Namo grįžta kartu su paukščiais

Kas iš to? Juk mylėti, kaip ir gyventi, reikia jėgų“. Į namus šalia Vilniaus ji niekada negrįžta viena — pasitikti į tolimą šalį jos visuomet skrenda mylintis vyras. Kitą mūsų pašnekovę iš žemės rojumi vadinamų Havajų į Lietuvą atvilioja... pavasaris. Abi moterys sutaria — pavasarį Lietuvoje gražu. Todėl abi kaip paukščiai šiuo metų laiku čia būtinai sugrįžta.

„Kai kas piktinsis, kai pasakysiu, kad 365 dienas per metus atostogauju. Bet tas atostogas aš užsidirbau! Žinote, kiek automobilių gyvenime pardaviau?“ — juokais klausia Ispanijoje, Marbeljos kurorte, jau aštuonerius metus gyvenanti verslininkė Audronė Brundzienė.

Pasak jos, šalia gyvena nemažai lietuvių, visi labai gražiai bendrauja, švenčia šventes, pramogauja, iškylauja. Marbeljoje gyventi jai paprasta ir lengva — daug kas čia vaikšto suplyšusiais džinsais, lengvais šortais. Nereikia nei dažytis, nei puoštis. „Mano rytas prasideda nuo didžiulio puodelio kavos ir dešimties kilometrų lengvo krosiuko jūros pakrante. Prieš išeidama pasivaikščioti vyrui sakau, kad einu užsidirbti duonai. Užtat fizine ištverme man prilygtų ne kiekviena keturiasdešimtmetė, net mano vaikai neprilygsta, apie savo vyrą net nekalbu“, — didžiuojasi išsiugdyta ištverme moteris.

Ji labai daug skaito, plaukioja, deginasi saulėje, valgo viską, bet, žinoma, paiso kūno linijų. „Stengiuosi išlaikyti savo 65 kilogramų svorį, nes rūpindamiesi savimi ne tik rūpinamės savo sveikata, bet ir parodome pagarbą aplinkiniams. Nenaudoju jokių kremų, jokios kosmetikos. Kai klausia, ką Marbeljoje veikiu, atsakau, kad džiaugiuosi gyvenimu“, — savo gyvenimo filosofiją dėsto A.Brundzienė.

Pro šeimos buto langus atsiveria Gibraltaro sąsiauris. „Kiekvieną rytą sėdžiu balkone, geriu kavą ir stebiu lyg kamuolys šaunančią saulę, kiekvieną rytą sukalbu maldą: kad mano Stasiukas būtų sveikas, kad duktė būtų mylima, kad sūnui sektųsi“, — atvirauja moteris.

A.Brundzienė labai mėgsta koridą — būtinai kartą per metus eina jos pasižiūrėti. Mėgsta lankytis religinėse šventėse, kurios primena aukščiausio lygio teatrą. Ten nuolat kas nors vyksta — jauno vyno šventė, picų kepimo konkursas, vaikų festivaliai, karnavalai.

Būna, kad Marbeljoje viena praleidžia kelis mėnesius. „Patinka būti vienai. Tada visus labiau myliu, apie visus daugiau galvoju, sau prižadu, kad būsiu geresnė, daugiau padarysiu. Visoms moterims patarčiau atrasti laiko sau, save labiau mylėti, pagalvoti, ko gyvenime iš tiesų nori. Ne ko nori tavo vyras, vaikai, bet ko nori tu. Ten būdama supratau, kad labai noriu gyventi, mylėti ir būti mylima“, — dėsto naują gyvenimo filosofiją. Ir tos meilės sulaukia. Į Lietuvą niekada nekeliauja viena — jos pasiimti visada atskrenda vyras. Pabūna kartu kokią savaitėlę, aplanko restoranus, draugus, koncertus. „Taip priverčiu ir jį pailsėti“, — išduoda moterišką paslaptį.

Neseniai A.Brundzienė grįžo į sodybą prie Trakų, o ten tikras pavasaris — žibuoklių pilnas miškas, varnėnai čiulba, straksi, jų pilnas sodas, tik namuose trūksta moteriškos rankos. „Tokiais momentais pajuntu, kaip nuoširdžiai myliu savo vyrą. Pajuntu sąžinės graužimą, kad nebūnu kasdien šalia, neruošiu jam pusryčių, nelaukiu grįžtančio iš miesto. Nuoširdžiai pagalvoju: „Audrute, tu esi begėdė“, bet mintyse sumetu: „Jeigu vyrui automobilių muziejus, saugus eismas svarbiau nei galimybė kiekvieną rytą pažvelgti man į akis — ką gi...“ Kodėl nepasamdau jam namų šeimininkės? „Senos nereikia, o jauną į namus įsileisti bijau“, — kvatoja daili moteris.

Jai labai patinka rūpintis namais. Kai atvažiuoja į Lietuvą, puola namus švarinti, puošti, skalbti vyro marškinius ir lyginti. „Neleidžiu to daryti svetimiems. Juokauju, kad rūpinimasis buitimi vyresniam žmogui atstoja seksą“, — pokalbį smagiai baigia A.Brundzienė.

„Į Lietuvą pirmą kartą atskridau 1977—aisiais, antrą kartą — 1985—aisiais, iškart po vestuvių. Su vyru Audriumi sugalvojome į Lietuvą vykti povestuvinėn kelionėn“, — šypsosi daugiau nei dešimtmetį tarp Lietuvos ir Havajų gyvenanti antropologė, žinomo poeto Kazio Bradūno duktė Elena Bradūnaitė.

