Gabija Ryškuvienė: „Ant raudonojo Kanų kilimo nesiveržiau“

Bet yra dar viena kategorija žmonių, be kurių įžymiojo Kanų kino festivalio nebūtų — jie suvažiuoja pristatyti naujausių savo filmų arba pamatyti sukurtų kitų. „Kanų kino festivalis man buvo nepamirštama šventė. Grįžau juo šiek tiek persisotinusi, užtat pažinusi pasaulio kiną“, — džiūgauja „Kino pavasario“ žiūrovų Geriausia aktore tituluota ir kelione į „Festival de Cannes 2009“ apdovanota aktorė Gabija Ryškuvienė (37 m.).

— Skridome trise — aš, festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė ir šio festivalio vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška. Buvo ir daugiau žmonių iš Lietuvos — kino prodiuserių, vadybininkų. Juk Kanuose vyko ne tik kino festivalis, bet ir kino mugė, kur parduodami filmai, projektai, sudaromi milijoniniai sandoriai.

Su V.Ramaškiene, o kai ji dalyvaudavo darbiniuose susitikimuose, — viena, kiek spėjau, žiūrėjau filmus. Vaikščiojau rankoje suspaudusi festivalio programą ir iš vienos salės (vien „Palais des Festivals et des Congres de Cannes“ jų — dvidešimt) eidavau į kitą. Norint patekti į vieną ar kitą seansą, eilutėje tekdavo palaukti gerą valandą arba bėgti į kitame Kanų gale esantį kino teatrą.

Niekam kitam, išskyrus kiną, nebelikdavo nei laiko, nei jėgų. Po peržiūrų grįžus į nuomojamą butą, esantį vos dvidešimt minučių kelio pėsčiomis nuo pagrindinių festivalio rūmų, norėdavosi tik kojas ištiesti. Lengvai užkąsdavome ir su V.Ramaškiene bei ten pat gyvenusiais keliais lietuviais susėdę balkone aptarinėdavome kino naujienas.

— Apie septintą, dešimtą, pusę vienuoliktos vakaro „Palais des Festivals et des Congres de Cannes“ didžiojoje „Lumiere“ salėje buvo rodomos premjeros, į kurias suplaukdavo svarbiausios žvaigždės. Jeigu turėdavome kvietimą, pasipuošdavome ir vėl — žiūrėti kino! Pati ant raudonojo kilimo, kad pastovėčiau šalia žvaigždžių, nesiveržiau. Skirtingai nei kai kurie žvaigždžių gerbėjai, kurie prie kino teatro laiptų stypsodavo 3—4 valandas prieš joms atvykstant. Tik visiškai išprotėjęs žmogus gali tai daryti.

— Prancūzai iš kino moka ne tik užsidirbti, bet ir padaryti didžiulę šventę. Juk kino žiūrėti galima ateiti kaip stovi: su džinsais, marškinėliais ir gerai jaustis ant garsiojo raudonojo kilimo, kuris jau tapo mitu. Beje, nuotraukose, per televiziją jis atrodo kur kas įspūdingiau nei yra iš tiesų. Jo prieigos užtveriamos tik laukiant atvykstant kino žvaigždžių. Kitu metu į filmų seansus raudonuoju kilimu eina visi, turintys kvietimus. Bet, žinoma, jis saugomas apsaugos darbuotojų.

— Labai atsiprašau, bet tikrai nevirpėjo. (Juokiasi.) Virptelėjo tik vienu momentu — kai pamačiau ateinantį savo mylimą aktorių Willemą Dafoe. Kai po filmo išėjęs iš kino salės jis dėkojo gerbėjams už aplodismentus, mūsų žvilgsniai susitiko. Buvo labai malonu.

— Nesu vakarėlių mėgėja, todėl žiūrėjau filmus ir dėl jų likau nepažinusi kitos, naktinės, festivalio pusės. Kai kurie žmonės į Kanus atvažiuoja specialiai pasiausti. Vakarais eidama pro šalį mačiau, kas dedasi restoranuose, baruose ir jachtose. Gyvenimas virė ir gatvėje — moterys prabangiomis sukniomis ir aukštakulniais, vyrai — su smokingais ir varlytėmis (į kino teatrą be jų neįleidžia, jeigu neturi, gali prie įėjimo už 15 eurų nusipirkti) tiesiog gatvėje geria šampaną, bendrauja. Kino fiesta tęsiasi visą parą.

— Mačiau tik tas, kurios dalyvavo premjerose, į kurias turėjau kvietimą. Kitas mačiau tik per televizorių. Garsiausių pasaulio dizainerių sukniomis ir smokingais pasipuošęs buvo tik svarbiausias aktorių dvidešimtukas, na, gal — penkiasdešimtukas. Tie, kurie žinojo, kad juos fotografuos ir nuotraukas spausdins viso pasaulio žurnalai. Dizaineriai pasistengė juos įspūdingai aprengti, nes tai — rimtas verslas.

— Į Kanus nusivežiau tik dvi sukneles, bet apsiėjau su viena, pirkta parduotuvėje. Kadangi mėgstu juodą spalvą, ji man — elegantiškiausia, dažniausiai vilkėjau juodą suknelę. Ji nėra ištaiginga, bet su ja gerai jaučiausi.

