- Raudonplaukės moterys, tokios kaip jūs, - tikros maištininkės.
Maištaudama šiais neramiais laikais nusprendėte įkurti ir kūrybines
dirbtuves?
- Iš tiesų meno centro įkūrimas sutapo su labai neramiais,
nenuspėjamais laikais. Nors sutapimų nebūna! Gal tai bus kaip tik tai,
ko ypač reikia? Dirbtuves pavadinau „Menų valtys“, nes pagalvojusi apie
menus įsivaizduoju mažų laivelių flotilę, kurią plukdo kūrybiniai
vandenys. Tai bus oazė mintims, erdvė - vaizduotei, namai -
giminingoms sieloms. Kartu tai bus vieta, kur vyks literatūriniai
spektakliai, parodos. Sulaukusi finansinės paramos norėčiau rengti
renginius vaikams, turintiems negalią, iš vaikų namų. Kaip tik todėl
mūsų komanda, bendraminčių būrys, stengiasi kuo greičiau „pažadinti
pavasarį“ ir labai laukia Velykų.
- Atrodote lyg praėjusių laikų dama - dailiu veidu, spinduliuojanti
meilę, švelnumą. Ir imatės tokio sudėtingo darbo.
- Tikriausiai kalbate apie kadaise mano pieštas „gėlėtas“ merginas,
kurios vėliau tapo „sparnuotos“. (Juokiasi.) Štai jos iš tiesų
efemeriškos, dailiais vaidais! O aš labai ilgą laiką maniau esanti
negraži. Dabar jau gyvenu su savimi susitaikiusi ir vadinu save „tiek
to - harizmatiška“. (Juokiasi.)
Neabejoju, kad egzistuoja būsena, kuri gražiais padaro bjaurius,
švelniais - surambėjusius, drąsiais - bailius... Tai - įsimylėjimas.
Ši nuostabi energija, matyt, vienintelė yra kaip gyvybės vanduo. Man
irgi kartkartėmis pavyksta pajusti, kad nieko netrokštu, nieko nelaukiu,
tiesiog esu labai dėkinga už šios akimirkos skaidrumą ir gėrį. Štai
tada, matyt, ir spinduliuoju meilę ir švelnumą. Šis jausmas - lyg
pirmieji daigai pavasarį - švelnūs ir nenugalimi.
- Esate sakiusi, kad kiekvienam žmogui duoti keli komplektai sparnų.
Kada jums pradėjo dygti sparnai? Ką pirmiausia pradėjote kurti?
- Pirmieji kūriniai buvo lėlės. Jas gaminau sau ir seseriai, mat
sovietinės lėlės buvo tokios nepanašios į karalaites, kurių man taip
reikėjo. Kūrybos procesas taip pagaudavo, kad pamiršdavau su tomis
lėlėmis net pažaisti. Vėliau piešdavau naujamečius atvirukus šeimos
draugams. Taip ir ėmė dygti sparnai... Pieštukai, popierius, dažai,
klijai, medžiagos skiautelės man buvo įdomiausi žaislai. Ko nors
pritrūkusi ir dabar bandau viską sukurti pati.
Reikia tik nebijoti sparnų išskleisti, o jei koks vienas kitas nukris,
vietoj jo išdygs du nauji. Juk gerus darbus palaiko šviesos jėgos.
- Užtat jūsų paveikslėliuose, pasakų knygelėse veikia linksmi
sparnuoti, gėlėti gyvulėliai, žvėreliai, augalėliai - tarsi iš Švelnumo
ir Gerumo šalies. Kur semiatės gerumo, juk pasaulis dygliuotas?
- O iš kur kalnų gėlelė ar laukų smilgelė turi drąsos sužydėti? Ir
kodėl gležnosios snieguolės, dar sniegui nenutirpus, pakelia galveles?
