Turiną. Savojos monarchų dinastijos atstovui šis miestas buvo gimtieji namai.
Po kelerių metų Italijos karalystės sostinės titulą Turinas perleido Florencijai, o pastaroji - Romai.
Ir vis dėlto Turinas išliko karališkojo kraujo miestas.
Plačios gatvės, kurias miesto gyventojai išdidžiai vadina „corso“ (prospektais), tebeturi Savojos karalių dinastijos vardus.
„Kaip nueiti į Amedeo prospektą?“ - klausimą išgirdęs praeivis bematant pataisė: „Jūs turite galvoje kunigaikščio Amedeo prospektą?“
Karališkieji rūmai „Palazzo Reale“, karališkasis ginklų fondas „Armeria Reale“, Turino karališkoji biblioteka, Pilies aikštė, karalienės rūmai byloja apie aristokratišką trečiojo Italijos miesto prigimtį.
27 metais prieš Kristų romėnų legionierių įkurtas miestas vadinosi Taurasija. Praėjus dviem tūkstantmečiams Turinas puikiai išlaikė tradicinio romėniško keturkampio „quadrilatero romano“ gatvių planą.
Mieste sunku pasiklysti: platūs, šešių arba aštuonių automobiliams skirtų juostų „corso“ - prospektai - tarsi liniuote suliniuoti.
Centre galima vaikštinėti valandų valandas maždaug 30 kilometrų vingiuojančiomis galerijomis - gatvėmis po stogu su dailių kolonų portikais.
Elegantiškiausia - Romos gatvė - kerta centrinę San Karlo aikštę, kol galiausiai atsiremia į svarbiausiąją - Pilies aikštę.
Olimpiados dienomis joje buvo specialiai įrengta „Medal Plaza“, kur kasvakar vyko iškilmingas čempionų pagerbimas.
Romos gatvė bei San Karlo aikštė - žavingai išpuoselėta miesto svetainė. Spindinčios garsių mados namų vitrinos, tamsiu medžiu dekoruoti kavinių interjerai, prabangių sportinių automobilių „Ferrari“, „Maserati“ salonai, specializuotos šokolado, kavos, vyno parduotuvės palieka prašmatnaus, turtingo miesto įspūdį.
Turinas smarkiai skiriasi nuo kitų Italijos didmiesčių - Romos, Milano, Neapolio. Jis ne toks didingas ir chaotiškas kaip Roma.
Ne toks elegantiškas, vergaujantis mados tendencijoms, ne toks beprotiškai brangus kaip Milanas. Ne toks pietietiškai netvarkingas kaip Neapolis.
Turinas - truputį senamadiškas ir pernelyg provincialiai tvarkingas. Šiaurietiškas darbščių, taupiai gyvenančių žmonių miestas. Nelabai itališkas, nes apie jo gyventojus sklando legendos, esą tai pedantiški bambekliai, kurie moka tik dirbti ir taupyti.
Ar jie moka linksmintis? Tokia mintis netgi nešauna apsilankius „Fiat“ gamyklos darbininkų kvartaluose.
Mažučiai balkonai, pilkos sienos, gatvėse - neišvaizdžiai vilkintys pensinio amžiaus žmonės, kiemuose - aprūdiję ne pirmos jaunystės „fiatai“.
Galiausiai Turinas - keistų prieštaravimų miestas. Vienintelis Italijoje, nusprendęs suteikti lietuviui Vytautui Landsbergiui garbės piliečio titulą už nuopelnus griaunant Sovietų Sąjungą.
Ir tas pats Turinas yra bene vienintelis Europos miestas, kuris iki šiol tą sugriautą Sovietų Sąjungą mielai pripažįsta.
Tiems, kurie tuo netiki, verta nueiti į „corso Unione Sovietica“ (Sovietų Sąjungos prospektas) ir nusifotografuoti greta lentelės su geopolitinės atgyvenos pavadinimu.