Guoda Gedvilaitė: „Nė sekundės nesigailėjau, kad ištekėjau už Henriko“

Lyg ilgai lauktas princas iš užjūrio Ulfas Henrikas prie Druskonio ežero kranto atjojo ant žirgo. Jaunoji prie kranto priplaukė valtimi, išpuošta gėlėmis ir popieriniais paukščiukais. Jaunikis paėmė jaunąją už rankos ir abu, lydimi pamergių ir pabrolių, užkopė Santuokų rūmų laiptais... Dukterį pas būsimąjį vyrą atplukdė jaunosios tėtis Antanas, o pasaką primenančią vestuvių ceremoniją surengė jos mama Angelė, išpildę dukters svajonę susituokti pagal lietuvių liaudies tradicijas. Pasaka vestuvėmis nesibaigė — prieš metus Guodos ir Ulfo Henriko šeimoje gimė sūnelis Aurelijus, kuriuo džiaugiasi ne tik tėveliai, bet ir seneliai.

Nesistebime, kai Guodą su sūneliu seneliai atlydi ir į fotosesiją. Kol Guoda grimuojasi, šukuojasi, Aurelijus palaimingai miega ir, žinoma, nenutuokia, kad netrukus taps fotomodeliu. Laimei, pastatytas prieš fotokamerą neišsigąsta — senelio kalbinamas krykštauja, o kartais nutaiso tokią protingą veido išraišką, kad negali nesišypsoti... Nors jau po kelių valandų Guoda su Aurelijumi lips į lėktuvą, juodu skraidinsiantį į Frakfurtą, tačiau kol kas atrodo rami. Žino — namuose Vokietijoje nekantraudamas laukia mylimas vyras.

— Pastaruoju metu tai nutinka kone dukart per mėnesį. Labai mėgstu pasislėpti Druskininkuose pas savo brangius tėvelius ir ruoštis, kauptis koncertams. Pailsėjusi savo gerbėjams balandžio 19—ąją Nacionalinėje filharmonijoje pateiksiu staigmeną. Parodysime mini spektakliuką, kuriame su kolege iš Japonijos Nami Ejiri grosime dviem pianinais, balerina Eglė Špokaitė šoks, eiles skaitys aktorius Algirdas Latėnas.

Esu šios idėjos autorė ir režisierė, nors smarkiai dirbame visi — kas ką galime. Mėgstu eksperimentines programas, todėl ateityje prižadu jomis nustebinti ne tik Lietuvos publiką. Labai greitai bus dar vienas koncertas — mano mylimos mokytojos profesorės Veronikos Vitaitės 70—mečio minėjimas, į kurį susirinks buvę jos studentai iš Londono, Miuncheno, Frankfurto.

— Jie labai tolerantiški. (Juokiasi.) Nuo 1980 metų, pradėjusi lankyti muzikos mokyklą, nuo ryto iki vakaro groju gamas. Grįžusią iš Vokietijos jie mane pasveikina, jaučiu, kad manimi didžiuojasi, o man tai be galo malonu. Druskininkų žmonės mane palaiko, čia veikia netgi gerbėjų klubas, kuriame yra dailininkų, kompozitorių, ateinančių į mano koncertus. Jaučiuosi maža, bet svarbi Druskininkų miesto dalelė.

Kaip įmanydama stengiuosi prisidėti prie miesto populiarinimo, pasakoju apie mūsų kurortą, kviečiu į jį atvykti. Miestas man labai mielas, bet kuri jo vieta — parkai, miškai, slėniai, kuriais vaikščiojo M.K.Čiurlionis. Ypač mane traukia Meilės sala. Kai tik būnu su savo vyru, rodau jam tą salą: „Kadangi negalime joje pastovėti, bent iš tolo pasižiūrėkime“.

— Atstumas tarp šių miestų — didelis, anksčiau tai vargino, bet jau įpratau. Skrydis iš Vilniaus į Frankfurtą trunka apie pusantros valandos — tiek pat kiek kelionė iš Druskininkų į Vilnių mašina. Prieš skrydį greitai susimetu daiktus į savo ypatingąjį lagaminėlį, važiuoju į oro uostą ir skrendu.

Vilniaus oro uoste mane visada pasitinka tėvelis, ir važiuojame į Druskininkus. Dėl to nei aš pavargstu, nei kelionė prailgsta. Tik dabar šiek tiek sudėtingiau, nes keliaujame dviese — su sūneliu Aurelijumi. Jis mažytis, jam dar tik metukai, o lėktuve juk reikia prisisegti saugos diržus. Bet vis tiek jį imu su savimi — ramiai užmiegu tik tada, kai jį užmigdau.