Ji — suvalkietė, vyras Audrius Aglinskas — vilnietis, vos metukų baigiantis karui tėvelių išvežtas į Vakarus. Elenutė gimė Vokietijoje, kur irgi po karo buvo atsidūrę jos tėvai ir seneliai.

„Manė, trumpam namus paliko. Deja, kai jų gimtinėje, Alvito apylinkėse, praūžė frontas, kolektyvizacija, jų ūkis buvo sugriautas. Tai sužinoję tėvai mus su broliu Jurgiu guodė, kad praradę Lietuvą, mes dovanų gavome visą pasaulį. Tik ragino bet kur esant prisiminti, kad Lietuvoje yra mums priklausantis žemės kampelis. Ši mintis nedavė mums ramybės“, — savo nuolatinių sugrįžimų į Lietuvą priežastį dėsto E.Bradūnaitė.

Iš Vokietijos Elenutės šeima persikraustė į Ameriką. „Ten augau, mokiausi, pas Mariją Gimbutienę studijavau antropologiją, Indianos universitete mokiausi folkloro, dirbau Amerikos folkloro centre, kuris skatino įvairių tautų kultūrų išlikimą. Rengiau projektus, o už uždirbtus pinigus skraidžiau slidinėti į Kolorado valstiją, kur rinkdavosi lietuvių jaunimas.

Ten ir Audrių sutikau. Jis buvo atskridęs iš Havajų. Pradėjome susirašinėti, lankytis vienas pas kitą, susidraugavome. Man buvo 37, jam — 42 metai, kai paprašė už jo tekėti, nes esą kuo vėliau tuoksimės, tuo blogiau atrodysime nuotraukose.

Pasitelkęs tokį juokingą argumentą įtikino, ir mes susituokėme. Draugysčių, meilių buvo ir iki tol, bet vedyboms Audrius ieškojo lietuvaitės, o aš — lietuvio. Abu džiaugėmės, kad mūsų šeimoje nereikės laužyti liežuvio svetima kalba. Duktė Vaivutė moka lietuviškai ir Lietuvoje jaučiasi sava“, — džiaugiasi E.Bradūnaitė.

Po vestuvių ji paliko mėgstamą darbą ir išvažiavo pas vyrą į Havajus, kur jis dirbo greitosios pagalbos ligoninėje. „Ten — pusiau rojus, traumų pasitaiko labai retai, bet vis tiek ten važiuoti nenorėjau.

Pasakiau sau, kad privalau versti naują gyvenimo knygos lapą — ir atverčiau“, — prisimena paskui vyrą patraukusi moteris.

Dirbo vietos kultūros centruose, studijavo beveik prarastą Havajų tautų kultūrą. Ten gimė duktė. „Ji buvo vienintelis vaikas, Havajuose kalbėjęs lietuviškai“, — prisimena Elenutė. Šiuo metu 22 metų mergina, baigusi anglų ir rusų literatūros bakalauro studijas, domisi senąja lietuvių kultūra.

Po Nepriklausomybės paskelbimo, kai E.Bradūnaitės tėvai grįžo gyventi į Lietuvą, ji su vyru ir dukterimi Vilniuje tapo dažnais svečiais, įsigijo butą.

„Vaivutė Pirmąją komuniją priėmė toje pačioje Šv.Kazimiero bažnyčioje, kur buvo krikštytas jos tėtis“, — reikšmingų sąsajų randa E.Bradūnaitė. Kai tik mokykloje baigdavosi mokslo metai, ji su dukterimi skrisdavo į Vilnių ir čia gyvendavo iki rugpjūčio pabaigos. Dažnai atskrisdavo ir Kalėdų atostogų. Dabar tos viešnagės dažnėja ir trunka vis ilgiau.

„Aš jau dažniau būnu Lietuvoje nei Havajuose, — juokiasi moteris. — Man čia gražu, aš taip džiaugiuosi pavasariu“.

Havajuose, pasak jos, amžina vasara, temperatūra siekia apie 27 laipsnius šilumos, todėl... neįdomu. Nei šiltų rūbų reikia, nei šiltų batų.

„Sumanėme namo stogą perdengti. Meistrai sutiko, bet tą dieną užlijo, ir jie neatėjo. Kitą dieną — saulė šviečia, tad pranešė, kad išplaukia žvejoti. Viena diena anksčiau ar vėliau — koks skirtumas? Orai ten visuomet geri“, — problemų nemato havajiečių gyvenimo būdu užsikrėtusi E.Bradūnaitė.

Po tėvelio K.Bradūno mirties su mama tvarko jo archyvą. „Mes su vyru norime Lietuvoje apsigyventi. Tik namą Havajuose reikia parduoti. Palangoje įsigijome būstą, kad į pensiją išėjęs Audrius galėtų Kuršių mariose ar jūroje pažvejoti, paplaukioti. Tai jam primintų Havajus“, — artimiausius gyvenimo planus atskleidžia gyvenimu besidžiaugianti moteris.

Kadangi puikiai kalba lietuviškai, būdami Vilniuje sutuoktiniai vaikšto į teatro, operos spektaklius. Audrius — vilnietis, todėl susidomėjo Vilniaus istorija, studijuoja knygą apie šį miestą.

Lietuvoje E.Bradūnaitei gražiausia metų kaita. Vasarą Vilnius primena Havajus — aplinkui gražu, žalia. Rudenį gera stebėti, kaip gamta užminga, pavasarį — kaip nubunda.

Kalbino Snieguolė Dovidavičienė