Gal mes visi tokie? Esame žmonės, kuriems natūralu mylėti, globoti,
dalintis. Suglumstu, kai klausia, iš kur tam turiu jėgų. Tokių žmonių
norėčiau paklausti, iš kur tiek baimės, nepasitikėjimo, jėgų pykti. Bet
neklausiu, nes žinau, iš kur. Pati iš savęs, kaip Mažasis Princas iš
Antoine de Saint-Exupery knygos, raviu iš savęs tuos pykčio „baobabus“,
kol jie dar maži. Kasdien. Visi žinome, kas būna, kai tie „baobabai“
užauga. Juk Pasaulis išaustas iš Meilės. Tik mūsų viduje esanti baimė
neleidžia tuo patikėti.
- Juokais save vadinate nerimčiausia Lietuvos kūrėja, mat paklausta, ką
veikiate, nuolat atsakote: „Nieko rimto“. Mėgstate humorą?
- O taip. Be humoro vargiai susigaudysi šiandienos prieštaravimų
srautuose. Ne kartą esu girdėjusi, kad būtent juokas padeda pažvelgti į
gyvenimą kitu aspektu, labai gerai gydo nuo bet kokio susireikšminimo.
Beje, frazę „nieko rimto“ išgirdau sename filme „Tas pats
Miunchauzenas“, kuriame vaidina garsus rusų aktorius Olegas Jankovskis.
Tai - mano „kultinis“ filmas apie amžinus dalykus. Pažiūriu ji, kai
prireikia vitaminų nuo visuomeninės panikos. Filme sakoma, kad patys
baisiausi dalykai padaromi su labai rimta veido išraiška. Taigi
gal geriau nebūti tokiems rimtiems?
Prisipažinsiu, ir man lengviau būti rimtai. Kur kas sudėtingiau
atsipalaiduoti, bet neprarasti vidinio susikaupimo, tarsi klausos į
pasaulį. Juk yra begalė krypčių, o pasirinkti teks vieną.
- Esate laisva dailininkė, mėgaujatės laisvos kūrėjos statusu, bet ar
tikrai leidykloje „Nieko rimto“ nedarote nieko rimto?
- Leidykloje dirbu Optimiste. Na, dar - Laisvo oro direktore. Labai
rimtos ir atsakingos pareigos! Tokie, ko gero, bus ir mano paaugliai
sūnūs. (Juokiasi.) O leidyklos žmonės labai susikaupę - kad be klaidų
ir trukdžių galėtų išleisti į pasauli tiek puikių, juokingų ir
originalių knygelių vaikams. Bet tas nerimtumas tuo ir ypatingas - jam
reikia virtuoziškos koncentracijos - kaip lengvai ant lyno šokančiam
akrobatui. Įtampa, bloga nuotaika ar susirūpinimas, ir rimtumas čia
nepadės.
Kas mane įkvepia? Gamta ir šviesa. Nuo pat mažens jaučiau, kad miestas
- ne man. Mano namai - ten, kur medžiai, tyla, šiek tiek vandens.
Tai išpiešta kiekviename mano paveikslėlyje. Galima sakyti, nuolat
piešiu svajonių pasaulį ir džiaugiuosi, kad jis ne man vienai patinka.
- Kodėl kurdama tokį šviesų pasaulį pasirašinėjate slapyvardžiu, beje,
nelabai rimtu - Sigutė Ach?
- Slapyvardis Ach yra pravardė, kuri man „prilipo“. Prieš gerus dešimt
metų nuolat „achčiojau“ - turėjau tokį priežodį. Prieš pradėdama
sakinį, nuolat ištardavau: „Ach...“ (Iki šiol lemiamu momentu jis ima
ir išlenda). Todėl draugai paskambinę klausdavo: „Kaip gyveni,
Sigute... Ach?“. Taip per daug nesirūpindama dėl savo įvaizdžio
piešdama pirmąją „Nieko rimto“ paveiksliukų ir atvirukų kolekciją po
darbeliais pradėjau pasirašinėti „Sigutė Ach“.
