Daiva Taliūtė su draugėmis eitų ir į žvalgybą

Į pirmąjį vakarėlį Daiva atsivedė aštuonias netekėjusias pažįstamas, Tadas — aštuonis nevedusius bičiulius. Kompanija susirinko vieno iš vaikinų bute ir linksmai praleido laiką. Vėliau buvo kitas vakarėlis, trečias... Rinktis kartą per mėnesį „Draugų klube“ tapo smagia tradicija.

Vienišas merginas ir vaikinus šios tradicijos puoselėtoja D.Taliūtė ragina liautis bambėti ir pavydžiai stebėti iki ryto naktiniuose klubuose šėlstančius bendraamžius. „Darykite tai, kas iš tikrųjų teikia daug džiaugsmo, — megzkite naujas pažintis, ir jūsų gyvenimas pasikeis“, — sako šio klubo ir renginių organizavimo įmonės „RIO Unlimited“ įkūrėja D.Taliūtė.

— Baigusi ekonomikos ir dailės vadybos studijas, prieš penkiolika metų išvažiavau į Dubajų, įsidarbinau penkių žvaigždučių viešbutyje „Holiday in Crown Plaza“ ir tapau ryšių su visuomene departamento vadovės australės asistente. Į Dubajų patekau su antrąja laimės ieškotojų karta. Daugelis, šiek tiek padirbėję, jau grįždavo su „turtais“ — nusipirkę televizorių, videomagnetofoną, automobilį, susitaupę butui. Beje, butas Vilniuje tais laikais kainavo 6 tūkstančius dolerių. Maniau, užsidirbsiu pinigėlių ir grįšiu. Bet vieno kambario buto pasirodė negana, užsimaniau dviejų, paskui — mašinos, ir to, ir ano... Važiavau ne tik užsidirbti — ketinau įgyti renginių organizavimo patirties, kurios nebuvo kur pasisemti. Užsienio kompanijų Lietuvoje dar nebuvo, užsieniečių mokytojų — irgi. Angliškai kalbėjau neblogai, bet pirmieji žingsniai svetimoje šalyje buvo labai sunkūs. Viešbutyje, šalia kurio buvo verslo ir pramogų centras, dirbo vien anglakalbiai — britai, amerikiečiai, indai.

— Teko ir šeichams. (Juokiasi.) Pirmas renginys, už kurį buvau atsakinga, buvo Karlo Lagerfeldo kolekcijos pristatymas. Paskui surengiau Naujųjų metų sutikimą keliems šimtams žmonių. Viskas pavyko gerai, nes vadovas pasikvietė ir padėkojo. Vėliau viešbutyje mūsų kvietimu lankėsi Cindy Crawford, pristačiusi vienos garsios šveicarų firmos laikrodį, Naomi Campbell. Jas buvo apspitę žurnalistai, fotografai, saugojo keli asmens sargybiniai. Jų garbei surengtuose vakarėliuose turėjau tikrinti rinktinės publikos pakvietimus, dalyti dovanėles, beje, pati gavau Cindy autografą. Abi man pasirodė labai paprastos, tiesa, puikiai žinančios, kaip elgtis viešumoje, ką sakyti, ko — ne.

Dubajus jau tada atrodė įspūdingai — turėjo praeiti beveik dešimt metų, kol pamačiau kai ką panašaus. Prieš mėnesį vėl jame lankiausi, ir mano meilė atgimė. Apvaikščiojau pažįstamas vietas, apžiūrėjau naująjį prekybos centrą „Mall of the Emirates“, kuriame telpa ne tik parduotuvės, pramogų centrai, bet netgi slidinėjimo trasos su kilimo takais. Pro milžiniškus langus matai, kaip žmonės slidėmis čiuožia per sniegą.

— Dubajuje gyvenau penkerius metus. Grįžau pajutusi savyje tautinių jausmų bumą, supratusi, kad mano žinių reikia Lietuvai. O dėl vyrų... Iš tiesų jie moka moterims rodyti dėmesį. Įvertinti, pagirti. Jeigu ir pasielgia pernelyg tiesmukai, iš situacijos išsisuka garbingai — bent jau atsiprašo. Tiesa, dažnai su draugėmis iš jų juokdavomės. Vos išgirdusios sakant „Believe me“(„Patikėk manimi“) arba „I, m different than others“ („Esu visiškai kitoks nei visi“) suprasdavome, kad prasideda „makaronų kabinimas“. Turtingiesiems, šeichams pažintis su europiete — smagus nuotykis. Nors kartais iš tiesų jomis susižavi, netgi veda.