— Verta tam, kuris mėgsta gerą, profesionalų kiną. Nors jei esi vakarėlių liūtas, irgi verta. (Juokiasi.) Auksinės palmės šakelės teikimo ceremonijoje nedalyvavau — festivalio uždarymo dieną turėjau išskristi namo, tad pagrindinį prizą laimėjusio Michaelio Haneke filmo „Balta juosta“ dar nemačiau. Bet juk yra DVD, internetas! Labai sirgau už prancūzų režisieriaus Jacques'o Audiard'o dramą „Pranašas“, kuriam atiteko Kanų Didysis žiuri prizas. Labai patiko ir britų režisierės bei aktorės Andreos Arnold juosta „Akvariumas“, taip pat nekonkursinis dokumentinis režisieriaus Louie Psilhoyos filmas apie delfinų gyvenimą „Įlanka“. Jį būtina pamatyti visiems, kam rūpi šių gyvūnų likimas. Taip pat — „Ypatingo žvilgsnio“ festivalio programoje rodytas amerikiečių režisieriaus Lee Danelso filmas „Precious“. Šie filmai buvo mano favoritai.

— Tai siaubo filmas. Pažiūrėjau jį iki galo, nors labai norėjosi išeiti iš salės, bet neturiu tokio įpročio. Nesupratau filmo prasmės. Tokie filmai paveikūs, veikia ne tik sąmonę, bet ir pasąmonę, bet manau, kad šokiruoti neužtenka. Beje, filme vaidinusi prancūzė Charlotte Gainsbourg festivalyje pripažinta Geriausia aktore. Ją gerbiu, nes psichinių ir fizinių pastangų tas vaidmuo jai kainavo labai daug.

— Mačiau tiek daug gerų filmų, jie taip užvaldė, kad kartais pamiršdavau, jog esu aktorė. (Juokiasi.) Dažnai stebėjau juos kaip paprasta žiūrovė, įtraukta pasakojamos istorijos.

Buvo įdomu matyti vaidinant aktorių Eli Rothą (už vaidmenį Quentino Tarantino filme „Išgamos“ jis laimėjo prizą už Geriausio vyro vaidmenį). Žavėjausi juo, tiksliai suradusiu vaidmens raktą, nors labiau patiko aktorių Taharo Rahimo ir Nielso Arestrupo vaidmenys filme „Pranašas“. Mano nuomone, jie vaidino be priekaištų, tiesiog tobulai. Sužavėjo filmas „Precious“, kur visi aktoriai, taip pat ir dainininkė Mariah Carey, labai gerai vaidina. Iš tikrųjų pas gerą režisierių visi aktoriai gerai vaidina.

— Manau, kad ne. Pamatyti gerų filmų galima ir festivaliuose Lietuvoje, per DVD, internetą, nors tokį peržiūros būdą nelabai mėgstu. O važiuoti pažiūrėti vien filmų — per didelė prabanga, nes ne tik akreditacijos, bet ir gyvenimas Kanuose labai brangus — festivalio metu kainos pakyla kelis kartus. Nebent esi pilnas ambicijų naujausius pasaulio filmus pamatyti pirmas. Jeigu būčiau festivalio dalyvė — tuomet kas kita.

— Manęs neklauskite, nes aš nesu objektyvi. Visi festivalio filmai, kurie man net nepatiko ir kėlė nuobodulį, buvo sukurti profesionaliai. Suprantu, mums sunku lygintis su prancūzais, italais, britais, amerikiečiais, kurie turi senas kino tradicijas, valdo didžiules kino lėšas ir rinkas, bet lietuviškas kinas turi potencijos. Svarbiausia — papasakoti gerą istoriją, kuri žmones sudomintų.

— Gali būti. Pernai tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje jis sukėlė nemenką susidomėjimą. Ačiū filmo režisierei Kristinai Buožytei, su kuria mus suvedė likimas — kitaip tariant, aktorių atranka. Manęs nepažinodama, tik pažiūrėjusi nuotraukas, ji pakvietė į bandymus. Greitai radome bendrą kalbą, pasitikėjome viena kita, o tai — svarbiausia.

— Pas mus nėra sukurta kino agentų sistema, todėl niekas ir nežino, kas vyksta. Pavyzdžiui, nežinau, kas, kokiam filmui dabar renka aktorių trupę. Jei tave pažįsta iš seniau — pakviečia, jei ne — ne. Neseniai nusifilmavau amerikiečių režisieriaus Richardo Dale'o filme „Moonshot“. Prieš išvykdama į Kanus — jaunos režisierės Linos Lužytės trumpo metražo filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“, kur dirbau su operatoriumi Feliksu Abrukausku, kuris filmavo ir „Kolekcionierę“, ir tai labai džiugina širdį.