Pastebėjau, visi mano kūriniai atsiranda šviesiuoju metų laiku -
pavasarį, vasarą, o rudenį ir žiemą juos nešiojuosi savyje. Skiriu juos
pirmiausia sau, o vėliau paleidžiu į gyvenimą. Tiesa, prieš
atsisveikindama nufotografuoju. Buvo laikas, kai piešiau savo
„švelnukus“. Apie juos rašiau savo naujausiame albume „Šviesiųjų
svajonių žydintys sodai“. Tik po to, įkvėpta „Mažojo princo“, ėmiau
piešti avytes. Lig šiol tai - vienas mylimiausių personažų. Kodėl?
Gal todėl, kad tebesu vaikystėje? Mano kūryba išausta iš svajų apie
harmoniją ir laimę gyventi pasaulyje. Nežinau, ar visiems tai laimė,
bet man - taip. O brandumas - tai tik galėjimas pagrįsti savo
įsitikinimus.
- Kartais juos reikia paaiškinti. Ar ne todėl po paveikslėliais
atsirado užrašai?
- Kažkada atrodė, kad žmonės nesupras, ką paišau, todėl ant
paveikslėlių atsirado paaiškinimai. Kad niekas nieko neklausinėtų. O
dabar net pasakas rašau ir galo rašymui nematyti. Ir seminarus vedu, ir
ant scenos tenka užlipti, ir net per televizorių „Lietuvos ryto“
televizijos laidoje „Mėta Meškinija“ saviškiams pamirksėti. Kartais
atrodo, kad mano ankstyvieji darbai rimtesni, gilūs, o dabar jie
„palengvėjo“, pasidarė dar labiau „gėlėti“, linksmi. Bet „sigutiškos“
filosofijos vis tiek daug. Ar tai būtų atvirukas, ar tapyba, ar mano
dekoruotos durys - man tai pirmiausia pasakojimas apie pasaulyje
tvyrančią harmoniją ir gėrį.
- Kodėl jūsų personažai - zuikučiai, drambliukai, karvytės,
katinėliai, boružės, meškiukai - su sparnais kaip paukščiai ir svajoja
kaip žmonės?
- Labai mėgstu stebėti žmones. Jų būsenos, mimikos užsifiksuoja manyje
ir vėliau išryškėja piešiniuose. Juose - draugų nuotaikos, nepažįstamų
žmonių momentiniai portretai. Labai įdomu matyti, kaip žmonės juose
atpažįsta save, savo draugus. Vieną dieną mano „gėlėtos“ merginos,
kurias piešiau prieš 10 metų, netgi prabilo eilėmis.
Atgimimo laikotarpiu tuos paveikslėlius pardavinėdavau Vilniuje, Pilies
gatvėje. Dabar tai vadinu jaunos dailininkės atostogomis. Sėdėdavau
ten viską pamiršusi ir piešdavau. Kas nors nupirkdavo kokį paveikslėlį,
ir tai mane labai stebindavo. Kaip niekada mažai turėjau, bet visko
užteko. Viduje jaučiausi turtingesnė nei dabar. Tada tikrai buvau
labai sparnuota, nes įsimylėjusi. (Juokiasi.)
- Kaip paveikslėliai virto atvirukais, o jūs - rašytoja?
- Tai - aštuonerių metų istorija. Iš pradžių nupiešiau angelų
piešinių kolekciją, vėliau - kitokių linksmų personažų. Tada draugas
Arvydas patarė išleisti piešinių knygelę, dar vėliau - piešinius
paversti atvirukais. Jau nesuskaičiuoju tų atvirukų, o ir mano išleistų
knygų nemažai susikaupė.
Niekas gal nežino, bet mano siela - ne tik popierinė, bet ir molinė.
(Juokiasi.) Molį atradau būdama penktoje ar šeštoje klasėje.
Studijuodama Vilniaus pedagoginiame universitete sostinės Vaikų ir
moksleivių rūmuose vaikams dėsčiau keramiką, tiksliau - kartu su jais
žaidėme. Tai truko apie dešimt metų. Vėliau tapyba pasigrobė visą mano
laiką, bet pomėgis provokuoti kūrybai tiek vaikus, tiek suaugusiuosius
išliko.
- Jūsų knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“
Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) pripažino
gražiausia 2002 metų knyga. Tai suteikė dar vienus sparnus?
