Giliai įleidęs šaknis Amerikoje, P.Stravinskas nepakeitė savo gyvenimo įpročių.
Jis nevairavo taksi, nepardavinėjo bandelių ir nestovėjo prie gamyklos konvejerio.
Pianistas gyveno ir gyvena tik iš muzikos, pats spręsdamas, kiek jam reikia koncertuoti ir kiek - dėstyti.
„Skambinimas fortepijonu - vienintelis dalykas, kurį aš moku“, - teigė 59 metų muzikas.
- Lygiai prieš 19 metų jūs išvykote iš Lietuvos į JAV. Bandėte sėkmę Niujorke ir Los Andžele, o ilgiausiai - jau dvyliktus metus - gyvenate Sietle. Ar suradote ten laimę ir sielos ramybę? - paklausiau P.Stravinsko.
- Dėl ramybės nesu tikras - vis dar norisi tobulėti.
Kadangi pagal horoskopą esu Žuvys, viksteliu tai į vieną pusę, tai į kitą - ir tarsi atsiranda pusiausvyra. Bet ji ir vėl pradingsta.
O Sietle gyventi man patinka. Pagaliau kiek galima keisti gerą vietą į dar geresnę?
Sietlas - inteligentiškas, apsuptas gražių gamtovaizdžių miestas. Galiu be galo bastytis po jo apylinkes.
Sėdu į automobilį - po pusvalandžio jau būnu kalnuose, vaikštau po miškus. Žiemą kalnuose įrengiamos slidinėjimo trasos.
Tik pora minučių kelio nuo mano namų yra keli teniso aikštynai - dažnai traukiame į juos pažaisti su draugais.
Aš galiu planuoti gyvenimą taip, kad turėčiau pakankamai laiko sau. Pavyzdžiui, nuskristi, kur susimanęs. Jau neblogai pažįstu Jungtines Valstijas, neretai būnu ir Europoje.
- Turbūt sunkiai dirbate, kad galite leisti sau tiek malonumų?
- Aš nuo vaikystės esu didelis tinginys.
Vienintelę oficialią tarnybą turėjau Lietuvoje, kai dirbau ketvirčiu etato Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Turėdavau ateiti į darbą du kartus per savaitę porai valandų, bet ir tai man būdavo nelengva.
Dabar apskaičiavau, kad savo poreikiams patenkinti man užtenka turėti dešimt privačių mokinių. Maždaug tiek ir turiu.
Mėgstu prisiminti rusų rašytojo Levo Tolstojaus išmintį, skirtą vienam žymiam pianistui ir pedagogui, kuris daug dirbo negailėdamas savęs: „Žmonės apie jus sakys: dėstė, dėstė ir numirė“.
Nenoriu, kad ir man taip nutiktų.
Vilniuje, norint normaliai gyventi, reikėtų dirbti daugiau nei Sietle.
Ten aš kartais netgi palieku savo studentus mokytis savarankiškai, o pats išvykstu savo reikalais.
Mokinių man niekada netrūko. Vienai japonei mano pamokos patiko labiau negu universiteto studijos. Vėliau ji išvyko mokytis į Japoniją, bet ir vėl sugrįžo pas mane.
- Saikas - tai jūsų jaunatviškumo receptas? Per porą dešimtmečių jūs labai nedaug pasikeitėte.
- Turbūt tokie „patogūs“ mūsų giminės genai.
O sveikai gyventi aš vis rengiuosi, bet neprisirengiu. Vis dėlto vieną dieną, tikiu, pradėsiu daryti mankštą.
Neseniai mečiau rūkyti. Šiam žingsniui mane pastūmėjo draugė gydytoja po to, kai nusiuntė pasidaryti rentgeno. Mat pradėjau sirgti gripu, to anksčiau niekada nebūdavo.
Aš stengiuosi turėti su gydytojais kuo mažiau reikalų ir man beveik pavykdavo jų išvengti.
O rūkyti mečiau neskausmingai, nors ir nuodijausi cigaretėmis kelis dešimtmečius. Man patiko tik pats procesas, gražūs žiebtuvėliai - nebuvau užkietėjęs nikotino vartotojas.
Dabar mažiau nekantrausiu skrisdamas lėktuvais.
Kuo toliau, tuo labiau nemėgstu tų dešimties valandų skrydžių.
- Ar jūs nepavargstate nuo muzikos?
- Jei ir pavargstu - neilgam, nes jaučiuosi mylimas ir kolegų, ir publikos.
Kaskart sugrįžęs į Lietuvą matau neapsimestinį žmonių džiaugsmą, kad parvykau.