— Įtemptas būna tada, kai filmuojuosi, deja, dabar to nėra. „Kolekcionierę“ filmavome ilgai, o štai „Nereikalinguose žmonėse“ mano seselės vaidmuo buvo epizodiškas, filmavausi tik vieną dieną. Įdomiausia, kad filmavimai ėjo vienas po kito — „Kolekcionierę“ filmavome visą naktį iki pat ryto, visiškai be poilsio teko bėgti į „Nereikalingų žmonių“ filmavimo aikštelę. Daug aktorių pastebi: nėra, nėra darbų, o kai sukrinta — visi iš karto.

— Kinui atiduodu visą širdį, todėl labai džiaugiuosi, kad šie apdovanojimai atsirado. Televizijos ir kino žmonėms to paskatinimo labai reikėjo. Manau, tai puiki šventė, o kuo daugiau švenčių, tuo visiems geriau. O dėl pelnytų apdovanojimų? Čia ne varžybos, kur varžomasi, kuris geresnis, greitesnis. Tai — tik spalvinga gyvenimo akimirka, savotiška tuštybės minutė, kai paglosto širdį. Svarbiau ne tai, o įdomus darbas. Už kūrėją geriau kalba darbai, o ne prizai.

— Visi palaiko: ir mama — dainininkė Rasa Jaraminienė, ir tėvas — pianistas Povilas Jaraminas, ir vyras Linas, bet pirmiausia — mano didelis noras vaidinti. Kai ko nors labai nori, gali kalnus nuversti. Nors visko būna, juk kūryba — gyvas procesas. Būna, kad kūrybos ugnelė skaisčiai šviečia, būna, kad tik rusena.

— Šiuos jo žodžius perskaičiau spaudoje — į akis jis man to nesakė. Įdomiausia, kad jie tai sako daugeliui — užsieniečiai labai geranoriški. Manau, į jo filmą patekau todėl, kad aktorius jis atrinkinėjo pats. Tai — geriau nei žiūrint nuotraukas ir vaizdo įrašus. Pabendravome, aš jam patikau. Dar noriu pasakyti, kad lietuvių aktoriai — nė kiek ne prastesni už amerikiečius ar britus.

— Klauskite režisierių. Man tai iki šiol — mistika. Maloni aktorystės pusė — ta, kad galiu vaidinti.

— Tai, kad tėvai aktoriai vaikus saugo nuo aktorystės — mitas. Greičiau yra atvirkščiai. Aš augau teatre. Mama dainavo televizijos ir radijo chore, o močiutė (aktorė Gražina Kernagienė. — Red.) nenorėdavo palikti manęs vienos namie vakarais, tad vesdavosi į spektaklius, ir tai man patiko. Vis dėlto svajojau būti ne aktorė, o troleibuso vairuotoja. Svajojau, kaip jaukiai įsirengsiu savo kabiną ir vairuosiu troleibusą. (Juokiasi.)

— Labai džiaugiuosi dėl Eglės sprendimo. Ji — labai artistiška, jai patinka scena. Jei norės likimą susieti su scena, būtinai palaikysiu.

— Tai — mano pragyvenimo šaltinis. Į knygų pasaulį įkritau versdama filmus televizijai. Gal tai ir nėra svajonių darbas, bet man patinka. Smagu ieškoti žodžių, kurie skambėtų ne prasčiau nei angliškai. Knygos, kurias išverčiau — „Mes — dvynės“, „Noriu visko“, „Nes aš to verta“ iš serijos „Liežuvautojos“ — mano manymu, puiki literatūra jaunimui. Knygos parašytos lengvai, šmaikščiai, pamokomai ir labai skaitomos.

— Pažįstami sakė, kad jų vaikai žiūrėjo. Man paauglių tarpusavio santykių tema labai aktuali, nes auginu paauglę dukterį Eleną. Buvo sprendžiamos paauglių, jų tėvų, mokytojų bendravimo problemos. Nufilmavome apie 100 serijų, visas jau parodė, o tolesni filmavimai dėl krizės sustabdyti, ir dėl to labai gaila. Jaunimas ten vaidino puikiai. Pora trejetas iš jų bus puikūs aktoriai.

— Taip jau išėjo, kad jis neprodiusuoja laidų. Praėjusį sezoną Lietuvos televizijoje Linas vedė laidą „Esamasis laikas“. Ji man patiko, priminė realybės šou, bet ir jos dėl krizės atsisakyta.

— Nekuriu jokių planų. Vaidmenys man nukrinta tarsi iš dangaus. Negaliu jų planuoti į priekį. Džiaugiuosi, kad ir be kino turiu darbo — per vasarą turiu išversti dar dvi knygas. Anksčiau mėgau megzti, bet seniai to nedarau.

Orams atšilus su dukterimi iš Antakalnio, kur gyvename, sėdame ant dviračių ir lekiame prie Antavilių, Balžio ežero maudytis. Labai mėgstu plaukioti baseine, lankau sporto klubą. Mėgstu svajoti. Kiekvienam žmogui svarbu svajoti. Labai myliu gėles. Kažkada jos mano namuose labai blogai augo, nudžiūdavo, bet norėjau turėti daug gėlių ir pirkau tol, kol jos liovėsi džiūti. Kai kurios už rūpestį smarkiai atsidėkoja — mano mėgstamiausia dracena mūsų namuose gyvena jau penkiolika metų.