Sodybos vartai prieš savaitę atsivėrė Lietuvos rusų dramos teatro draugams ir rėmėjams.
Kai buvome įleisti ir mes, asfaltuotu sodybos keliu automobilių stovėjimo aikštelės link riedėjome neskubėdami. Rūpėjo apsidairyti aplink.
O netoliese - keturračių motociklų lenktynėms skirta trasa.
Kairėje - ežeras ir didžiulis medinis laivas prie kranto. Tiesiai prieš akis - dviejų aukštų vila, puošta medžiu. Greta jos - keturi prabangūs ir nepriekaištingai švarūs „Porsche“ automobiliai.
Vos palikome automobilį apsaugos darbuotojo nurodytoje vietoje, pasirodė sodybos šeimininkas J.Borisovas.
„Šventė netrukus prasidės. Vasaros estrada - netoli, eikite taku ten, kur groja muzika“, - paragino jis.
Tuo metu už poros šimtų metrų, aikštelėje prie vilos, nusileido sraigtasparnis. Jis nė kiek nesutrikdė čia pat ūkiniame pastate gyvenančio gaidžio - užšokęs ant tvoros šis paleido kakarinę.
Nors sodyba turi mažai ką bendra su lietuvišku kaimu, savo pareigų naminis paukštis nepamiršta.
Prie vasaros estrados - apskrito pastato su stiklo sienomis ir scena - šurmuliavo padavėjai. Vieni ant stalo dėjo užkandžių ir vaisių sklidinas lėkštes, kiti siūlė pasimėgauti vynu.
Aplink didžiulį akmeninį židinį sukiojosi virėjas, o ore jau sklandė ruošiamo valgio aromatas.
Kol rinkosi svečiai, šventės organizatorė, savo vardo teatro įkūrėja Tatjana Rinkevičienė nutarė patikrinti, ar gerai veikia garso aparatūra, ir padainavo rusišką romansą.
„Visi, kurie čia susirinko, - Lietuvos rusų dramos teatro draugai. Tai - bendruomenė, kuri susibūrė padėti teatrui, puoselėti meną ir gėrėtis juo. Anksčiau kartą per metus susirinkdavome kurioje nors išnuomotoje kaimo turizmo sodyboje, o šįkart Jurijus mus pasikvietė į svečius“, - baigusi kūrinį, dėkingumo turtuoliui neslėpė T.Rinkevičienė.
Įsitaisyti priešais sceną niekas neskubėjo.
Daugelis susirinkusiųjų - maždaug pusantro šimto menininkų ir verslininkų - J.Borisovo ir jo žmonos Irinos valdose lankėsi pirmą kartą, tad nekantravo pasižvalgyti.
Paganyti akis išties yra kur. Aplinka iki smulkmenų sutvarkyta ir išdailinta.
Gal vaikščiodami palei ežerą svečiai įsigeidė pažvejoti? Jokių problemų - į vandenį jau įmerktos meškerės, telieka paimti į rankas ir laukti žuvies.
Labiausiai susirinkusiųjų žvilgsnius traukė didžiulis medinis burlaivis netoli vilos.
Nors ir burės, ir virvės, ir kapitono vairas atrodė tikroviškai, šis laivas nėra skirtas plaukti.
Tai - tik sodybos puošmena, kaip ir vienaakis, vienarankis ir vienakojis medinis piratas greta.
Užtat patrankos - tikros! „Atsargiai, užtaisyta“, - įspėjo prie laivo riedžiu atskubėjęs apsaugininkas.
Modernios technikos šioje sodyboje netrūksta.
Apsaugos darbuotojo žodžių tikrumu netrukau įsitikinti. Patrankos du kartus driokstelėjo, kai trylikametė J.Borisovo duktė Viktorija paskelbė šventės pradžią. Ant stiebo greta vasaros estrados iškilo Lietuvos rusų dramos teatro draugų klubo vėliava.
Mintyse piešiau įmantraus renginio scenarijų - scenoje pasirodys kuris nors žinomas renginių vedėjas, jį pakeis už solidžius honorarus koncertuojantis atlikėjas ar grupė.
Nieko panašaus - renginį vedė pati T.Rinkevičienė, o dainas traukė klubo narių atžalos.
„Tokia programa - ne dėl sunkmečio, - vėliau paaiškino renginio organizatorė. - Kas gali būti maloniau, nei girdėti savo vaikų balsus?“
Svečiai turėjo progą net du kartus pamatyti naujausią dizainerės Aušros Paliukienės lino drabužių kolekciją „Persona non grata“.
Pirmą kartą manekenės ant scenos ėjo pagal iš anksto parengtą scenarijų, o antrą kartą - pademonstruoti kolekcijos dizaineriui Juozui Statkevičiui, kuris į šventę pavėlavo.
Patyrusio žvejo Viktoro išvirta žuvienė, pagardinta krapais ir svogūnų laiškais, viliojo kur kas labiau nei ant stalo sukrautos gėrybės - įdaryta ir daržovėmis išpuošta lydeka, įvairūs suktinukai, pyragėliai su įdaru, lašišos kepsneliai ar ant žarijų kepta mėsa.
Ilgai užsibūti prie stalų norinčių nebuvo.
Padėję lėkštes į šalį, svečiai sėdo į keturračio traukiamą vagonėlį.
Apsukęs ratą aplink sodybą, jis sustojo aikštelėje, kurioje laukė sraigtasparnis ir nedidelis lėktuvas.
„Kiekviename telpa po tris keleivius“, - pramogai dirigavo apsaugos darbuotojas ir tris pirmuosius norinčius paskraidyti palydėjo prie sraigtasparnio.
Liko tik užsisegti saugos diržą ir keliolikai minučių pamiršti aukščio baimę - po kojomis sužaliavo laukai, medžių viršūnės, o netrukus jau sukome ratus virš Trakų pilies.