Todėl jaučiu lyg ir pareigą kartkartėmis priminti tautai, kad dar gyvuoju ir gal kažką gražaus darau.
Koncertų aš turiu nuolat, ir ne tik Sietle. Neseniai pasirodžiau Arizonoje su vietos orkestru.
- Lietuvoje ne kartą koncertavo jūsų sūnus Marius kaip smuikininkas ir kaip dirigentas. Dabar jis vadovauja orkestrui Petrozavodske. Ar jūsų muzikiniai keliai susikerta?
- Buvome ne per seniausiai susitikę Lietuvoje, Italijoje, Anglijoje. Tačiau kartu koncertuoti mums neteko. Tai būtų, ko gero, sudėtinga dėl šeimos peripetijų.
- Jūs niekada nesirodote viešai su savo buvusia žmona ir sūnaus motina, žymia kazachų kilmės Londone gyvenančia pianiste Eleonora Bekova. Tačiau teko girdėti, kad su jos garsiomis seserimis - smuikininke Elvyra ir violončelininke Alfija - jus sieja glaudūs kolegiški ryšiai?
- Su Eleonoros seserimis mes susitinkame Elvyros rengiamuose vasaros meistriškumo kursuose ir festivalyje jos dvarelyje Italijoje. Tai perstatyta ir įspūdingai įrengta buvusi ferma. Kartu su Bekovomis dėstome ten studentams ir koncertuojame.
Praėjusią vasarą lankėmės festivalyje kartu su mano ilgamete drauge Olga, kuri taip pat yra muzikantė - ji griežia violončele.
Po festivalio mudu sėdome į automobilį ir smagiai pakeliavome po Umbrijos ir Toskanos regiono miestelius.
Esu matęs daugybę gražių pasaulio vietų, bet Italija man kažkuo ypatinga - galbūt kažkelintame gyvenime buvau ten gimęs. Man net keista, kad anksčiau buvau abejingas gamtai. Dabar ji - vienas didžiausių mano atgaivos šaltinių. Galite vadinti mane keliautoju.
- Ar daug būstų pakeitėte Amerikoje?
- Vien Sietle - keturis. Dabar turime su Olga nuosavą namą.
Pirmą kartą gyvenu taip erdviai. Esu įsirengęs name savo studiją, kurioje mokau studentus.
Visa tai kainuoja. Bet ir būdamas jaunas Lietuvoje mielai būčiau ėmęs kreditą, kad gaučiau viską, ko man reikia. O juk išvykau į JAV 40-ties, turėdamas ne daugiau negu savo karjeros pradžioje.
Negavau nieko už ačiū - neturėjau kišenėje 300 tūkstančių dolerių grynais, kad nusipirkčiau namą.
Kad bent turėčiau verslininko gyslelę! Bet, atrodo, man šis talentas visiškai svetimas - nupirkęs ką nors už dešimt litų, turbūt įstengčiau parduoti nebent už du.
Taigi negaliu net pasamdyti meksikiečių, kad nupjautų mano kieme žolę, - pats prižiūriu ir veją, ir krūmus prie namų.
Mūsų namą supa didžiulis kiemas. Išvykdamas palikau jį sniego pusnyse - pirmą kartą per keturiasdešimt metų Sietle taip gausiai prisnigo.
Įdomu, kaip laikosi mūsų voverė, kuri kas rytą atliuoksi maisto.
Kai jo neranda, ji žvalgosi pro durų stiklą.
- Ar turite relikvijų, kurios primena visas jūsų klajones po Ameriką?
- Pasirodysiu labai nerimtas: kaip tik neseniai pagalvojau, kad vis dar turiu žirkles, su kuriomis atvykau į JAV. Per tuos 19 metų labai pasikeitė mano gyvenimas, o žirklės kažkodėl liko.
Grįžo pas mane ir dėžė su natomis, kuri buvo užstrigusi Niujorke - atgavau ją Sietle po dešimties metų.
Aš stengiuosi neapsikrauti nereikalingais daiktais - noriu kuo greičiau jų atsikratyti.
Kai kraustydavausi Sietle į naują vietą, sudėdavau kažkiek daiktų, dokumentų, kitų popierių į lagaminus, bet jie taip ir stovėdavo neiškrauti iki kitų kraustynių.
Amerikoje pakeičiau gal šešis fortepijonus. Tik dabartinis ilgiau užsibuvo mano namuose - turiu jį jau septynerius metus.
Vargu ar kur nors dar kraustysiuosi. Aš buvau gavęs pasiūlymą kelti bures į Vokietiją, bet nesiryžau palikti Sietlo.
Reikia ne vienerių metų suburti tokią šiltą draugų ir kolegų kompaniją, kokią dabar turiu.