Ori kelionė į mirties glėbį (nuotraukos)

Tiesa, šia veikla ji užsiima ne viena. Iš Lenkijos atvykusi vienuolė Michaela Rak buria komandą, kuri darbuosis pirmuosiuose nepagydomai sergančių ligonių namuose Lietuvoje.

Visame pasaulyje tokios įstaigos vadinamos „hospisais“. Lietuvių kalboje šis terminas nevartojamas, o kalbininkai vietoj jo siūlo vartoti „slaugos ligoninė“. Tačiau Morta sako, kad šis apibūdinimas nėra tikslus.

„Hospisas“ yra visai kas kita nei slaugos ligoninė. Tie žmonės, kurie serga paskutine vėžio stadija ir išgyventi vilties beveik nebėra, išrašyti iš ligoninės vyksta arba namo, arba į slaugos ligoninę. Tokiam ligoniui reikia labai daug priežiūros, tačiau ne visi artimieji gali mesti darbą, mokslą ir pan. Tada ligonis ir patenka į vadinamąjį hospisą, vietą, kurioje gali gauti visą reikalingą pagalbą: medikų, slaugytojų, fizioterapeutų, psichologų, dvasininkų ir kitų. Čia daroma viskas, ko tik ligonis paprašo“, – paaiškina Morta.

Tokiuose slaugos ir priežiūros namuose dirbančių žmonių tikslas – ne prailginti ligonio gyvenimą, o padaryti viską, kad jis jaustųsi kiek įmanoma geriau tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Toks slaugymo būdas dar vadinamas paliatyviąja medicina.

„Žodis „paliatyvus“ kilęs iš graikiško žodžio „palium“, kuris reiškia „apsiaustas“. Ligonis paskutinėmis savo gyvenimo dienomis turi būti apsiaustas viskuo, ko jam reikia. Todėl stengiamasi įvykdyti visus sergančiųjų norus. Pavyzdžiui, jeigu ligoniui netinka maistas, kurį paruošė virėja, ir jis nori aštraus kiniško, tai jis ir ruošiamas. Nori rūkyti, nes visą gyvenimą rūkė, bet nebegali pakelti rankų, vienuolė jam pati laiko cigaretę ir leidžia rūkyti“, – dėsto mergina.

Norų būna labai įvairių. Jeigu ligonis svajoja apie šunį – jam leidžiama jį auginti. Nori pamatyti jūrą – darbuotojai organizuoja kelionę. Sergančiais žmonėmis besirūpinantys darbuotojai stengiasi daryti viską, kad praskaidrintų paskutines jų gyvenimo dienas.

„Manau, kad neįgyvendinamų norų nėra. Michaela pasakojo, kad vienas berniukas norėjo susipažinti su mėgstamu futbolininku, todėl jam buvo organizuotas susitikimas. Iki vienos merginos vestuvių buvo likę 2 mėnesiai, kai ji sužinojo, kad serga nepagydoma liga. Tačiau jos mylimasis vis tiek panoro vesti sužadėtinę. Vestuvės vyko ligoninėje, dalyvavo kunigas, nuotaka vilkėjo balta suknele. O po to mergina ėmė ir pasveiko. Tikriausiai kiekvienas, kuris ten dirba, galėtų papasakoti panašių istorijų. Stebuklai iš tiesų kartais vyksta“, – sako Morta.

Ne paslaptis, kad žmogaus dvasia kartais pasirodo esanti stipresnė už medikų diagnozes. Gal todėl paliatyvioji medicina, kurios tikslas – paskutinėmis gyvenimo dienomis padėti sunkiai sergančiajam jaustis laimingam, yra ne mažiau veiksminga nei vaistai ar operacijos.

„Sesuo Michaela man pasakojo, kad nors tūkstančiai žmonių mirė ant jos rankų, nė vienas nepaprašė eutanazijos. Daug kur skaičiau, kad paliatyvioji medicina yra kaip alternatyva eutanazijai. Nes jeigu ligonis gerai jaučiasi, jam tiek žmonių padeda gražiai ir oriai mirti, jis nenori nusižudyti“, – pasakoja Morta.

Lietuvoje paliatyvioji medicina nėra išplėtota taip, kaip kitose šalyse. Lenkijoje vadinamųjų hospisų yra šimtai, toks pagalbos nepagydomai sergantiems ligoniams būdas praktikuojamas ir daugelyje kitų šalių. Lietuvoje paliatyvioji medicina įteisinta tik prieš porą metų. Mes tai padarėme paskutiniai Europoje.

Savo akimis, kaip iš tiesų veikia tokie sergančiųjų namai, mergina pamatė neseniai apsilankiusi Lenkijos mieste Gožuve. Ten įsikūręs vadinamasis hospisas, kuriam, prieš atvykdama į Lietuvą, 12 metų vadovavo vienuolė M.Rak.

„Iš viso jame guli 17 žmonių, kuriais negali rūpintis šeima. Jie ten turi viską – naujausią aparatūrą, medikamentų, jais rūpinasi kvalifikuoti specialistai ir savanoriai. Taip pat veikia vadinamasis namų hospisas ir dienos centrai. Tuos žmones, kuriais rūpinasi jų artimieji, medikai, psichologai ar savanoriai (nelygu, kokios pagalbos reikia) lanko namuose, o tuos, kurie yra stipresni, surenka ir specialiu autobusiuku atveža į dienos centrus, kuriuose ligoniai gali kartu bendrauti, žaisti, žiūrėti televizorių ir t.t.“, – pasakoja Morta.

Viešėdama Lenkijoje mergina pirmą kartą turėjo galimybę pabendrauti su nepagydomai sergančiais žmonėmis.