- Ši premija tarsi pažadino švietėjiškai veiklai - tuo metu sutikau
žmones, daug metų dirbančius vaikų literatūros srityje. IBBY Lietuvos
skyrius, Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros skyriaus žmonės
tapo mano draugais. Jų veikla man labai artima, stengiuosi taip pat
būti jiems naudinga. Norėti daryti gerus darbus... Gal tai ir yra
skrajojimas padebesiais? Gal net pašaukimą tokį turiu? Tiesiog labai
patinka matyti, kaip nušvinta žmogaus veidas, kai jo rankose gimsta meno
kūrinys. Kažkas stebuklinga, nepaprasta. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau į tokį
gražumą. Kuriantį, žaidžiantį, besidžiaugiantį žmogų. Tokiomis
akimirkomis ištirpsta valandos, laikas sustoja, o kuriantys žmonės tarsi
apsivalo, pajaunėja, įsimyli.
- Esate prisipažinusi, kad vaikystėje beprotiškai mėgote indiškus
filmus. Juose - tiek jausmų, spalvų, muzikos, šokio. Dabartiniai jūsų
paveikslai gėlėti. Gyvenimas, kaip ir vaikystėje, yra gražus?
- Tais laikais, be indiškų filmų, beveik nieko daugiau gražaus ir
nebuvo. Keli geri filmai, kaip minėtas „Tas pats Miunchauzenas“,
„Paprastas stebuklas“. Vėliau pamačiau Andrejaus Tarkovskio, Federico
Fellini filmus. Vaikystėje labai mėgau animaciją. Lig šiol esu šio
žanro gerbėja. Taip pat labai žavi entuziastingi, pakylėti žmonės.
Įsimylėję. Labai vertinu tokią retą savybę, kaip mokėjimą išgirsti kitą
žmogų, bendrauti „suderinant bangas“. Nejaukūs pykčio pagauti žmonės.
Man jie panašūs į labai tamsius miško kampelius, kur ir vasarą gali
rasti sniego.
- Kūryba, romantika... Kas priverčia grįžti į realybę?
- Pavargstu nuo chaoso. Kai kūnas lekia į priekį, o siela tarsi
kažkur pasimeta, atsilieka. Norėdama susikaupti imuosi namų ruošos.
Žemiški darbai nuramina, harmonizuoja. Nevengiu jokių darbų. Ten, kur
piešiu, mėgstu chirurgišką tvarką. Kur jau kur, o dirbtuvėje turi būti
tvarka! Kol nesusitvarkysiu, piešti nepradėsiu.
- Esate patyrusi meilę iš pirmo žvilgsnio ne tik kūrybai, bet ir
konkrečiam žmogui?
- Esu apie tokią skaičiusi. Kiekvieną kartą, kai įsimyliu, manau, kad
visam gyvenimui. Juk tuo metu, kai myli, gyveni, o kol nemyli, tik
lauki gyvenimo. Bendraujant reikia gebėjimo ne tik mylėti, bet ir
santykius kurti, auginti. Mano draugas Arvydas turi Dievo dovaną
užduoti man „nekaltą“ klausimėlį, o man į jį atsakius, tylomis imtis
darbo. Taip jis įkūrė ir mūsų leidyklą, ir įkūnijo daugelį mano
svajonių, kurios ir būtų likusios svajonėmis. Kaip ir duris
atversiančios atviros Sigutės Ach dirbtuvės.
- Kur semiatės idėjų tokiems puikiems sumanymams? Gal iškeliaujate
ten, kur kitiems lieka tik pasvajoti?
- Iškeliauju nelabai dažnai. Dažniau vykstu į tapybos plenerus, ir tai
panašu į išvykimą atsiskyrėliškai praktikai. Kai piešiu, mažai
bendrauju, būnu panirusi į save ir stengiuosi būti kur nors nuošalesnėje
vietelėje - kad ir kokiame kaimelyje.
- Kokioje gyvenimo srityje jaučiatės bejėgė ir kur - ypač stipri?
- Bejėgė, kai kas nors pasako: „Nenoriu“, o stipri - kai prireikia ką
nors gelbėti. (Juokiasi.)