— Draugė ištekėjo už arabo. Dabar skraido į grožio procedūras Paryžiuje ir yra labai laiminga. Kita pažįstama — irgi. Sykį viename priėmime bendravau su šeichu. Priėjusi prie stendo su papuošalais pamačiau pakabutį su deimantu ir prasitariau, kad norėčiau tokį nusipirkti. Vienas šeicho draugų pasitikslino, ar jis man iš tiesų patinka. Atsakiau, kad taip. Po dviejų dienų gavau dovanėlę — tą pakabutį su aukso grandinėle ir laiškelį: „Mano seseriai Daivai“. Paaiškėjo, kad tas šeichas turi deimantų fabriką...

Mūsų vyrai, kviesdami vakarienės, atneša puokštę gėlių, ir tai mums atrodo „super“. Arabai paprastai dovanoja auksinį žiedą arba auksinius auskarus. Iš pradžių nenorėdavau tokių jų simpatijos ženklų priimti, iš karto sakydavau, kad mano atžvilgiu nepuoselėtų rimtų planų, bet atsakydavo, kad tai — smulkmena, kurios nepriimti būtų įžeidimas.

— Pirmiausia buvo asmeninių priežasčių — labai sirgo tėtis. Pamaniau, kiek galiu bastytis po tuos užsienius. Antra, pasiilgau artimųjų. Kai gyveni šalia, neįvertini nei šeimos, nei draugų. Vienu metu draugei į Lietuvą pradėjau rašyti keistus laiškus, kaip man Dubajuje gera, nieko netrūksta, bet ji kažkaip suprato tikrąją padėtį ir parašė: „Grįžk“. Be to, matyt, ir klimatas man netiko — kad ir kaip stengiausi save prižiūrėti, vartojau vitaminus, vaistus, balzamus, labai slinko plaukai. Daugelis merginų skundėsi, kad priaugo daug svorio. Ir tai suprantama. Žmonės ten mažai juda, gatvėse pėsčiomis nevaikšto. Tik prekybos centruose.

— Daugelis stebėjosi, tačiau mano nuomonė buvo tvirta: kurti ir dirbti galima visur, o namuose ir sienos saugo. Penkerius metus kaupiau reklamos ir įvairių renginių organizavimo patirtį, bet namų ilgesys buvo stipresnis už ambicijas. Grįžusi puoliau į darbus — dirbau keliose didelėse įmonėse komercijos vadove, vadovavau sveikatingumo centrui. Tiesa, dirbdama po 16 valandų per parą susigadinau sveikatą — stuburą, akis, darbą pradėjau net sapnuoti. Pamaniau, ar dėl to gyvenu, kad taip dirbčiau? Tai, ką uždirbu, turiu investuoti į gydymąsi. Be to, sugalvojusi kur nors nueiti, supratau, kad neturiu su kuo leisti laisvalaikio. Buvau praradusi visus draugus. Tada pasakiau sau: „Stop“. Nors neturėjau santaupų, mečiau alinantį darbą ir išėjau „į niekur“. Pamaniau, geriau mažai uždirbti, bet ir mažai dirbti. Kelis mėnesius svarsčiau, ką iš tiesų norėčiau veikti. Sutikau Tadą ir įkūrėme „Draugų klubą“.

— Mūsų tikslas — ne poruotis: susirenkame tiesiog pasilinksminti, pabendrauti. Kas mėnesį rengiame vakarėlius vis kitokiomis temomis. Šventėme kinų Naujuosius metus, Valentino dieną, vasarą susitikimai vadinasi „Arčiau gamtos“ — kavines ir naktinius klubus iškeičiame į linksmą poilsį kieno nors sodyboje. Sugalvojusi vakarėlio temą, ieškau vietos susitikimui, derinu valgiaraštį, kainas, kuriu programą su pasirodymais, žaidimais. Klubo narių galima sutikti Vilniuje, kituose pasaulio miestuose, seminaruose, susitikimuose, bendraujant, švenčiant. „Draugų klubas“ tapo stimulu įgyvendinti seną svajonę: tapti renginių organizatore. Tiesa, klubo veiklą šiek tiek apleidau, užtat dauguma jo narių tapo asmeniniais mano draugais. To klubo pagrindu įsteigiau renginių organizavimo firmą.