„Būdama Gožuve daugiausia bendravau su savanorių koordinatore ir socialine darbuotoja. Jos supažindino mane su ligoniais, perėjome per palatas... Iš pradžių kažkaip nejauku buvo. Bet vieną dieną nusibodo sėdėti biure, todėl pasiėmiau gitarą ir ėjau per visas palatas giedoti. Kuo aš daugiau galėjau jiems pasitarnauti? Kalbinti ir per daug lįsti nenorėjau. Aišku, atsiklausiau jų, ar nori, kad pagiedočiau. Daugumai labai patiko, tačiau buvo ir tokių, kurie atsisakė“, – prisimena Morta.

Gožuve ji susipažino su jauna, maždaug 35 metų dviejų mergaičių mama. Septynerių ir devynerių metų dukros su tėčiu nuolat lankydavo sergančiąją, o kartu padėdavo ir kitiems.

„Vyresniąją, Eveliną, savanoriai irgi įtraukė į savo veiklą. Ji padėdavo kitiems ligoniams atnešti valgyti, pabendraudavo su jais. Taip buvo bandoma pripratinti mergaitę prie minties, kad mama mirs. Kai išvažiavome, gavome žinią, kad moteris mirė...“ – prisimena Morta.

Lietuvoje iki šiol panašių namų nebuvo. Šiuo metu sesers Michaelos pastangų dėka jiems jau yra skirtos buvusio vienuolyno patalpos, tačiau reikia nemažai lėšų joms suremontuoti ir įrengti. Pasak Mortos, energinga ir labai veikti vienuolė tikisi, kad ligoninė duris ligoniams atvers maždaug po trejų metų, o kol kas komanda sergančiaisiais rūpinasi jų namuose.

„Neseniai buvome pas vieną ligonę, susipažinome su jos šeima. Moterį prižiūrėjo vyras ir dukros, bet ir jiems reikėjo poilsio. Dvi savaites ligonė nemiegojo naktimis, todėl važiavome padėti. Pasilikau su slaugytoja. Aš negaliu leisti vaistų nuo skausmo, tačiau galėjau apkloti, nukloti, suvilgyti lūpas, apversti ant kito šono, pasodinti, pamaitinti, pasikalbėti su ja ar paguosti“, – pasakoja ji.

Po kelių dienų atėjo žinia, kad moteris mirė. Tuo metu prie jos budėjo kita savanorė. Būti su žmogumi, kuris gali bet kurią minutę įkvėpti paskutinį kartą, nėra lengva, tačiau Morta sako, kad akistata su mirtimi jos negąsdina. Mergina nuo mažens augo šeimoje, kuri neatsisakydavo padėti sergantiems ar laukiantiems paskutinių laikrodžio dūžių.

„Kiek save atsimenu, mama visada rūpinosi įvairiomis močiutėmis, net ne giminaitėmis, jas prižiūrėjo. Ne vieną esame slaugiusios iki mirties. Gal todėl man nebaisu. Mirtis manęs negąsdina“, – prisipažįsta Morta.

Lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete baigusios merginos pagrindinė veikla – giedojimas. Dažniausiai ją galima sutikti Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje, kur Morta gieda per mišias. Taip pat jos gitara ir balsas skamba per krikštynas, vestuves, laidotuves, mokyklose, vaikų stovyklose ir daugelyje kitų vietų.

„Giedu jau labai seniai, gal dešimt metų tai tikrai. Nuo aštuonerių priklausiau tokiai Šventosios Zitos lietuvių, lenkų ir rusų katalikų draugijai. Mūsų vadovė ponia Teresė turėjo daug draugų Lenkijoje, todėl vasarą dažnai veždavo į stovyklas. Taip išmokau lenkų kalbą, groti gitara. Kai ponia Teresė mirė, mūsų draugija išsisklaidė, liko labai nedaug žmonių. Prieš kelerius metus vienas kunigas pakvietė mus tapti Aušros vartų choreliu. Dabar giedu Dievo Gailestingumo šventovėje“, – pasakoja mergina.

Už giedojimą Morta gauna atlygį, tačiau jis nėra labai didelis. Netrukus turėtų pasirodyti ir jos atliekamų giesmių albumas „Esame išgelbėti malone“, tačiau jis taip pat nėra skirtas pasipelnyti.

„Albumo nepardavinėsime, nebent kas nors norės paaukoti. Jame yra viena giesmė, su kuria kitais metais, jeigu pavyks, ketiname dalyvauti Eurovizijos atrankoje. Ne tam, kad patektume į konkursą, o kad paskleistume žinią. Kodėl apie viską galima dainuoti, o apie Dievą ir tikėjimą – ne?“ – retoriškai klausia ji.

– O pati esi tikinti?

– Tikinti, bet nuolat ieškanti, nes tikėjimas yra labai trapus. Jis tuo ir skiriasi nuo žinojimo, kad niekada negali būti tikras, kaip viskas yra iš tiesų. Bet tada pajunti, kokia laisvė yra duota žmogui, nes bet kada gali nuo visko nusigręžti. Dievas mums suteikia laisvę rinktis.

Morta atvirauja, kad yra didelė egoistė, todėl vargu ar pati ieškotų kokios nors savanoriškos veiklos, būdų, kaip padėti kitiems, ir imtųsi įgyvendinti gražias idėjas, jeigu ne žmonės, kuriuos ji sutinka savo kelyje.

„Taip, man patinka „hospiso“ idėja apglobti žmones meile ir rūpesčiu paskutinėmis jų gyvenimo dienomis. Taip, pasaulyje yra daug labai gražių idėjų, bet ką jos reikštų be žmonių? Gal todėl, kad esu egoistė, einu paskui žmones, kurie mane sužavi. O tada, kai pamatau, kiek daug visko gaunu, suprantu, kad ir pati galiu žmonėms ką nors duoti“, – sako Morta.