— Jis pratęs prie fortepijono garsų, jie jam netrukdo. Man grojant sūnelis ir užmiega. Matyt, jaučia: jei mamytė groja, vadinasi, ji kažkur netoli. Jį užmigdžiusi galiu valandėlę pagroti. Deja, tai trunka tik tol, kol jis miega. Kiekviena mama paliudys, kad tokio amžiaus vaikas negali būti vienas. Užtat jau nuo pusės metų, kai tik jis pradėjo sėdėti, pasisodinu ant kelių ir kartu grojame. Aišku, nieko rimta jis nedaro — tik kelis klavišus spaudo. Rimtą fortepijono pamoką, manau, gaus tik po kelerių metų. Jeigu susidomės, surasiu jam gerą mokytoją, nes savo mamų vaikai nelabai klauso.

— Jis būna labai gerose rankose — pas savo senelius. Man dažnai reikia jų pagalbos, mamą ne kartą esu prašiusi atvykti į Vokietiją ir padėti man ruoštis koncertams. Abu mano tėveliai dirba kultūros srityje: mama veda ekskursijas, tėtis — Druskininkų miesto koncertų organizatorius. Šia prasme dėl koncertų Druskininkuose visada turiu „blatą“. (Juokiasi.)

Nuo vaikystės tėtis mane vesdavosi į savo darbą, koncertus, kurie mane žavėdavo. Patiko scenos žmonių gyvenimas, ir pati nusprendžiau tapti scenos žmogumi. Antras svarbus dalykas — manyje atsiskleidęs pedagogo talentas.

1995 metais išvykusi į Vokietiją turėjau labai greitai išmokti vokiečių kalbą, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Labai stengiausi, ir jau po pusės metų dėsčiau moksleivių fortepijono klasei, vedžiau pamokas vokiečių kalba. Dėl tarties vokiečiai mane pagiria, o kartais net palaiko saviške — klausia, iš kokios Vokietijos žemės esu kilusi. (Juokiasi.) Atsakau, kad iš jokios — esu iš Lietuvos.

— Sceninį įvaizdį kuriu pati. Jis visada skirtingas ir priklauso nuo programos: kartais — romantiškesnis, kartais — griežtesnis. Didžiausia mano kritikė — mama, patarianti, ką prie drabužio pridėti, ką nuimti. Kas dieną rengiuosi atsižvelgdama, ką ruošiuosi daryti. Jeigu dieną praleisiu su sūnumi, tikrai nesivilksiu suknelės. Jei einu į darbą Muzikos akademijoje, stengiuosi apsiauti aukštakulnius batelius ir apsirengti griežtesnį rūbą, kad būčiau panašesnė į dėstytoją, nes kartais mane supainioja su studente.

Labai mėgstu romantiškus drabužius, lengvas, kuklias sukneles, įdomius aksesuarus.

— Apsigyvenusi Vokietijoje pakliuvau tarp tokių žmonių, kurie padėjo atsistoti ant kojų, išpuoselėjo. Su tais žmonėmis iki šiol draugauju, bendrauju. Jie — šilti, svetingi, turi humoro jausmą, mandagūs. Jeigu kas nors pasirodo atšiaurus, šiurkštus, su tokiu paprasčiausiai nebendrauju.

— Nelabai daug jų pažįstu, nes dažniau bendrauju su vyrais. (Juokiasi.) Bet jos tikrai ne tiek daug dėmesio skiria savo išvaizdai, kiek lietuvės. Kas dieną avi žemakulnius batus, mūvi kelnes, nesipuošia sijonais ir karoliais. Jos labai praktiškos. Galbūt todėl, kad nori įrodyti, jog nė kiek ne prastesnės už vyrus.

— Vokietija — didelė, todėl vokietės labai skirtingos. Pavyzdžiui, mano amžinatilsį anyta labai mėgo rankdarbius. Ji ne tik išsaugojo savo mamos palikimą, bet ir pati siuvo, mezgė. Mūsų sūneliui, savo anūkėliui, ji spėjo visko primegzti. Ir man visokių rankdarbių pridovanojo. Mano rankas šildo jos megztos riešinės. Vokiečiai labai vertina senovę, kultūros, architektūros paveldą, kartu miestai ten — labai modernūs. Frankfurte dera gili senovė ir dangoraižių stiklas.

— Turėjome atsisakyti gamtos artumo ir rinktis patogumą, nes su vyru esame labai užsiėmę. Nors po miestą važinėja metro, autobusai, aš vairuoju automobilį, nes patinka būti nepriklausomai, be to, nuolat skubu į koncertus.