— Laikomės principo neviešinti, kas vaikšto į mūsų vakarėlius, esame uždari. Pažintis ir draugystė su jais teikia daug malonių emocijų. Eidama per miestą ar užėjusi į kokią įstaigą vos spėju su visais sveikintis. Įgyvendindama kokią nors į galvą šovusią idėją, sukviečiu juos į vakarėlį. Įdomiausia ruošti teminius vakarus. Į atmintį įstrigo meksikietiškas vakarėlis, į kurį vyrai atėjo pasipuošę sombrerais, moterys — puošniomis suknelėmis. Stojimo į Europos Sąjungą proga mūsų draugas prancūzas surengė prancūziško maisto vakarėlį. Paskui buvo itališkas, rusiškas vakarėlis su rusiška pirtimi, vantomis. Tai mano darbas, kitiems labai patogu: viskas suruošta, programa sudaryta, tik dalyvauk.

Prieš metus draugė suomė Riina Ailio iš proto kraustėsi dėl filmo „Mamma Mia“, kuriame skamba ansamblio ABBA dainos, ir ėmė spausti surengti ABBA dainų ir šokių vakarėlį. Taip ir padariau: pasamdžiau disko šokių mokytoją, kuris visus mokė grupės ABBA dainininkų šokių žingsnių, dalyviai prisipirko disko stiliaus drabužių. Rodėme filmą apie šią grupę. Kadangi renginys vyko per Valentino dieną, keli vaikinai pasipiršo savo išrinktosioms.

Prieš Kalėdas surengiau dizainerės Reginos Doseth veltinių skrybėlaičių pristatymą. Jas demonstruoti pakviečiau žinomas moteris — Jolantą Svirnelytę, Mildą Petrauskienę, Lidiją Rasutis, Vilmą Čereškienę, Nijolę Kupstas, Danielę Gudynienę, Vitaliją Kliukienę, kitas elegantiškas savo drauges ir pažįstamas.

— Visada noriu, kad vakarėlis patiktų, visi jaustųsi laimingi, bet niekada visi tokie nebus. Kai kurie žmonės ateina netinkamai nusiteikę, iš anksto nusistatę, ir tai sunku pakeisti. Bet aš — maksimalistė, viską noriu padaryti gerai. Matydama, kad kažkas blogai jaučiasi, irgi pasijuntu blogai. Vis dėlto dažniausiai visi būna patenkinti, laimingi, dėkoja.

— Susipažinau per šią veiklą. Labai norėjau sukurti šeimą, ir jis labai norėjo. Draugai, žinodami, kad turiu draugų užsieniečių, stebėjosi, kad draugauju su lietuviu. Susituokėme, bet kartu gyventi nepavyko. Laimei, liko pats geriausias dalykas — mūsų duktė Deimantė. Jai jau treji metukai. Linksma, guvi, lakstanti, striksinti. Tikras energijos šaltinis. Bus mano padėjėja. (Juokiasi.) Labai ją myliu, kiekvieną dieną — vis labiau. Vyrui esu dėkinga už vienintelį dalyką — kad privertė ją pagimdyti. Po skyrybų supratau, kokio vyro norėčiau, nors nežinau, ar kada nors dar tekėsiu.

— Pirmą tokį renginį suorganizavau paskatinta savo draugės Riinos, kuri išūžė ausis, kaip tai Suomijoje populiaru ir madinga. Ten išnuomojamos didžiulės salės, žmonės susineša daiktus, susideda ant staliukų ir pardavinėja. Jau į pirmą pasikeitimo rūbais vakarą moterys sugužėjo nešinos maišais, lagaminais nereikalingų, netinkamų, namuose užsigulėjusių drabužių. Susimokėję dalyvio mokestį, viską ėmė iš maišų ir kabino ant pakabų. Kiekviena įkūrė tarsi savo parduotuvėlę, stovėjo ir laukė pirkėjų. Viena moteris atnešė drabužius savo vyro, kuris per kelis mėnesius numetė 30 kilogramų. Visiškai nauji kostiumai, nauji marškiniai. Vienos iš kitų moterys pirko rankų darbo karolius, rankines, audinius. Po šito karto draugų ratas dar padidėjo, visi sveikino idėją keistis nedėvimais rūbais. Tai labai patogu — pamatai daikto šeimininką ir perki iš jo tik tada, jei jis pats patiko. Gegužės pradžioje planuojame dar vieną tokį renginį. Todėl moterims sakau: „Pats laikas peržiūrėti spintas, atidėti nedėvimus drabužius ir atnešti pas mus“.

— Kai turiu laisvę minutę, mėgstu pavartyti profesines, psichologines knygas, kurios suteikia žinių, vidinės stiprybės, noro ir užsidegimo ką nors veikti. Jaunystėje dariau viską: mezgiau, siuvinėjau kryželiu, net į dailės salonus savo megztus megztinius, vaikiškus batukus nešdavau. Bet tai — praeitis. Bet kada galiu paimti į rankas virbalus, adatą ir siūlą ir tai pakartoti. Kepdavau net tortus. Draugai sakydavo, kad per gimtadienius nepirkčiau dovanos — geriau iškepčiau tortą. Aš saldumynų nemėgstu, renkuosi aštrias sriubas, retkarčiais išsikepu blynų. Dukrytei verdu sveikuoliškas košes, pati mėgstu paprastai virtas bulves.

— Anksčiau dažnai gamindavau, paskui apskaičiavau: pagamini vakarienę 5—6 žmonėms, per pusvalandį viskas suvalgoma, paskui dvi valandas kuopi virtuvę. Pamaniau, kad tai — per didelė prabanga. Dabar darome taip: susirenkame kurio nors draugo namuose, paskiriame vyriausiąjį virėją, visi gauna užduotis ir jas vykdo. Beje, puikiausiai sekasi vyrams. Kad žinotumėte, kaip nuostabiai jie gamina! Vienas Amerikos lietuvis į vakarėlį atsinešė didžiulę valgių knygą, kurią jam padovanojo tėvas, ir tokį nuostabų tailandietišką patiekalą pagamino! Viską darė vienas, niekam neleido nė prisiliesti, kad nesugadintų. Prieš vakarėlį „Mamma Mia“ kitas draugas vokietis patiekė nuostabaus skonio lašišą.

Sykį kelionėn į Italiją mane pasikvietė keli vyrukai. Kai paklausiau, kodėl kviečia, nusijuokė: „Kad valgyti pagamintum“. „O siaube! — pamaniau. — Jie ką, galvoja, kad aš jiems cepelinus virsiu?“ Pasirodo, pajuokavo, nes patys nuostabiai gamino: virtinius su špinatų įdaru, pyragą su špinatais ir pan. Man buvo gėda ką nors savo pasiūlyti. Bet aš juos suprantu — retai gamindami tiek idėjų prikaupia! Kai privalai kelis kartus per dieną gaminti, įkvėpimas dingsta.

— Labai mėgstu ir papuošalų turiu labai daug. Ne kiekvieną dieną apsikabinėju, bet ypatingomis progomis būtinai pasipuošiu. Puoštis įpratau gyvendama Dubajuje, kur papuošalus moterys nešioja kilogramais. Jų papuošalai pritaikyti prie brangių drabužių, aplinkos. Pas mus mėgstami kuklūs, skandinaviško stiliaus papuošalai. Ten papuošalai turi būti iš aukso, su deimantais. Kuo daugiau, tuo — geriau. Kaip pavyzdį galiu paminėti nekilnojamojo turto brokeres. Išsimokėtinai pirktas „Porsche“, batukai — „Gucci“ ar „Prada“, ausyse — „Coco Chanel“ auskarai, ant pirštų — žiedai su deimantais. Viskas tviska. „Vintage“ stilius ten būtų nesuprastas.

— Neseniai su drauge Daniele nuvažiavome į Ruklą ir prisidėjome prie grupės, išsirengusios į keturių dienų žygį „Radvilų keliais“. Kartą per metus, rugpjūtį, visi norintieji čia atvažiuoja, suformuojamos grupės, kurios pasirenka tam tikrą maršrutą — 25 km, 42 km ar 100 km. Eina laukais, miškais, o priėję tam tikrą vietovę turi atsižymėti. Pirmą dieną nuėjome 28 km, antrą — 25 km, trečią — 22 km, ketvirtą — 25 km. Iki tol maniau, kad esu labai ištverminga (juk vaikštau į sporto klubą!), bet po tų kelių dienų nuomonę pakeičiau. Visi žygio dalyviai atrodė baisiai, nebegalėjo paeiti, o į batus negalėjome įkišti ištinusių kojų.

Beje, šiame žygyje dalyvavę danų karininkai papasakojo apie panašų žygį Danijoje, kai per 10 dienų reikia nueiti 700 km atstumą. 200 km Lietuvos miškais jiems buvo tik lengvas pasivaikščiojimas po vieno iš vaikinų bernvakario. Kodėl su Daniele tai darėme? Mums tai buvo savęs išbandymas. Abi įveikėme 100 km, atminimui gavome po medalį, džiaugiamės išbandę savo draugystę. Juokaujame, kad dabar galėtume kartu eiti ne tik į vakarėlį, bet ir į žvalgybą.