Per pastaruosius metus mūsų šeimoje įvyko labai daug permainų: gimė sūnelis, persikraustėme į butą Frankfurte, su vyro šeima įsigijome namą Bad Vildungeno kurorte, kuris labai panašus į Druskininkus. Ten taip pat trykšta mineraliniai šaltiniai, aplinkui — miškai, grynas oras. Labai dažnai savaitgaliais apsistojame tame name.

— Kiekvienas atlikėjas džiaugiasi prisilietęs prie prancūzų muzikos kerų. Šįkart atlikau kerinčią, žavingą, paslaptingą Claude'o Debussy, Maurice'o Ravelio muziką. Šv.Kotrynos bažnyčioje —— ypatinga akustika, garsas ilgai sklando ore, neišnyksta. Tai sukūrė ypatingą nuotaiką, man patiko interpretuoti.

— Su manimi jam lengva — manau, esu ideali žmona. (Juokiasi.) Stengiuosi būti gera mama, gera žmona, koncertuoti ir savo darbą atlikti labai gerai. Esu labai reikli sau. Jei reikia, daug groju, mažai miegu ir dirbu tiek, kiek reikia. Tik kartais prisiimu per daug koncertų ir dėl to kenčia šeima. Neplanuotai, tarp koncertų gimė ir mūsų sūnelis. Dėl to teko atsisakyti kelių labai įdomių koncertų, bet Aurelijaus gimimas tai atpirko. Manau, sūnelio gimimas — įdomiausias mano projektas.

— Jis moka paploti, nusilenkti, labai puikiai mėgdžioja tai, ką pamato. Maloniausias dalykas, kai jis nusišypso ir mane apkabina. Meilumo įsikūnijimas! Su juo kalbu tik lietuviškai, todėl pirmieji jo žodžiai buvo lietuviški: „ne“, „alio“, o valgydamas vis sako „dar“... Jo toks puikus apetitas. (Juokiasi.) Su vyru sūnų prižiūrime pakaitomis. Žinau, kad vyras visada skaičiuoja valandas laukdamas mūsų grįžtančių — kad galėtume būti trise.

— Mano vyras — diplomuotas džiazo muzikantas. Mus suvedė muziką. Aš dėstytojavau Frankfurto muzikos akademijoje, jis po kelerių metų pertraukos čia tobulino muzikos žinias. Jis — džiazo žmogus, aš — klasikinės muzikos atstovė. Bet mes labai gražiai sutariame — mano muzikavimą paveikė jo džiazo banga, o jis pamėgo rimtąją muziką. Juk jam tenka išklausyti ne tik mano koncertus, bet ir pasirengimą jiems. (Juokiasi.)

Vyras — labai geras mano patarėjas, klausytojas, koncertų agentas, kuris padeda nuveikti visą biurokratinį darbą. Užtat galiu ramiai sėdėti prie fortepijono ir praktikuotis. Kelionėse jis būna šalia ir yra mano asmens sargybinis. (Juokiasi.) Nė sekundės nesigailėjau, kad ištekėjau už Henriko.

— Labai mėgstame gyventi aktyviai. Sportuojame: bėgiojame, plaukiojame baidarėmis, važinėjame dviračiais, atliekame fizinius pratimus, stiprinančius kūno raumenis. Man patinka jaustis stipriai. Nors stengiuosi atrodyti moteriškai, esu stipri kaip vyras. Dėl to niekada nesergu, neskauda nugaros, o tai — labai dažnas muzikų negalavimas.

— Labai įdomiai ir nuotaikingai. Šiek tiek domėjausi vokiečių papročiais ir išmokau įdomių žaidimų, kuriuos jau parodžiau Lietuvoje. Miestuose ir miesteliuose vyksta Velykų šventės, kuriose šeimos dalyvauja estafetėse su margučiais. Vyro šeimai parodžiau, kaip Lietuvoje ridenami margučiai. Iškart po Užgavėnių visų parduotuvių vitrinos, namai pradedami puošti geltonų ir žalių spalvų dekoracijomis. Prieš pat Velykas namuose ir soduose pridėliojama margučių, šokoladinių zuikučių, viščiukų, kuriuos radę vaikai labai džiaugiasi. Velykų rytą visi eina į bažnyčią, dalyvauja mišiose, koncertuose.

Šiemet džiaugiuosi dėl to, kad prieš šventes su sūneliu, vyru, jo broliu Arnu ir tėčiu Klausu atvyksime į Lietuvą — į patį lietuviškų Velykų šurmulį.